Adakavo dvariškių pėdsakais klaidžiojant...(4) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-12-19 16:17

Vienas iš Adakavo socialinės globos namų pastatų stovi ant buvusių XVIII a. Adakauskų rūmų pamatų. Autorės nuotrauka

Tu gal nori pabūti viena? Su ponais Adakauskais... “ – juokais paklausė kunigas, pirmasis išlipęs iš tamsios kriptos ir pasiūlęs užverti įėjimą. Suabejojau, ar dvasininkas taip padarytų. Negalėtų... Įėjimo į kriptą duris laikanti pročkelė nusijuokė. Stovėjau viena tamsoje tuščioje bažnyčios kriptoje, dvokiančioje dyzeliniu kuru, ir žavėjausi bažnyčios tarnautojų humoro jausmu.

Kriptoje...

Adakavo šv. Jono Krikštytojo parapiją aptarnaujantis kunigas Stasys Šlepavičius (Nemakščių Švč. Trejybės bažnyčios klebonas) turėjo pagrindo būti suirzęs. Kad įleistų mane į kriptą, laužtuvu darbavosi keletą minučių. Niekaip nepavyko atidaryti įėjimo grindyse.

– Prieš trejus metus grindys buvo išdažytos, gal dažai pridžiūvo, – tarp grindlenčių mėginantis įsprausti laužtuvą svarstė dvasininkas.

Mudvi su pročkele Angele stypčiojome greta niekuo negalėdamos padėti. Tiesa, kunigas dar turėjo plaktuką riestu galu, kurį siūliausi užkišti už geležinės mažytę rankenėlę primenančios kilpos. Dvasininkas pagalbos nepriėmė, norėjo atidaryti pats. Ir atidarė. Po to, kai pročkelė pasufleravo, kad ne už tos grindlentės kunigas laužtuvą kiša.

– Pamenu, kaip anksčiau mėginau atidaryti tą kriptą... Taip ir nepavyko tada, – prisiminė dvasininkas.

– Todėl, kad aš stovėjau ant durų lentos, po kuria jūs turėjote kišti laužtuvą. Dabar neprisimenu, kodėl tada nenorėjau, kad patektumėte į kriptą. Man regis, tada maniau, kad ji netvarkinga. Nenorėjau, kad pamatytumėte, – atvirai prisipažino pročkelė.

– Tu matai, kokia ji, – į mane atsisuko kunigas, akivaizdžiai nustebęs dėl padėjėjos akibrokšto.

Kunigas mobiliuoju apšvietė kriptą. Abu uodėme dyzelinio kuro kvapą. Pasak pročkelės, prieš keletą metų čia buvo laikomos bažnyčiai šildyti skirto dyzelino atsargos. Fotoaparatu nuspaudžiau keletą kadrų. Išlindus iš kriptos nuotykį vainikavo mano dulkėtu paltu susirūpinusi Angelė.

– Leiskit, nuvalysiu nuo jūsų ponų Adakauskų dulkes, – juokavo vis braukdama man per nugarą.

Moteris tvirtino girdėjusi žmones kalbant, kad mūsų aplankytoje kriptoje palaidoti miestelį savo rūmais išgarsinę ponai Adakauskai. Tačiau tokius gandus šių eilučių autorei Tauragės kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas paneigė.

Dabar – socialinės globos namai

– O ten, – didžiuliu bažnyčios raktu į už bažnyčios stovintį paminklą parodė pročkelė, – palaidotas pono Adakausko dukros vyras, jo žentas Chlevickis. O Chlevickio marti italė ten, kiek atokiau, kur kadaise augo alyvų krūmas. Kažkur ties ta vieta, kur dabar šiukšlių konteineriai stovi.

Likimo ironija... Buvo dvariškė. Dabar jai galbūt virš galvos – šiukšlių konteineriai.

Kaip viename žurnale apie Adakavą rašo istorijos tyrinėtojas Gintautas Čižiūnas, dvaro savininko Jono Adakausko dukra ištekėjo už Chlevickio, jam valdant mediniai rūmai sudegė. Juos atstatė Chlevickio sūnus, kuris vedė kuprotą turtingą italę. Jos lėšomis rūmai buvo atstatyti mūriniai. Šių rūmų atvaizdas likęs tik senose nuotraukose. Dviaukštis pastatas su didinga veranda... Kieme sėdi ponas... Tiksliau, kažkuris iš keleto. Dvaro savininkų buvo nemažai.

Adakavo socialinės globos namų pastatas buvo pastatytas ant pono Adakausko rūmų pamatų. Šių metų rugsėjį globos namai šventė 70 metų jubiliejų. Tą dieną po kiemelį vaikščiojo poniomis persirengusios globos namų darbuotojos ir kvietė nusileisti į rūsį, kuriame buvo paruošusios vaišes.

– Buvome sustatę stalus, uždegę žvakes. Norėjome atkurti tą rūmų atmosferą, – paaiškino man vyriausioji globos namų socialinė darbuotoja Asta Šlepavičienė.

Mudvi stovėjome tuose rūsiuose apsuptos raudonų plytų sienų. Daugiau nei prieš 200 metų mūrytų.

– Plytos, į kurias dabar žiūrite, kiekviena paliesta baudžiauninkų. Jos rankų darbo. Įsivaizduokite, vorelė baudžiauninkų, perleisdami plytas iš rankų į rankas statė rūmus, – vaizduotę žurnalistei žadino įstaigos darbuotoja.

Adakavą prakeikė ragana?

Asta žino nemažai istorijos. Jos dėka išvydau seną, taip pat porą šimtų metų skaičiuojančią rūmų kalvę ir arklides.

Istorikų teigimu, dvaras gyvenvietėje buvo pastatytas XVIII a. Istoriko Vytenio Almonaičio žiniomis, tada ir atsirado bažnytkaimio pavadinimas. 1725 m. dvarininkas Jonas Adakauskas apie kaimą užsiminė savo užvestoje „raganos Kristinos byloje“. Asta sako žinanti Adakavo legendą apie raganą.

– Kaip byloja legenda, vienų dvaro koplyčioje vykusių pamaldų metu ta vadinamoji ragana priėmusi komuniją vėliau ją išspjovė. Už tai buvo tardoma, prisipažino ir buvusi sudeginta ant laužo. Prieš tai ji prakeikė Adakavą sakydama, kad nė vienas šio miestelio vyras netaps kunigu. Keisčiausia, kad iki šiol visi miestelio vaikinai, pradėję mokytis seminarijoje, kunigavimą mesdavo, – pasakojo Asta.

Kalbėdamos praeiname pro tvenkinį. Prie globos namų – ne vienas tvenkinys. Kaip vėliau, jau atsisveikinus su Asta, pasakojo pročkelė Adelė, dvarą kadaise juosė septyni sujungti tvenkiniai.

Praeitį atmintyje saugojanti pročkelė

Adelė, kaip ir Asta, dirba Adakavo socialinės globos namuose ir rytais į darbą pėdina beveik tais pačiais takeliais, kuriais kadaise vaikščiojo rūmų ponia.

– Kartais lankydamasi gyventojų palatose pažvelgiu pro langą ir mintyse matau, kaip tuopomis tankiai apsodintu taku į bažnyčią eina bajorienė, – svajingai dėsto moteris.

Moteris stebina savo meile ir pagarba istorijai. Turėjau progą pamatyti koplyčioje saugomo bažnyčios kryžiaus likučius. To kryžiaus, kuris buvo nukaldintas pirmojo Adakavo dvaro savininko Jono Adakausko užsakymu. Tai liudija kartu su kryžiumi šiemet nuo bažnyčios bokšto nukritusi metalinė data – 1793 m.

– Pūtė stiprus vėjas ir nulūžo tas kryžius, nukrito, suskilo. Darbininkai vėliau jį norėjo išmesti, neleidau. Surinkau, va, ir laikau, – rūpestingai dėliodama į krūvelę senus surūdijusius bokšto architektūros elementus pasakojo pročkelė, jau 33-ejus metus pašventusi tarnystei bažnyčioje.

Kol kas nenusprendė pročkelė, kur dės pono Adakausko bažnyčios bokšto detales. Gal į vietos mokyklos muziejų nuneš, gal Skaudvilės muziejui dovanos. Tiesa, jei ne pono Adakausko išdidumas, Adakave šios bažnyčios nebūtų. Pročkelės pasakojimu, ponas kadais susipykęs su Skaudvilės dvaro savininku.

– Išdidumas neleido lankytis anos gyvenvietės bažnyčioje, tai savo pasistatė, – linksmai pasakojo pročkelė, aprodydama netoli kapinių esančių parapijai priklausančių ūkinių pastatų likučius.

Šie, kaip sako Edmundas Mažrimas, Tauragės kultūros paveldo tarnybos vadovas, buvo pastatyti jau vėlesniu laikotarpiu. Tik špitolė išliko galimai tokia, kokia ir buvo anuomet. Pročkelės pasakojimu, 1814 m. joje buvo apgyendinti vargdieniai.

Dabar likimo nuskriaustieji gyvena pono kadaise statytų rūmų vietoje esančiuose socialinės globos namuose. Jų – per du šimtus. Be globotinių, Adakave – dar trys šimtai gyventojų. Ir visi, kaip sako globos namų darbuotojos, sutaria draugiškai.

ADAKAVAS

Vienas pirmųjų Adakavo paminėjimų – 1725 m. dvarininko ir Batakių seniūno Jono Adakausko iniciatyva užvestoje „raganos Kristinos byloje“.

Dvaro rūmuose 1925–1945 m. veikė mergaičių žemės ūkio mokykla. 1945 m. čia buvo atidaryta senelių prieglauda, 1949 m. – invalidų namai, paskui įstaiga buvo pervadinta į psichoneurologinį pensionatą, dabar vadinasi Adakavo socialinės globos namais. Čia gyvena psichinę ir proto negalią turintys žmonės.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras