Istorija keičiasi, vokiečių meilė protėvių žemei – ne(1) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-07-05 10:00
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Kaimelyje gausu vokiškų baltai aptinkuotų namų. Už šio matyti Žukų evangelikų liuteronų bažnyčia. Autorės nuotrauka

Šaltas ežero vanduo apsemia klubus, keletą kartų įkvepi tyro oro. Aplink – miškas. Murkteli. Išnyri atvėsusia galva ir leidi sau neskubėti. Aplink ramuma. Kadaise, gal daugiau nei prieš 70 metų, Žukų ežero vandenį suko vokiškas vandens malūnas. Apskritai, jei būčiau nusprendusi išsimaudyti ir pasivaikščioti čia tuo metu, mano interviu su vietiniais būtų buvęs „nichverštein“ (nichtverstehen iš vokiečių kalbos – nesuprantu) – juk aplink gyveno vien vokiškai kalbantieji.

Ežero gatve...

Nesuprantu vokiškai ir, laimei, Žukuose šiuo metu, ko gero, visi gyventojai – mūsų tautiečiai. Labai įdomu stebėti vienoje pusėje gatvės nediduką baltai tinkuotą namuką rausvomis plokštelėmis dengtu stogu, o kitoje – sodybą su žemaitiška langų apdaila ir žemaitiškai iš vytelių nupinta tvora. Ir dar už keliolikos metrų – prieš pusę amžiaus prie kelio pastatytą didžiulį griozdą – buvusios tarybinio ūkio fermos sandėlį. Trijų tautų kultūrų sandūra: lietuviška tautodailė, vokiško tipo namų ilgaamžiškumo apraiška ir rusų gigantomanija. Žingsniuoji Ežero gatve, matai iš už sodybų kyšantį raudoną evangelikų liuteronų bažnyčios bokštą, ir mintyse verčiasi istorijos puslapiai, kai prieš Antrąjį pasaulinį karą kaime kalbėta tik vokiškai. Stabteliu ties, kaip vietiniai sako, latvės Lebčevicos sodyba. Nors ji (Aldona) ne latvė – vokiško kraujo turinti lietuvaitė, kadaise ištekėjusi už latvio Janio.

Pirmiausia čia atvyko dėdė su šeimyna...“

Prieš dvi savaites į kiemą pas vienišą septyniasdešimtmetę berniukiška šukuosena savo motociklą stūmė Karlas. Aldonos pasakojimu, beveik kasmet aplankyti savo senelių sodybos, kurioje ji gyvena, atvyksta 62 metų vaikaitis.

– Paskutinį kartą išvykdamas „nuglostė“ gyvenamojo namo duris, – nusako vyro jaučiamą nostalgiją jo senelių sodybai Aldona.

Pasak jos, draugystė su vokiečiu užsimezgė prieš dešimt metų, kai jo giminaičiai „atrado“, jog Lebčevica gyvena jų senolio Heitso sodyboje.

– Pirmiausia atvyko jo dėdė su šeimyna: seserys, broliai. O kad pabaliavojom! Tada dar buvo gyva mano mama. Ji supranta vokiškai, pasišnekėjom. Jie grįžę viską papasakojo Karlui, po kurio laiko vienas, automobiliu, atvažiavo ir jis. Karlui viskas įdomu, pakeliui jis aplankė Lenkiją, vyko iki Rygos.

Kieme – areštinė

Su Aldona stebimės vokiečio guvumu. Karlas Žukuose, pas Aldoną, lankėsi jau šešis kartus! Kaskart atvykęs atveža šokolado ir gėlių.

– Jis dirba šokolado fabrike technikos inžinieriumi. Įsivaizduojate – ten dirba 500 moterų ir tik 50 vyrų. O kaip jis gaili tų moterų, pasakoja, kad darbo tempas labai didelis, reikia sunkiai dirbti, – pasakoja Aldona.

Įdomiausia, kad vokietis su lietuvaite susišneka tik pasikalbėjimų žodyno pagalba. Jis pasakoja apie gyvenimą Vokietijoje, apie savo senelį.

– Karlito senelis, Heitsas, buvo muitinės, kuri yra prie Tauragės ribos, viršininkas. Čia, sodybos kieme, buvo įrengęs areštinę. Viduje – kamera. Durys apkaltos, tik „akis“ padaryta pažiūrėti, ką sulaikytieji veikia. Areštinėje uždarydavo sulaikytus kontrabandininkus. Yra gultai, kur jie miegodavo, – apie savo sodybos kieme stovintį į ūkines patalpas panašų pastatą pasakoja Aldona.

Nelaimei, moteris nežinojo, kur sūnus padėjo raktą, ir negalėjo aprodyti patalpų.

Į sodybą „įleido“ tarybinis ūkis

Į sodybą su savo tėvais ji atsikraustė 1945 m. Pasak jos, tada Žukuose buvo daug tuščių sodybų. Tarybinio ūkio administracija leido išsirinkti, kur gyventi.

Gyvenamasis namas – medinis, lubos žemos, tačiau, kaip Aldona sako, žiemą čia šilta. Kieme stovi Karlo senelio statytas didžiulis tvartas. Vienas galas – plytinis, kitas – medinis.

– Čia (plytiniame tvarto gale – red.) laikydavo kiaules, aptvarai buvo mūriniai. Antrajame aukšte versdavo šieną. Lubose yra skylės, per kurias šieną mesdavo į pirmajame aukšte buvusias šėryklas. Kitame tvarto gale taip pat, matyt, laikė šieną, – pasakoja sodybos šeimininkė.

Myli tėvų išvaikščiotą žemę

Praėjo septyniasdešimtmetis, tvartas stovi kaip stovėjęs. Medinis gyvenamasis namas – taip pat. Apirusi tik minėtoji areštinė. Kiekvieną sodybos kampą džiūgaudami apžiūrinėjo čia apsilankiusi vokiečių šeima, kaip sako Aldona, kitataučiai itin jautriai reaguoja į jų protėvių palytėtą žemę:

– Čia gimusi Karlito mama. Pamenu, kaip jos dukra susigraudinusi prašė pasemti iš šulinio, kuriuo naudojosi jos mama, vandens. Sėmė delnais vandenį, prausėsi ir verkė. Karlas pasikasė šiek tiek žemės. Sakė, mamai mirus užbers ant jos kapo.

Vokiečių meilė savam kraštui stebina, verčia žavėtis. Prieš pusmetį Edikas Šulcas, Žukų evangelikų liuteronų parapiją aptarnaujantis kunigas, lankė aplinkinių kaimų gyventojus ir stebėjosi keleto jų pasakojimais, kaip traukiantis frontui šie vis pabėgdavo į Vokietiją, ir vėliau sugrįždavo. Meilė savam kraštui verta žurnalisto plunksnos. Tikiuosi, jog istorijoms dar bus lemta nuskambėti. Pagėgių kraštas ir jo gyventojai – tarsi jaudinantis istorijos vadovėlis.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras