Pilies teatro aktoriams apsiverkti svogūnų neprireikia (7)

Raimonda ALYSIENĖ | redakcija@kurjeris.lt

2016-05-24 14:48

LP teatralai po spektaklio

Ketvirtį amžiaus Moksleivių kūrybos centre veikiantis Pilies teatras kaip magnetas traukia jaunuosius aktorius. Tai ne tik kūrybiškumo, artistiškumo pamokas jaunuoliams teikianti vieta – tai gyvenimo pažinimo, savęs atradimo mokykla, kuriai vadovauja mokinių mylima režisierė Jolanta Kazlauskienė. 

Scenoje – tikros ašaros 

– Virgute, tu su tuo šaliku būsi? Ligoniai, į grimo kambarį! – šie paskutiniai Pilies teatro vadovės Jolantos Kazlauskienės žodžiai nuskamba likus kelioms minutėms iki spektaklio „Pinklės“ pradžios.

Scenoje lieka tik dekoracijos. Vadovė prisėda žiūrovų salės gale šalia garso operatoriaus. Salė ir scena užtemsta.

Prasideda valanda gyvenimo. Tikro. Su sunkiai pakeliamomis problemomis, skaudžiais išgyvenimais. Ir tikrais, kaip realiame gyvenime, jausmais. Scenoje kunkuliuojančias emocijas perleidžiu per savo sąmonę, paskęstu mintyse... ir pašoku kėdėje – taip stipriai jaunosios aktorės trinktelėta vandens stiklinė sugrąžina į žiūrovų salę.

– Jei pamatysite ašaras artistų akyse, žinokite, kad svogūnų nenaudojame. Artistai gyvena tikru  jausmu, – dar prieš vaidinimą susirinkusiesiems trumpai spektaklį pristatė režisierė.

Jau 25-erius metus gyvuojančio Pilies teatro vadovės teiraujuosi, kiek mokinių lankė šią artistiškumo kalvę.

– Oi, šimtai, tikrai neskaičiavau, – atsidūsta J.Kazlauskienė ir pradeda vardyti darbus, kuriuos reikia padaryti čia ir dabar: spektaklis prieš festivalį, repeticijos, išvykos, pasiruošimai kitiems suplanuotiems ir netikėtiems renginiams.

– Kartais stebiuosi ir svarstau, kaip visur suspėja mano vaikai, – mąsto režisierė. 

Spektaklis veja spektaklį

Pilies teatras pilyje neužsidaro. Savo pasirodymais džiugina ne tik tauragiškius, bet ir po Lietuvą pasivažinėja. O pernai gruodį su muzikiniu-choreografiniu spektakliu „Laisvės ritmu“ gastroliavo Gruzijoje. Grįžę artistai kibo mokytis gruziniško šokio, nes po sėkmingo pasirodymo gegužės pabaigoje vėl išvyksta į pakartotines gastroles.

– Pavasariškais kostiumais ir turiniu gerokai praturtintam spektakliui ypač daug efekto pridės tai, kad bus šokamas gruziniškas šokis, padaugės gruziniško teksto, – pasidžiaugė J.Kazlauskienė.

Apie išvykas, spektaklius, įgyvendintus ir planuojamus renginius režisierė galėtų pasakoti ir pasakoti. Tik kad laiko nelabai yra. Vis įsiterpdama tarp užsiėmimų sužinau, kad teatras turi ne po kartą vaidintus du „gyvus“ spektaklius, šiemet aplankė atnaujintą Klaipėdos dramos teatrą ir apžiūrėjo jo užkulisius. Prieš keletą dienų įvyko spektaklio „Namisėda“ premjera.

Teatras keičia svajones

Ketvirtus metus Pilies teatrą lankanti vienuoliktokė Augustė Zarembaitė planavo studijuoti molekulinę biologiją, bet šiemet šį planą į antrą vietą nustūmė svajonės apie teatro režisūros studijas. Ar įmanoma suspėti mokytis, lankyti įvairius užsiėmimus? Pasak Augustės, pirmuosius metus teatre reikėjo derinti su muzikos mokyklos pamokomis, todėl kartais tekdavo kai kurių pamokų atsisakyti, vėliau, norėdama skirti daugiau laiko baigiamiesiems metams muzikos mokykloje, teatre padarė metų pertrauką.

– Baigusi muzikos mokyklą, visą save atidaviau teatrui. Laiko jam tenka rasti, nes kitaip nebūtų spektaklių. Aišku, dėl to kenčia mokykla, bet išmokstu, ką reikia, – atviravo Augustė.

Ko išmokė Pilies teatras? 

Kornelija Jurevičiūtė, kūrybos komunikacijos antrakursė:

– Pilies teatrą lankiau ilgai, net nepamenu, kiek metų. Bet jie praėjo greitai, matyt, todėl, kad buvo labai smagu. Seniau tai buvo mano mėgstamiausia veikla, hobis, scena, teatras, o dabar jau liko tik gražūs prisiminimai ir geros patirties bagažas. Pats įsimintiniausias spektaklis – „Jeigu tu žinotum“. Apie tragišką moterų gyvenimą. Vaidinau išprotėjusią aktorę, kuri avarijoje prarado savo artimiausius žmones – vyrą ir vaiką. Iš pradžių repeticijų metu būdavo labai sunku – lauke šviečia saulė, kiti iškylauja, o mes sėdime juodoje salėje užniauktais langais ir kalbame apie mirtį, beprotystę, išprievartavimą, išdavystę ar abortą. Tačiau vėliau, kai prisijaukinome tekstus, juos išgyvenome, tapo lengviau. Gimė net idėja surepetuoti juodojo humoro spektaklį vadovei nieko nežinant. Gaila, kad jos taip ir neįgyvendinome.

Mano profesiniam pasirinkimui Pilies teatras padarė didžiulę įtaką. Svarsčiau tarp režisūros, aktorystės ir komunikacijos studijų, pirmiesiems pasirinkti neužteko drąsos. Bet manau, kad tai, ką mėgsti ar kažkada pamėgai su tokia aistra, sugrįš į gyvenimą vienu ar kitu keliu.

Teatro kolegė Miglė 2012 metais pasiūlė pavaidinti Karlsoną mergaitės devynerių metų gimtadienyje, o man tai taip patiko, kad dabar linksminu vaikus įvairiausiais personažais visoje Lietuvoje, dirbu animatorės darbą, vedu vaikų šventes. Turiu ir didelių ateities planų, kurie auga iš tos pačios pirmosios sėklos – Pilies teatro, tad dėl visko turiu tik pasakyti ačiū vadovei Jolantai.

Miglė Šteimantaitė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto trečiakursė:

– Kai manęs paklausia, kokius atsiminimus paliko Pilies teatras, tik nusišypsau. Kaip galima keliais žodžiais tai nusakyti? Pilies teatras buvo mūsų namai, mūsų gyvenimas tomis dienomis. Tarsi ir atskiras energijos „bakas“ buvo skirtas vien tik teatrui. Visas nuovargis buvo geras, nes jį visuomet lydėdavo kolegų šypsenos, juokas ir jausmas, kad gerai padirbėjai. Viskas, kas man siejasi su teatru, kelia šypseną. Nors ir nesiejau savo gyvenimo su teatru, tačiau esu neapsakomai laiminga, kad jis buvo mano gyvenime. Jaučiuosi turtinga nešdamasi tiek daug įspūdžių ir gražių atsiminimų.

Teatrą lankiau trejus metus, tačiau, atrodo, kad ten praleidau daug daugiau laiko. Teatras man suteikė pasitikėjimo. Tikėti savimi, tikėti tuo, ką darau, o svarbiausia – suteikė suvokimą, kad viską galiu pasiekti, jei tik nuoširdžiai ir labai daug dirbsiu.

Niekuomet nepamiršiu to jausmo, kai ilgus keturis mėnesius dirbę, statę spektaklį sulaukdavome premjeros. Tas jausmas, kai tavo darbą matydavo ir vertindavo kiti. Kai pavykdavo žiūrovams perteikti tam tikrą emociją, kai verkdavo, juokdavosi, kai plodavo stovėdami. Turbūt labiau pamenu patį jausmą, kaip aš pati jaučiausi stovėdama scenoje, nei tai, kaip į mane žvelgė salės žiūrovai.

Kalbėdama apie Pilies teatrą negaliu nepaminėti vadovės Jolantos Kazlauskienės. Šis žmogus man suteikė tiek daug. Per labai trumpą laiką tapo ir autoritetu, ir brangiu žmogumi, ir geriausia mokytoja. Ji nereali, kito tinkamesnio žodžio nerandu. Tikiu, kad ir pats teatras be jos nebūtų buvęs toks, kokį jį prisimenu.

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras