Giminės šaknis suradusi grafo vaikaitė sujaudinta lankė Gaurės kraštą(3) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-06-07 08:36
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Prie Fišerio koplyčios. Autorės nuotrauka

Kanadietė Suzan Atkinson prie Gaurės dvaro paminklinio akmens išlipa iš automobilio susikaupusi ir sujaudinta. Jos sesuo metų metus ieškojo galimybės bent ką nors sužinoti apie savo proprosenelį, Gaurėje gyvenusį garsų grafą, daktarą Boleslovą Fišerį. O štai ji, pirmoji iš giminaičių, atvyko čia. Nuo veido nubraukusi gelsvą plaukų sruogą, Suzan įkvepia tyro Gaurės krašto oro. Už puskilometrio esančios koplyčios kriptoje besiilsintis daktaras Boleslovas šypsosi. Praėjus šimtui metų, kai paskutinį kartą jis vaikščiojo savo sodyboje, dabar šia žeme vaikšto jo vaikaitė. Su ašaromis akyse.

Dvaro vietoje – medinių trobesių sodyba

Suzan neskuba. Nužvelgia pastatus, vaismedžius, kieme lakstančias vištas. Nusišypso pamačiusi prie būdos pririštą juodą tarsi angliukas šunelį. Dabar dvaro vietoje stovi medinis iš Fišerių sklypą perpirkusių Urbučių namas. Kartu su mumis atvykęs sodybos savininko sūnus Valius aiškina, kad dvaras stovėjo fasadine puse į kelią. Suzan iš Vilniaus atvežęs Linas Krugelis, kraštietis architektas, rodo jai nuotrauką, kurioje matyti dvaro kieme stovintys kareiviai. Tai paskutinė diena prieš pat sudegant dvarui.

– Dvaras buvo medinis, tinkuotas, – rodo į didingo pastato kolonas Linas. – Jei nebūtų buvęs medinis, galbūt dar būtų likę jo likučių.

Pasak jo, dvaras buvo sudegintas čia apsistojusių kariškių apie 1914 metus.

Suzan paėjėja kiek atokiau, nufotografuoja sodybą. Lėtai nužvelgia aplink augančias didžiules šimtmetį skaičiuojančias liepas, paliečia prie kelio augančio vaismedžio lapus. Nužvelgia už sodybos atsiveriantį lauką ir pirštų galiukais nuo akių kampučių ima rinkti ašaras.

Priėję senyvo amžiaus sodybos savininkai, Linui vertėjaujant, pakviečia Suzan į vietą, kur anksčiau buvo dvaro sodas. Iš čia daktaras Fišeris mėgdavo stebėti Šešuvies vingį ir gretimą lauką, kuriame vėliau ir buvo pastatyta koplyčia. Linas Suzan pasakoja, kaip per šimtmetį pasikeitė kraštovaizdis, dabar koplyčią užstoja medžiai. Vaikaitė teiraujasi, kaip mirė jos proprosenelis.

– Boleslovas mirė Leningrade. Manoma, kad per nelaimingą atsitikimą, pasibaidžius vežimą traukiantiems arkliams. Kada tiksliai jo palaikai buvo perkelti į koplyčią, nežinoma, – angliškai pasakoja kanadietę į Gaurės kraštą atvežęs architektas.

Fišerio kolplyčios link

Gauriškių grupelė Suzan pasitinka netoli Fišerio koplyčios. Lydintieji tarpusavyje šnekučiuojasi apie viešnią.

– Vaikščiodama po dvaro vietą ji verkė. Man akyse taip pat kaupėsi ašaros. Ji sujaudinta savo giminės istorijos, aš – nostalgijos, nes ten užaugau, čia mano tėvai gyveno, – pasakoja sodybos, kurioje praleido vaikystę, savininkė kitoms moterims.

Prie savo proprosenelio kapavietės Suzan prieina tylomis. Gaurės bendruomenės pirmininkė Irena Laugalienė kartu koplyčioje uždega žvakeles.

Dar prieš porą mėnesių koplyčios grindyse buvo išmušta skylė. Tada nežinodami, ką ras viduje, virve prie kriptų nusileido Tauragės ekstremalų asociacijos nariai. Taip istorija pasiekė spaudos puslapius. Tuomet koplyčioje nuotykių ieškotojai rado nedidelį karstelį su žmogaus palaikais. Kaip po to žurnalistei aiškino I.Laugalienė, 2004 metais bendruomenė buvo surengusi talką ir tvarkė koplyčią. Tuomet grafo B.Fišerio palaikai ir buvo sudėti į ekstremalų matytąjį karstelį. Kripta tada

buvo užmūryta jau trečią kartą.

– Pusė patalpos buvo užpildyta šiukšlėmis, – taip koplyčios kriptos vidų apibūdino I.Laugalienė, kai bendruomenė prieš dešimtmetį valė po koplyčios grindimis esančią kapavietę. Kriptos – trijų metrų gylyje.

– Iš lapų, betono gabalų, buitinių šiukšlių, šakų traukėme kaulus. Iš pradžių dirbau su guminėmis pirštinėmis. Vėliau pirštinės suplyšo. Kitą dieną kunigas koplyčioje aukojo mišias, – susitikimo metu šių eilučių autorei pasakojo bendruomenės pirmininkė.

Išlikusiose nuotraukose matyti pulkas gauriškių, kurie įsiamžino po talkos.

Ekskursiją baigė muziejuje

Kapavietė ne kartą buvo išniekinta ir išvogta. Gaurės bendruomenės pirmininkei pavyko išsaugoti dalį joje rastų karsto liekanų, kurios saugomos Gaurės medinėje varpinėje.

Suzan stebėjosi didingomis liūto letenas primenančiomis karsto kojomis. Lietė senas karsto apkaustų detales, papuošimus.

Po ekskursijos gauriškiai Suzan pakvietė į Gaurės krašto muziejų išgerti kraštą garsinančios gilių kavos, įteikė suvenyrų.

– Kadaise grafas Boleslovas Fišeris savo dvare iškeldavo vėliavą, kaip ženklą, kad vietinius gydys nemokamai. Panašiai ir mes – dovanojame jums vėliavėlę su Gaurės simboliu – gilėmis. Tikimės, kad ji jums primins mus ir jūsų proprosenelio indėlį į mūsų kraštą, – įteikdama Suzan raudoną vėliavėlę sakė I.Laugalienė, Gaurės bendruomenės „Gaurkiemis“ pirmininkė.

Tėvas nemėgo prisiminti praeities

Suzan stebėjosi vietinių svetingumu, fotografavo vaišėms patiektą varškės sūrį, šypsojosi. Muziejuje ji taip pat išvydo savo prosenelio, Boleslovo Fišerio sūnaus Jono Fišerio, nuotrauką. Jonas buvo paskutinis dvaro paveldėtojas. Ilgainiui gauriškiai Boleslovą ėmė painioti su jo sūnumi Jonu. Iki tol, kol Irena rusiškose knygose išnagrinėjo grafų Fišerių istorijos detales ir atrado, kad dvaro savininko vardas iš tiesų buvo Boleslovas.

Suzan pasakojimu, jos tėvas apie kilmingą Fišerių praeitį pasakojo nedaug.

– Mano tėvui buvo penkeri, kai grįždamas iš Švedijos žuvo jo tėvas. Buvo 1938 metai. Tada šeima veisė žirgus ir parduodavo juos užsienyje. Mama liko viena su trimis vaikais. 1944 metais traukiantis vokiečiams, šeima pabėgo į Vokietiją. Ten labai vargingai gyveno pabėgėlių stovykloje. Badavo. Tėtis, būdamas vaikas, vogė, kad galėtų pavalgyti. Jam labai nepatinka prisiminti tuos laikus, – pasakojo Suzan. – Vėliau palankiai susiklosčius aplinkybėms šeima persikraustė į Kanadą.

Dabar, pasak kanadietės, dalis giminaičių gyvena Vokietijoje, tačiau su jais giminystės ryšiai nėra stiprūs.

Buvo caro Nikolajaus II gydytojas

Lino pasakojimu, tarp giminaičių kyla nesutarimai. Vokietijoje likę Fišerio palikuonys ieškojo šaknų, tačiau informacija nesidalijo su kanadiečiais. Vaikaičiai labai vertina Fišerio palikimą. Tėvai vaikams suvenyrus, juvelyrikos dirbinius perduoda tarsi šeimos relikviją.

Kraštiečio pasakojimu, grafas Boleslovas buvo Rusijos caro Nikolajaus II gydytojas, gyveno kartu su caru Rusijoje, o dvarą Gaurėje įsigijo po sėkmingo carienės gimdymo, kurio metu jis atstojo pribuvėją.

– Patenkintas caras jam davė nemenką išmoką, už kurią daktaras Fišeris ir pasistatė dvarą, – pasakojo Linas.

Anot jo, kanadiečiai daug ko nežinojo apie savo proprosenelį Boleslovą. Jų prisiminimai siekė Ašmintą (Marijampolės apskr.), kur paskutinius metus Lietuvoje praleido Fišerio anūkai.

Liko sujaudinta

Suzan pasakojimu, jos sesuo keletą metų praleido ieškodama savo šaknų. Buvo pateikusi užklausą internetinėje svetainėje, kurioje ją pastebėjo Linas, taip pat ieškojęs Fišerio palikuonių.

– Pernai per Kalėdas mano sesuo papasakojo apie šią netikėtą pažintį su Linu. Tai buvo didžiulė staigmena visiems. Aš buvau suplanavusi kelionę į Norvegiją, taip atsirado proga atvykti į Lietuvą, – Gaurės muziejuje žurnalistei pasakojo kanadietė.

Antradienį ji kruiziniu laivu vyks į poilsinę kelionę.

Apsilankymas Gaurės krašte moterį giliai sujaudino. Suzan, lankydama vietas, kuriose anksčiau vaikštinėjo jos proprosenelis Boleslovas, susigraudindavo.

– Taip, susigraudinau ne kartą. Stebėjau aplinką, svarsčiau, kokią ją tuo metu matė mano proprosenelis. Liečiau lapus. Klausiausi vėjo. Jo šniokštimas turbūt išliko toks pat, kokį girdėjo jis. Mintyse sakiau: „Aš čia. Seneli, ar ir tu šiuo metu čia? Aš čia. Ar tu mane matai?“ – ašarų kupinomis akimis pasakojo kanadietė.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras