Jaunos šeimos kaimo ramybės į miesto ritmą keisti nenori(1)

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-10-25 16:23

Seserys Kristina (kairėje) ir Eglė kaimiškame gyvenime įžvelgia vien privalumus. Autorės nuotrauka

Kiek yra tekę lankytis kaimuose, meilė gimtiesiems laukams ir trobų pakampiams paprastai liedavosi iš senolių lūpų. Kokia nuostaba apėmė girdint, kaip miške glūdinčiame kaime gyvenanti trisdešimtmetė pareiškė niekada negyvensianti „špokinėje“, suprask – bute, kaime gi vaikų žaidimų aikštelę atstoja visa aplink esanti gamta. Ramybė – nepakeičiama. Mano pašnekovei antrino dar trys tokių pat jaunų šeimų moterys.

Žvejodavo varles

– Čia gimiau ir augau penkių vaikų šeimoje. Slėpynės miškuose, karai, visi miškai išbraidyti. Žinot, kas labiausiai patikdavo mums su sese? Varles žvejoti. Ten su tokiu tinkleliu pasemdavome ir nešdavome žąsinui. Neprisimenu, ar jis jas lesdavo, ar ne, tačiau svarbiausia būdavo tas varles sužvejoti, – juokėsi Eglė, dviejų vaikų mama.

Pridurdama, kad varlių žvejyba išties buvo vienas labiausiai jaudinančių žaidimų, linktelėdama jai pritarė sesuo Kristina. Taip pat dviejų vaikų mama, trisdešimtmetė. Moterys gyvena dviejų galų name Molynų kaime. Miške. Ir yra tuo labai patenkintos. Kaime gyventi – privalumas?

– Užsiauginame savo daržovių. Uogaujame, grybaujame, – dėsto Kristina.

– Aš savo ekologiškas daržoves parduodu turguje. Auginu daug ką: nuo petražolių iki burokėlių. Kaime užsidirbti tikrai galima, tereikia netingėti, – dėsto Eglė.

Moterys sako sezono metu, nuo pavasario iki rudens, turgavietėse prekiaujančios nuo ryto iki pietų. Tai viena, tai kita.

Užsidirba atlyginimą

Gyvenant kartu lengviau viena kitai padėti. Jei kuri išvyksta, kita gali vaikus pasaugoti.

– Šiemet grybų ilgas sezonas. Manau, jei eičiau į mišką, dar ir dabar jų rasčiau. Kažkada skaičiavau, kad augindama daržoves, rinkdama ir parduodama grybus ir uogas per 5–6 mėnesius kas mėnesį užsidirbu po 2000 litų (tada dar skaičiavau litais), – sako Eglė.

Moteris augina trejų metukų dukrytę ir penkiolikmetį sūnų. Anot Eglės, iš šeimos narių tik jos sūnų gyvenimas kaime kiek slegia – parduotuvė tolokai. Sūnui užsimanius ko nors nusipirkti, jei mamos nėra, iki Dauglaukio miško keliu tenka kulniuoti apie porą kilometrų. O štai jo trimetė sesutė ir keturmetis pusbrolis, kaip vaikų mamos sako, palankiu oru visą dieną praleidžia kieme.

– Turint automobilį gyvenimas kaime – ne problema, o privalumas. Gryno oro ir ramybės nekeisčiau į nieką. Kaip mėgstu sakyti, niekada negyvenčiau „špokinėje“ (bute, – red.). Tiesiog nemokėčiau gyventi. Manau, kad dabar tokio gyvenimo nesuprastų ir mano vaikai, įpratę kaime. Jei šiltuoju metų laiku apie šeštą ryto vos apsivilkę marškinėlius ir šortus sprunka pro duris, tai vakare tik apie vienuoliktą grįžta. O pramogų gyvenant kaime tikrai netrūksta. Miestas netoli, visur galime nuvažiuoti – ir į vaikų žaidimų kambarį, ir į parduotuvę. Namie – kompiuteris, – dėstė Kristina.

Žemės – ne tokios derlingos

Gretimame Vališkių kaime prieš porą metų į savo vyro tėvų sodybą gyventi atsikėlė Rita. Moteris atitekėjo iš Jurbarko rajono. Prieš metus gimė dukrytė, ūkyje darbų netrūksta, tačiau moters į butą mieste gyventi ir varu nenuvarysi. Nuo mažens gyvenusi kaime, savo buitį įsivaizduoja tik tokiomis sąlygomis: sodyba, daug žemės, auginamos grūdinės kultūros, gyvulių pulkas, daržas. Tačiau, moters pastebėjimu, ūkininkavimas Tauragės rajone – kiek kitoks.

– Mano tėvų ūkis Jurbarko rajone – mišrus. Augina galvijus, javus. Čia, Tauragėje, lengvesnės žemės. Mažai kas auga. Ten, Jurbarko rajone, paprasčiau ūkininkauti – nereikia tręšti. Čia, jei nori auginti ekologiškai, daržovės auga menkos, neišvaizdžios, – sako moteris.

Nors šiemetinis tėvų užaugintas javų derlius Ritą džiugina, tačiau moteris mato nuostolį auginant galvijus. Viena priežasčių – mažos pieno supirkimo kainos.

– Paskaičiuoji, kad nieko tau nebelieka. Gi plėvelės rulonams kainuoja, papildai, pašarai gyvuliams, šienavimas, malimas – išlaidų daug, – vardija moteris.

Kuo versis Vališkių kaime, dar neplanavo. Čia žemės apie namus mažiau.

Bute jautėsi blogai

Tame pačiame kaime, kaip ir seserys Eglė bei Kristina, gyvenančios Jolantos šeima prieš gerus porą metų pamėgino geresnio uždarbio ieškoti užsienyje. Lietuvoje vyras dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, retai buvo namuose. Kaip Jolanta sako, norėjosi tokio darbo, kad visi daugiau laiko praleistų kartu. Pasitaikė proga išvykti į Augsburgą. Po 1,5 metų šeima spruko atgal į gimtąjį kaimą.

– Ten gyvenome bute. Jaučiausi blogai. Vaikai buvo pratę lauke žaisti, pilni energijos jie ten „lubomis vaikščiojo“. O bute reikia gyventi tyliai, kieme smėlio dėže dalintis su kitataučiais, – pasakojo moteris.

Jolanta apie Augsburgą šių eilučių autorei pasakojo telefonu. Kai lankiausi sodyboje, kurioje ji gyvena, mane priėmė jos mama ir sūnelis Jokūbas. Teko išvysti sodybos kieme esančią smėlio dėžę, pilną Jokūbo ir vyresniojo brolio žaislų. Keturmetis berniukas tuo metu laukė, kol močiutė baigs virti pietus, žaidė planšetiniu kompiuteriu. Klausiu, ar jam patiko Vokietijoje.

– Ne, man čia labiau patinka, nes čia niekas manęs nemuša, – išberia berniukas.

Skriaudė kitataučiai

Kaip vėliau telefonu paaiškino jo mama, šeima gyveno tokiame kvartale, kur gausu kitataučių, ypač turkų. Turkų vaikai skriausdavo jos vaikus. Moters įžvalga, Vokietijos turkai svečioje šalyje neretai jaučiasi diskriminuojami ir tuo teisina savo agresyvų elgesį, yra įsitikinę, kad juos turi ginti vokiški įstatymai, tad ir vaikai sau per daug leidžia. Moteriai trūko kantrybė.

– Vieną dieną mane pasikvietė vaikų darželio auklėtoja ir pasakė, kad mano sūnus rūkė. Jis dabar pirmokas. Tada buvo darželinukas. Negalėjau patikėti. Grįžusi pakalbėjau su vaiku. Pasirodo, vyresnėliai jam įsiūlė ir jis pabandė. Įsivaizduokite, kokia motina aš jaučiausi, įsivaizdavau, kaip turėjau atrodyti vokiečių auklėtojos akyse. Tarsi mano vaikas būtų apleistas. Gi belieka tik jį iš manęs atimti! Be to, vaikų peštynės nesiliovė. Jei nori pasiskųsti vaikų teisių tarnybai, turi gerai mokėti vokiečių kalbą, nutuokti įstatymus ir gebėti įrodyti teisybę. Nusprendžiau nebekentėti, ir mes grįžome. Bent buvau tikra, kad čia, Molynų kaime, mano vaikai užaugs dorais žmonėmis, – dėstė mama.

Dabar šeima vėl gyvena kaime. Tėtis ir toliau dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau šeima mato kitą perspektyvą. Jolanta studijuoja įmonių administravimą, šeima svarsto apie galimybę įkurti savo verslą – teikti krovinių pervežimo paslaugas. 

***

Ruduo kaime romus. Riedant gelstančiais miškų takais laiko suvokimas keičiasi. Gamta niekuomet neskuba, apie laiko tėkmę primena besikeičiančios kraštovaizdžio spalvos, vėstantis oras. Stabteli prieš baravyką ir skubiai suskaičiuoji, kuris rudens mėnuo. Spalis... Miškas tokiu metu pradeda ruoštis žiemos miegui. Ir taip – kartą per metus. O štai žmogus kam nors ruošiasi kasdien. Geresniam atlyginimui, naujiems namams, antrajai pusei, atostogoms, mokslo metams, kitoms pareigoms, sėjai... Laimei, jei pasiruošimo metu spėji pasimėgauti, pagauti smagumo jausmą, dėl kurio ir vyksta visa ta ruoša. Bent prabėgomis... Viskas greit baigiasi. Kaip ir varlių žvejyba vaikystėje: rodos, ką tik graibštei kažką iš prūdo, kodėl – neaišku, tačiau prisiminimas vienas – linksma buvo.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras