Bitėnuose lobių – kiek akys mato(0) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-05-09 18:19
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Eugenijus savo namuose, ant Rambyno kalno, rengia meno galeriją, kuri bus dar vienas indėlis turtingame kaimo kultūriniame fonde. Autorės nuotrauka

Kas kartą atvykusi ant Rambyno kalno šypteliu akį mestelėjusi į už 150 metrų nuo šio įspūdingo gamtos paminklo gyvenančio kolegos Eugenijaus Skipičio namus. Iš vienos pusės – nuo kalno atsiveriantis įstabus Nemuno kraštovaizdis, iš kitos – miškas. Bitėnų kaimas, kuriame žurnalistas gyvena, susikrovęs tokį kultūrinį ir istorinį paveldą, kad išklausyti visų jo istorijų neužtektų dienos. Mažiau nei prieš šimtmetį kaimo takais basas pėdino sveiką gyvenseną propagavęs Vydūnas, nešinas korektūromis po ūkio darbų į spaustuvę susimąstęs skubėdavo Martynas Jankus.

Pajautos – ypatingos

Kad Bitėnų krašte tvyro ypatingų pajautų kupina atmosfera, suvoki vos įsukęs į jų link vedantį kelią per Rambyno mišką. Prariedi aukurą, mintyse matai jį kurstančias vaidilutes, spėji prisiminti, ką kadaise skaitei apie šioje vietoje XIII a. stovėjusią kryžiuočių nugriautą Ramigės pilį ir jau pasieki Eugenijaus namus, kol kas apstatytus stelažais. Baltus. Raudonu stogu. Tokius, kokie privalo būti gyvenant čia. Kolega vargsta: namas stovi gamtiniu ir kultūriniu požiūriu itin reikšmingoje vietoje – užsibrėžus atnaujinti pastatą teko įveikti daugybę reglamentų, kaip viskas turėtų būti atliekama.

– Jei pjautume namą skersai, tai toji dalis priklausytų mitologiniam, o toji – Rambyno kraštovaizdžio draustiniui, – ranka ore kambarį ir visą namą „perpjauna“ Giedrė Skipitienė, mano kolegos pati.

Ant stalo garuoja žolelių arbata. Čia, apylinkėse, rinktų, tų pačių, po kurias braidė ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Ramigės pilies kovotojai, ir, kaip rašo istorikas Vytenis Almonaitis, jų kraują lieję kryžiuočiai. Žinau, Giedrė galėtų papasakoti kelių šimtmečių istoriją, tačiau ji skuba į darbą. Su savo gidu Eugenijumi netrukus automobiliu riedame per Bitėnus.

Kažkaip jaučiuosi prasikaltusi, kad tokiu kraštovaizdžiu ne einame, o važiuojame – kaskart žvilgtelėjus pro automobilio langą, norisi pribėgti ir pasižiūrėti žemyn nuo šlaito į Nemuną.

Platus kultūrinis klodas

Sustojame poilsiavietėje, kur, anot mano gido, prasideda kaimas. Žagteliu dėl atsiveriančio vaizdo į Margežerio plotus (vandens telkinys, susiliejantis su Nemunu), tolumoje matau užsienietišką kažkokio pramoninio Ragainės pastato kaminą. Eugenijus prisidega cigaretę. Jei dėl kraštovaizdžio paleisčiau į darbą fotoaparatą, kol baigčiau, kolega spėtų visą pakelį surūkyti. Numatydamas tai, jis kviečia judėti Bitėnų kapinaičių link.

– Bitėnai, – išpučia dūmą Eugenijus, – turi labai platų kultūrinį klodą. Viename kaime ir Rambyno kalnas, ir Martyno Jankaus muziejus su paveikslų sodu, ir Rambyno regioninio parko direkcijos Lankytojų centras. Kaime gyveno kraštą išgarsinusi ūkininkė Lėnė Grigolaitytė, aprašyta vokiečių žurnalistės, istorikės Ullos Lachauer.

Žygiuojame plačiu Bitėnų miško taku iki Bitėnų kapinaičių, kuriose palaidotas M.Jankus. Kaip sako Eugenijus, spaustuvininkas (vienas Didžiajai Lietuvai skirto politinio-kultūrinio žurnalo „Aušra“ leidėjų) buvo labai svarbus Mažosios Lietuvos politinis veikėjas.

– Po 1923 metų sukilimo (Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos karinės akcijos, – red.) reikėjo atgautą kraštą sulietuvinti, vykdavo įvairūs renginiai. Ateidavo iš Tilžės Vydūnas padainuoti. Nors Jankaus, kaip spaustuvininko, karjera čia, Bitėnuose, baigėsi, tačiau kraštui jis ilgai dar išliko reikšmingas kaip politinė figūra. Iki 1939 metų jis buvo Klaipėdos sukilimo komiteto pirmininkas, iki tol, kol kraštą užėmė vokiečiai, – dėsto Eugenijus.

Apsimetė atradęs Napoleono lobius

Stabtelime prieš kapinaičių vartus. Anot mano gido, kapinaitės sovietmečiu buvo labai nuniokotos. Pasak Eugenijaus, sovietmečiu kažkoks vokietis paleido gandą, kad jose paslėpti Napoleono lobiai!

– Į Vilnių atvykęs vokietis parodė Ragainėje rastą žemėlapį. Jame orientyras buvo du ąžuolai ir netoliese stovinti bažnyčia. 1972 metais saugumiečiai, gavę leidimą, apsupo kaimą, neleido niekam net įvažiuoti. Į kapines suvažiavo ekskavatoriai iš Šilutės, – pasakojo mano palydovas.

Pasak jo, kapinaičių kasinėjimai buvo vykdomi ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. O 1985 m. žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ publikavo straipsnį, kuriame aprašomos lobių paieškos. Tada, kaip Eugenijus sako, ir vėl prasidėjo šių vienų seniausių Lietuvoje kapinaičių (jose pradėta laidoti XVIII a. pradžioje) niokojimo vajus.

– 1985-aisiais sugalvojau pokštą. Suradau seną skrynią, pririnkau įvairių krašto moterų blizgučių, bižuterijos, turėjau kapšą senų monetų – sudėjau. Pasikviečiau įvairių šalies žiniasklaidos kanalų atstovus. Balandžio 1 dieną „Lietuvos žinių“ pirmame puslapyje pasirodė straipsnis apie mano rastą Napoleono lobį. Vienoje LRT diskusijų laidoje tuometinė finansų ministrė Dalia Grybauskaitė net pasisakė, kad reikia skatinti tokių lobių paieškas. Žinoma, juokavo. Praėjus keliems mėnesiams netikėtai vieno Klaipėdos laikraščio žurnalistas mano balandžio pirmosios pokštą paskelbė kaip sensaciją. Žinią išplatino naujienų agentūra BNS. Man pasipylė skambučiai. Skambino Mokesčių inspekcija, KVAD‘as (Kultūros paveldo departamento atstovai – red.) teiraudamiesi, kur padėjau tuos lobius. Teko kiekvienam aiškinti, kad tai buvo pokštas. Tačiau naudos būta – kapinių kasinėjimai liovėsi, – žavi savo nutrūktgalviškumu Eugenijus.

Žada prikelti „Bitutę“

Praėję kapinaites, lenkiame kelių metrų aukščio kauburėlius. Miško kelias kuo toliau, tuo žalesnis samanomis.

– Ne čia pasukome, – pasikrapšto pakaušį Eugenijus, norėjęs mane nuvesti į buvusią „Tauragės keramikos“ gamyklos darbuotojų poilsio stovyklą.

Klaidžiojimas labai žavingas, pasirodo, anot Eugenijaus, miško kauburėliai – žemyninės kopos.

– Ilgainiui galvota, kad tai pilkapiai. Sakau, gal kadaise Nemunas keitė vagą, tekėjo čia. Šiaip iškelta prielaida, kad čia anksčiau tyvuliavo kažkokios marios. Ir pripustė Dievulis smėlio, – švelniai dėsto kolega.

Dar keli šimtai metrų kitu keliu, ir tarp medžių išnyra aikštelė su įvairiaspalviais nameliais. „Bitutė“... Poilsiavietėje stovi automobilis. Viename namelių randame plušančius vyrus.

Eugenijus kumšteli man į pašonę, esą patį savininką sutiksime. Iš namelio išnyra baltą bliuzoną vilkintis vyriškis, Leonas Mišeikis, ir paaiškina rengiantis vyrų tualetą stovyklautojams.

Pasirodo, nameliai nuomojami poilsiautojams.

– Stovyklą nupirkom po 1994 metų. Anksčiau apie 14 metų čia vykdavo šalies turizmo technikos varžybų „Pažinkime Lietuvą“ vienas etapų. Suvažiuodavo daugiau nei 400 vaikų, – pasakoja vyras. – Vėliau – vasaros poilsio stovyklos, finansuojamos Švietimo ir mokslo ministerijos.

Pernai į pensiją išėjęs L.Mišeikis, buvęs Vilkyškių vidurinės mokyklos direktorius, dabar namelius nuomoja vestuvininkams, poilsiautojams. Miške įrengtoje aikštelėje – 10 šešiaviečių namelių, valgykla, tualetai ir dušas.

Kaimas buvo tuščias

Vos išėję pro dar tarybinius laikus menančius buvusios „keramikiečių“ poilsiavietės vartus vėl panyrame į mišką. Vėl – žemyninės kopos, žaluma...

– Kaimas labai ištuštėjęs, – tęsia Eugenijus. – 1944 metais priartėjus frontui visi bėgo. Gi tada pagal Raudonosios armijos ideologiją kariai plėšdavo ir prievartaudavo tikėdami, kad taip keršija vokiečiams. Visi pabėgo iš kaimo. Liko tik ūkininkė Grigolaitytė, ji tais pačiais metais buvo ištremta į Sibirą. Kurį laiką kaimas buvo tuščias, vėliau, bėgdami nuo stribų, nuo skerdynių, į jį atsikraustė dzūkai.

Pasiekiame juodą tuščią medinį namą, už kurį, pasak mano palydovo, jį parduodantys savininkai kažkada „prašė“ 100 000 litų. Namas statytas prieš karą, anot Eugenijaus, jame apie 13 metų niekas negyvena. Kaimynystėje – M.Jankaus brolio namas, statytas prieškariu. Aptvare ganosi, kaip Eugenijus sako, paskutinis kaimo arklys.

– Tai kad niekas taip nebeūkininkauja kaip anksčiau. Štai ten – Sėlininkų užeiga, – rodo į už lauko stovintį raudonų plytų namą.

Bitėnuose buvo trys užeigos. Į Sėlininkų užsukdavo prekybininkai, nuo 1923 iki 1939 m. – ir turistai. Ten, tolėliau nuo plento, – buvusi mokykla. Po karo čia buvo kultūros namai.

„Gavau 100 kartų daugiau nei tikėjausi“

Bitėnų kaimas driekiasi L raidės forma. Nufotografuoju tolumoje matomą tą dalį, kuri įsikūrusi prie Nemuno, ir pasukame automobilio link. Pėdindami plentu praeiname namo sienos likučius. Anot Eugenijaus, tai M.Jankaus anūkės Ievos Jankus-Gerola namo likučiai. Praeities likučiai...

Bitėnai per gražūs išnykti. Dar apsilankome M.Jankaus muziejuje. Direktorė Liudvika Burzdžiuvienė papasakoja dažnai sulaukianti nostalgijos atvestų vokiečių, kurie į Pagėgių kraštą ėmė plūsti po U.Lachauer knygos pasirodymo 2000 m.

Grįžę ant Rambyno kalno stabtelime prie Eugenijaus kaimynų namų. Jautiesi tarsi žiūrėtum į atviruką. Panašiai sakė besijaučianti ir šių namų savininkė Indrė Žukauskienė. Pora ilgai ieškojo gražios sodybos apsigyventi netoli Klaipėdos, kol pamatė šią, Bitėnuose, per 100 km toliau nei planavo.

– Patiko namelis. Internetiniame skelbime buvo daug nuotraukų, galėjai viską detaliai įsivaizduoti. Ir kaina buvo priimtina, – apie apsisprendimą čia gyventi pasakoja Indrė.

Pirmieji metai šeimai buvo iššūkis. Po keleto mėnesių nuo atsikraustymo sugedo vandenį tiekiantis gręžinys. Įsirengus naują, šis kartu su vandeniu tiekė ir smėlį.

– Pavyzdžiui, prisileisdavai vonią vandens, guli, ant dugno – smėliukas, – juokiamės su Indre, kad ji galėjo pasijusti kaip prie Baltijos jūros.

Namas šildomas statinėmis krosnimis. Trūkinėja mobilusis telefono ryšys, namuose nėra interneto.

– Gavau 100 kartų daugiau nei tikėjausi, – vis tiek džiūgauja klaipėdietė, šių eilučių autorei prisistačiusi „vaiku, augusiu ant plento“. – Kur nueisi – rasi ką nors ypatingo. Aptiksi netoliese esantį kokį piliakalnį, miške prisirinksi žolelių. Vieta ne tik graži, ji – stebuklinga.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras