Kai vis dar yra kas gniaužia kvapą...(2) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-09-27 19:11
Margaritos Rimkutės nuotrauka

Atodanga iliustruoja gamtos triūsą tūkstantmečiais formuojant kraštovaizdį. Autorės nuotrauka

Vasarą Jūros upe įveikusi posūkį ties Vitkaičių kaimu, iš rankų vos neišdrėbiau irklo. Prieš mane atsivėrusi ledynmetį primenanti atodanga privertė žagtelti iš nuostabos. Tą akimirką su juodu pavydu žvelgiau į ant kranto poilsiaujančią kompaniją, kuri virš laužavietės vartė šašlykus, mėgavosi gamta, gaubiami tūkstantmečius mačiusių žemės sluoksnių šešėlio.

Vienas gražiausių kaimų“

Praplaukėme tylomis. Tyloje man atsiverdavo atodangos vaizdas dar ilgai po žygio. Nežinojau, nei kokia tai vietovė, nei koks kaimas, kol Pagramančio regioninio parko direkcijos vyr. ekologas Tomas Kalašinskas paaiškino: „Už Dapkiškių – dešinėn ir iki galo“.

Tarsi pasakoje lenkiau tankius ir lapuotus Vitkaičių kaimo medžius. Upių slėniai – visuomet gražiausia vieta kaimui įsikurti. Man pritarė Danguolė Jatautienė, kaimiškosios seniūnijos seniūnė.

– Tai vienas gražiausių kaimų. Jame ne vienas ūkininkas šauniai tvarkosi aplinką. Beveik visi ten – iš kitur atsikraustę.

Rudeninis vėjas, pūsdamas nugaron, pakeleivį greit nešteltų pro sodybas, kurių prie maždaug tris kilometrus besidriekiančio kelio – ne daugiau dešimties. Kaip sakė Danguolė, buvusi kaimo gyventoja, buvo laikotarpis, kai kaime buvo galima nuo vieno trobos stogo peršokti ant kito – taip tankiai įsikūrusios pūpsojo sodybos. Vėliau, pasak jos, kai valdžia kraustė kaimus į gyvenvietes, buvo padalinti sklypai, ir gyventojai išsibarstė abipus kelio.

Romantikos ieškantiems

Taip viena sodybų atsidūrė visai netoli upės ir atodangos. Dabar negyvenama sodyba rudeniop tik obuoliukus nokina ir gąsdina vakarais romantikos ieškančius poilsiautojus. Norint privažiuoti prie pat upės reikia prasilenkti su bežadžiais langais, o jei pakankamai šviesu, būtinai koks nors šešėlis primins buvusį namų gyventoją.

– Ten gyveno mano vyro tėvai, vėliau – mes, – dėstė Zofija, buvusi sodybos gyventoja.

Anot jos, kita, arčiau upės esanti sodyba priklausė jos vyro broliui. Dabar joje gyvena iš Šilalės atsikrausčiusi šeima. Pravažiavus posūkį link sodybos galima pasiekti upę ir privačią šios šeimos įrengtą poilsiavietę.

Anot jos savininkės, čia neretai atvyksta gamtos pasiilgę miestiečiai. Nors ir nepažįstami, kyšteli nosį į jos kiemą ir pasiklausia, ar gali vakaroti prie upės, kur įrengta pavėsinė. Moteris leidžia. Kur kas sudėtingiau su jaunimu, nes jie atvyksta slapčia, o išvykdami palieka šiukšlių. Moteris juokauja turinti būdą juos pagąsdinti.

– Ateinu ryte. Jie ten automobiliuose nakvoja. Užsirašau jų automobilių numerius ir pasakau, kad pakviesiu policiją. Jie prašo, kad to nedaryčiau. Susirenka šiukšles ir išvyksta, – pasakoja moteris.

Nuorodą į kaimą įsirengė patys

Poilsį prie upės vertina ne tik jaunimas. Visi. Slėnyje įsikūręs kaimas yra traukos objektas jau keli šimtai metų. Kaip savo knygoje „Karšuva 1“ rašo istorikas Vytenis Almonaitis, Vitkaičių kaimo žemės ilgus šimtmečius priklausė Tauragės dvarui.

„1571 m. sudarytame pastarojo inventoriuje nurodoma, kad nemaža dalis Dapkiškių kaimo – trys valakai – atiduoti valdyti Motiejui Vitkaičiui. 1653 m. inventoriuje Vitkaičiai jau aprašyti kaip atskiras kaimelis, tik kažkam suklydus vadinami iškreiptu Vilkaičių vardu“, – rašo V.Almonaitis.

Upės slėnyje įsikūrusio kaimelio, kaip sako kraštietė Danguolė, dažnai neranda kviečiami greitosios medicinos pagalbos ekipažai.

– Galima sakyti, vienu iš trijų kartų jie nuvažiuoja kitapus upės. Ypač dažnai pasiklysdavo anksčiau, dabar, kai yra galimybė pasinaudoti navigacija, žinoma, kelią randa greičiau. Kad kaimas būtų labiau pastebimas, patys ir pasistatėme kelio ženklą, – pasakojo moteris.

Kelio ženklą su nuoroda „Vitkaičių kaimas“ moteris, kaip sakė D.Jatautienė, kaimiškosios seniūnijos seniūnė, iš Vitkaičių kilusi kraštietė įrengė savo lėšomis.

Kraštovaizdis buvo kitoks vokiečių dėka

Meilė kraštui iš minėtojo kaimo nepaleidžia moters mamos, kuri – viena iš poros jame gyvenančių senbuvių. Kelio ženklą įrengusi jos dukra mena laikus, kai įvairių mokyklų mokiniai su mokytojais vykdavo į išvykas prie atodangos.

– Anksčiau buvo daugiau vietos prieiti prie vandens, pasistatyti palapinę. Dabar viskas apaugę krūmais, medžiais. Galima sakyti, matyti tik trečdalis viso grožio. Priėjimą prie vandens traukiantis frontui buvo įrengę vokiečiai. Kad gerai matytų teritoriją, išpjovė ten augusius medžius. Vėliau, kai ten plytėjo ganyklos, dar nebuvo taip apžėlę, erdvė buvo atviresnė. Dabar teritorija priklauso regioniniam parkui, – mintimis dalijosi buvusi gyventoja.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras