Jocių dvarvietėje verda kaimiškas gyvenimas(0) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-12-25 11:03

Pasak Zofijos, Žiūtis (toks žąsino vardas) toks piktas, nes greičiausiai nujaučia, kad šios Kalėdos jam paskutinės. Autorės nuotrauka

Nu kuo tu į padelkas kimbi“, – timptelėjusi žąsinui iš snapo sijoną, mestelėjo Jocių kaimo gyventoja Zofija. Stambus žąsinas šeimininkei tai sijoną pešteli, tai į vilnones kojines kimba, kol galiausiai moteris mitriai čiumpa akiplėšą už ilgo kaklo ir suima už sparnų. Suvokiau, kad pirmą kartą išvydau, kaip sučiumpami paukščiai, kuriuos vėliau likimas patiekia ant šventinio stalo. Šįkart paukščiui nieko blogo nenutiko, paleido. Mudvi su Zofija turėjom daug šnekos. Moters namai stovi kadaise Jocių kaime klestėjusios dvarvietės vietoje.

Paskutinis dvaro savininkas – ūkininkas

Temą straipsnių ciklui „Mūsų kaimeliai“ padiktavo Lina. Jaunos moters teigimu, Jocių kaimas įtrauktas į Kultūros paveldo registrą. Kaip patikslino Edmundas Mažrimas, Tauragės kultūros paveldo tarnybos vadovas, saugomu pripažintas tik dešinėje kelio pusėje (važiuojant nuo Alangos kaimo pusės) link upės besidriekiantis už kaimo plytintis parkas.

– Viskas sužieli jau, – minutėlę pasvarsčius, kurioje vietoje prasideda parkas, žemaitiškai prakalbo Zofija. – Dvarą šiek tiek prisimenu. Ten tokį kap rūmai buva. Mums, vaikams, tap atruodi. Nuoriejom i mes tokiuose gyventi. Kai aš pirmą klasę lankiau, dvara puons buva toks iš Amerikas grįžęs Gaižauskis (Jonas Gaižauskas, – red.). Buva dvi mergas ir du bernai (tarnai, darbininkai, – red.), turieja ans šešias puoras arklių. Ar į mišką, ar į miestą – pats vadeliuodava. Labai darbštus buva – visur kartu su darbininkais eidava. Ir poni, Uršuli Gaižauskieni, ji taip pat darba nebijuoja.

Kaip teigiama kolektyvinėje monografijoje „Tauragės kraštas“, 1809 m. dešiniajame upės krante įkurtos dvaro sodybos paskutinis savininkų J.Gaižauskas buvo sumanus ūkininkas.

„…davęs gerai apmokamo darbo apylinkių gyventojams: greta parko užveisė didelį sodą, duodavusį nemenką obuolių, kriaušių ir slyvų derlių, augino bekonus ir avis, melžiamų karvių bandą, ūkyje turėjo garo katilą ir malūną“, – rašoma knygoje.

Dvaro pastatų neišliko

Kaip prisimena Zofija, kai ji buvo maža (moteris gimusi 1939 m.), kaime stovėjo didžiulės dvaro arklidės, karvidės ir svirnas. Jos pasakojimu, dvaro gyvenamasis namas buvo su gražia veranda, tačiau vėliau ji buvo nugriauta. Kai moteriai buvo 32-eji ir ji su vyru kaime statė namą, dvaro jau nebebuvo.

– Kai statėm namus, tai tik pundamenta (pamatai, – red.) buva. Mes į kaimą parėjom gyventi 1972 metais. Po trejų metų sugalvojuom daržiuka pasidaryt, tai, kai ariem, va tuokius akmenis raduom, – sugniaužusi kumštį parodė senolė.

Dabar Jociai, pasukus nuo į kitus kaimus vedančio žvyrkelio, prasideda keistu kaimo kelio žiedu, už kurio – palei kelią išsidėsčiusios sodybos. E.Mažrimo pastebėjimu, dvaro centras buvo ties ta kaimo „apsisukimo aikštele“.

„Tauragės krašto“ knygoje rašoma, kad po Antrojo pasaulinio karo ponas J.Gaižauskas buvo ištremtas į Sibirą, o jo žemės, kurių jis turėjo 80 ha, buvo išskirstytos, pastatai nugriauti.

Vienas savininkų – turtingas verslininkas

Tačiau Zofijos nusakyta dvaro istorija ir jo parkas – XX a. palikimas. Prieš 200 metų (XIX a.) dvarą pastatė Mankevičius. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime pirmasis dvaro savininkas buvo ištremtas į Sibirą. Užtat kitas dvaro savininkas, Mankevičiaus žentas Jonas Molis, džiaugėsi lengvesniu gyvenimu, vertėsi naftos išgavimu, gyveno tai Lenkijoje, tai Italijoje, uošvio dvaras Jocių kaime jam atstojo vasarnamį.

„Grafas buvęs turtingas, turėjęs naftos versloves Baku mieste, nuomojamų namų Varšuvoje, keletą vilų Italijoje. J.Molis žiemą praleisdavęs Italijoje, o vasarodavo Jociuose. Nemažą, puikiai sutvarkytą Jocių dvaro ūkį (dvarui priklausė 300 ha dirbamos žemės ir 500 ha miško) prižiūrėjo ir tvarkė ūkvedys Eidukas. Dvare buvusi prieglauda pasenusiems kumečiams“, – rašoma knygoje „Tauragės kraštas“.

Prie upės…

Daugiau nei prieš septyniasdešimtmetį kaimas buvo gausesnis, čia veikė mokykla. Šiuo metu Jociuose, pasak Zofijos, – keliolika sodybų. Mokykloje, kurią ji lankė praėjusiame amžiuje, mokėsi apie 40 mokinių, buvo keturios klasės po dešimt mokinukų. Moteriai pasakojant kieme ratą apsukęs žąsinas vėl kibo jai į sijoną ir blauzdą.

– Nu tu, žalty… Tap į kuoją kąsti. A pasiutą. Mata, – gals atein – per Kaliedas reks pjaut, tai musiet diel tuo i kand. Kam tap kandi? Nu kas gi tavi palesys, kvaily? – juokėsi močiutė.

Dieną, kai lankiausi kaime, laukus kaustė šaltukas. Pasivaikščiojimas parke priminė brovimąsi pro sustingusius žagarus. Tačiau nusileidus nuo kalvos prie Jūros tapo aišku, kodėl kadaise dvaro ponas savo kumečiams nurodė dvarą ręsti būtent šioje vietoje. Upės čiurlenimas ir gamtos grožis čia tiesiog persisunkę ramybe. Greičiausiai tai ir skatino prekiautoją nafta, vieną buvusių dvaro savininkų vasarai užmiršti savo vilas Italijoje.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras