Turkologiją studijuojanti Ema į paskaitas eina kaip į šventę(7)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2016-11-02 15:15

Ema prie Turkijos vėliavos vieno iš Turkijos ambasados Lietuvoje renginio metu. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sakoma, didžiulė investicija jaunam žmogui yra užsienio kalbų mokėjimas. Populiariausios: anglų, rusų, kai kas pamėgę ypatingą skambesį stengiasi išmokti prancūzų, kai kurie susižavėję temperamentinga kultūra mokosi italų kalbos. Batakiškė Ema Pavalkytė susižavėjo turkų kalba, mergina jau antrus metus studijuoja turkologiją.

Ne filologija

Mergina tikina, kad jos studijos nėra tas pats, kaip studijuoti kokios nors kalbos filologiją. Turkologijos studijų krypties studentai mokosi ne tik kalbos, bet ir pažinti šią kultūrą, jos istoriją.

– Turime daug kultūrologijos paskaitų, Turkijos istorijos, studijuojame religiją, islamą, mokomės gramatikos. Buvau paskutinė šios studijų krypties laidos atstovė. Nuo šio rudens turkologijos grupės nerenkamos. Buvo sukurta nauja studijų kryptis – Azijos studijos, – aiškina Ema.

Tačiau prieš pasinerdama į Turkijos ir turkų kalbos studijas Ema savo gyvenimą siejo visai ne su kalbomis. Klaipėdoje paskutinius metus studijuodama Stasio Šimkaus konservatorijoje mergina planavo stoti į Klaipėdos universiteto klasikinio dainavimo studijas. Tuo metu, jei kas nors jai būtų pasakęs, kad po metų ji prieš didžiulę auditoriją turkiškai trauks himną (apie tai kiek vėliau), ji būtų tik nusijuokusi. Tačiau likimas viską sudėliojo savaip.

Likimas

– Bendrabutyje, kuriame gyvenau, apsistojo pagal „Erasmus“ studentų mainų programą atvykusi turkų studentų grupelė. Susidraugavau su merginomis. Vis tekdavo susitikti virtuvėje. Jos pavaišino mane turkiška arbata, gamindamos supažindinome vienos kitas su savo šalių tradiciniais patiekalais. Bendravome angliškai, tačiau mane žavėjo jų kalbos skambesys joms šnekučiuojantis tarpusavyje. Prašiau pamokyti keleto išsireiškimų, – apie susižavėjimą turkų kalba ir kultūra pasakoja Ema.

Tačiau baigėsi paskutinieji metai konservatorijoje ir merginai teko rinktis, ką studijuoti. Ema naršydama internete domėjosi įvairiomis studijų kryptimis ir atsitiktinai Vilniaus universitete aptiko turkologiją. Įrašė šią studijų kryptį į pageidaujamų studijuoti dalykų sąrašą.

„Ką? Turkologija? Vilniuj? O kuo tu dirbsi?“ – taip, pasak Emos, reagavo į šią žinią jos mama. Tėtis sakė, kad dukra – pati savo likimo kalvė.

– Nors stojant reikėjo būti laikius ir geografijos egzaminą, kurio aš nebuvau laikiusi, mano stojamasis balas pasirodė pakankamai aukštas, tad mane priėmė. Labai džiaugiausi. Maniau, kad neatsitiktinai pastebėjau šią studijų kryptį internete, – sako Ema.

Apie musulmonus

Ema juokiasi prisiminusi, kaip pirmaisiais studijų metais turkų kalbos paskaitos metu save pagavo galvojančią: „O, kad paskaita niekada nesibaigtų...“ Merginai patiko visa, kas dėstoma, žinias ji gerte gėrė.

Islamas, musulmonai... Mūsų visuomenėje gausu stereotipų apie šios religijos išpažintojus, esą jie negerbia moterų, kartais išpažindami tikėjimą griebiasi kraštutinumų. Klausiu, ką Ema atsako savo pažįstamiems, kurie ima reikšti neigiamą nuomonę apie turkus, islamą ir jų požiūrį į moteris.

– Turkijos vakarinė dalis gerokai skiriasi nuo rytinės. Ji labiau europietiška. Rytinėje galima rasti, kaip aš vadinu, „gūdžiojo islamo“ apraiškų. Turkės moterys tikrai nėra tokios, kokias daugelis įsivaizduoja. Jos vis labiau tampa nepriklausomos, siekia karjeros. Anksčiau buvo teigiama, kad moters vieta šeimoje, ji turi būti išlaikoma ir priklausoma nuo vyro. Moterys išdrįso pakovoti už savo teises. Didžiulis prezidento Mustafa Kemalio Atatiurko indėlis, jo inicijuotos reformos. Dabar moterys Turkijoje užima aukštas pareigas net parlamente, – aiškina Ema. 

Apie šalį

Ema – viena iš penkių tą pačią studijų kryptį studijuojančių antrakursių. Yra ir ketvirtakursių grupelė, joje – kiek daugiau nei dešimt studentų. Kaip Ema sako, kasmet vienam grupės studentui suteikiama galimybė dalyvauti vasaros stovykloje Turkijoje, visas stovyklos išlaidas padengia Turkijos Yunus Emre institutas.

Tačiau mergina savo kalbėjimo įgūdžius tobulina viena. Ji turi draugų turkų, su kuriais bendrauja, o vasarą apie pusantro mėnesio viešėjo pas Fetijoje (pietvakarių Turkija) gyvenantį bičiulį.

– Be nuolatinių išvykų, apsilankymų turguose, bendravimo su vietos gyventojais, žiūrėjau serialus. Iš pradžių suprasti sekėsi sunkiai. Vėliau ėmiau perprasti ir suprasti kai kuriuos žodžių trumpinius ar buitinėje kalboje vartojamus išsireiškimus, – pasakoja Ema.

Žinoma, jauną moterį pakerėjo šios egzotiškos šalies gamta, kurortinių miestų vandens žydrynė, margi turguose parduodamų ryškiaspalvių drabužių raštai, turkiškas temperamentas. Kaip ji sako: „Čia supyksta, čia vėl viskas gerai“.

Dainavo turkiškai 

Prieš metus vyko renginys, skirtas Vilniaus miesto bendruomenės, pasivadinusios „Nepriklausoma Užupio Respublika“, konstitucijai paskelbti. Užupio konstitucija ir himnas tuomet buvo išversti į keliolika kalbų. Emai vieno renginio metu teko himną atlikti turkiškai.

– Kai išvydau tekstą, pamaniau, kad man nepavyks. Tačiau išmokau per vieną dieną, pati nustebau, – sako Ema.

Tai buvo tik pirmieji jos turkologijos studijų mėnesiai. Prieš didžiulę auditoriją turkiškai dainavusi mergina savo pasirodymą vertina kritiškai, nors, pasak jos, Turkijos ambasados atstovai negailėjo pagyrų. 

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras