Kaimas, kuriame gyvena valdžios tėvas(3) 

Eugenijus SKIPITIS

2015-11-07 14:18

Valdžios tėvas Vaclovas Komskis. Autoriaus nuotrauka

Lumpėnai – kaimas Pagėgių savivaldybėje, įsikūręs prie Šilutės–Jurbarko plento. Dabar čia seniūnijos centras. Šiuo metu gyvena 583 gyventojai. Vardą kaimui dovanojo pro šalį tekantis upelis Lumpė. Lumpės upelis net aštuonis kartus paminėtas 1385–1395 m. sudarytuose kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašuose, vadinasi, buvo strategiškai svarbus. Lumpėnų kaimo pavadinimas istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą aptinkamas 1536 m. Lumpėnai smarkiai nukentėjo per 1709–1711 m. krašte siautusį marą. Ugnimi ir negandomis kaimą nusiaubė 1941–1945 m. karas. Tačiau kaimas nesunyko, gražiai tvarkomos sodybos liudija, kad čia gyvenantys žmonės tvirtai stovi ant žemės.

Kaimas be arklio

Kad pajaustum kaimo charakterį, būtinai turi po jį pasivaikščioti, ypač jeigu jame jau esi buvęs. Pokyčiai akivaizdūs. Kai kur taip gražu, kaip Druskininkuose. Nesvarbu, kad iš buvusio vaikų darželio neliko akmens ant akmens (matyt, kažkam nepasisekė verslo pradžiamokslis), kad nebėra lentpjūvės, atokiau buvusių mechaninių dirbtuvių, kuriose kaimo vyrai savo delnais šildydavo geležį, dalydavosi naujienomis, vienas iš kito kaulydavo techninių patarimų ar apkalbėdavo senmerges. Per sovietmečio stebuklą – „alytnamių“ kvartalą raitosi išasfaltuota gatvė, kitoje pusėje – irgi plentas. Kai kurie „alytnamiai“ jau nebepanašūs į savo pirmtakus, apmūryti plytomis, apkalti dailylentėmis, apstatyti verandomis, papuošti naujais langais. Išpuoselėtuose kiemuose sukasi vėjo malūnai, stovi vietinių meistrų sukurtos dekoratyvinės skulptūros, ant nugrėbtos vejos guli koks nors senelių paliktas žemės ūkio padargas. Būtinai nušveistas, būtinai nudažytas, kad nesuėstų rūdys. Eini per kaimą ir nesutinki arklio, nei su vežimu, nei be vežimo. Panašu, kad šio kaimo vaikai greitai užmirš iš viso tokį žmogaus pagalbininką esant. Tik lapės, žinodamos, kad medžiotojų būrelio „Rambynas“ medžiotojai yra darbuose, o vaikai mokyklose, šmirinėja po kaimo laukus ieškodamos pelės, o gal iš aptvaro per neapdairumą atklydusios vištelės.

Negalima iš žmogaus atimti jo rūpesčių

Lumpėnai – kaimas, kuriame gyvena Vaclovas Komskis, vietinių švelniai pravardžiuojamas valdžios tėvu. Gyvena ne pilyje, o prieš kelis dešimtmečius statytame silikatinių plytų name prie Lumpės upelio. Kieme – ne pirmos jaunystės traktorius, kitoje pusėje gatvės – du rusų gamybos kombainai (vienas neveikiantis), koks nors gal baltarusiškas plūgas, dar kažkas. Europinės paramos nė ženklo. Į aštuntąją dešimtį įkopęs V.Komskis užaugino keturis sūnus – Arvydą, Zenoną, Virginijų ir Kęstą ir visuomet dirbo žemę. Dirba net dabar, kai atrodo, kad galėtų sau ramiai sėdėti sudėjęs rankas, džiaugtis vaikų pasiekimais ar pareigomis. Kęstas Komskis – Seimo pirmininko pavaduotojas, Virginijus Komskis – Pagėgių savivaldybės meras. Atvirai šnekant, net trumpam pokalbiui pritrūkome laiko. Kai Vaclovo moteris Nijolė padėjo ant stalo kavos puodelius, į duris pabeldė kaimynas, kuriam skubiai prireikė kelių maišų grūdų.

– Grūdai nėra stambūs, sausra, – perspėjo kaimyną Vaclovas ir išskubėjo į sandėlį.

Su reikalu atėjusio žmogaus nevalia gaišinti. Paskui kelias minutes kalbėjome apie vaikystę Lingių kaime, kuris yra prie Girdžių, kažkur netoli Upynos, apie medžioklę, apie ūkvedžio darbą Rambyno tarybinime ūkyje, apie geležinę sveikatą, kuria garsėja Vaclovas.

– Trys vyrai prispaudę prie žemės neįveikdavo – atsistodavau, – prisiminė vyriausiasis Komskis.

Paklaustas, kuo maitino vaikus, kad jiems taip sekasi, pasakė lyg kirviu nukirto:

– Drausmė ir darbas. Mano vaikai patvorių neramstė. Džiaugiuosi, kai jiems sekasi. Koks tėvas vaikų sėkme nesidžiaugia? Žinoma, apmaudu, kai ant jų pasipila paskalos. Jaučiuosi kaip pats aptaškytas purvu.

Buvo galima dar ilgai kalbėtis. Pažadinta atmintis dalijo prisiminimų nuotrupas, kurios be garso sekundėmis tiksėjo diktofono ekranėlyje. Tačiau negalima iš žmogaus atimti rūpesčio. Kažkoks Lumpėnų kaimo niekdarys (pasirodo, ir tokių esama) iškūlė rūsio, kuriame supiltos V.Komskio bulvės, langus. Žmogui tas skyles reikia užlopyti ir tai kur kas svarbiau negu penktadienio vidurdienį sėdėti prie kavos puodelio.

Lumpėnai kosmonautų ir lakūnų neužaugino

Lumpėnų kaimas niekada neturėjo bažnyčios, bet užtat turi nuo sovietinių laikų užsilikusį aerodromą. Jauniausios kaimo kartos atstovai turbūt jau nelabai galėtų pasakyti, kur jis yra, tačiau penkiasdešimtmečiai dar prisimena, nes besileidžiančius ir kylančius „kukuruznikus“ yra matę, o kai kurie netgi skraidę. Tačiau „kukuruznikai“ Lumpėnuose nei kosmonautų, nei lakūnų neužaugino. Tačiau, anot Lumpėnų seniūnijos seniūnės Danguolės Mikelienės, į užsienį uždarbiauti išskridusio Lumpėnų jaunimo daug. Per šeimų šventes, Kalėdas ar Naujus metus jie pulkeliais sugrįžta. Dviem kaimo parduotuvėms tuomet būna trumpalaikis pelno metas. Ir ne tik. Žiūrėk, po kurio laiko ant tėvų namo atsiranda naujas stogas arba kieme sublizga geresnės markės automobilis.

Niekas negali pasakyti, kas dedasi svetur dirbančio žmogaus širdyje, tačiau akivaizdu, kad kiekvienam gimtasis kaimas nors retkarčiais sapnuojasi. Ir nesvarbu, ar jaunas žmogus Anglijoje rūšiuoja daržoves, ar Norvegijoje skrodžia žuvis, ar Vokietijoje remontuoja automobilius. Pirmosios kartos emigrantų šaknys vis dar čia. Kaip ir tų, kurie po Europą zuja krovininiais automobiliais. Užsienietiškomis reklamomis padabinti vilkikai – irgi sudėtinė Lumpėnų kaimo peizažo dalis. Kaip ir horizonte atsiradę vėjo jėgainių sparnai, kaip žemės ūkio bendrovės „Lumpėnų Rambynas“ gamybiniai pastatai, kaip prie kelio prisiglaudusi XX a. pradžioje statyta raudonplytė mokykla, vienutėlis išlikęs istorinis reliktas „iš anų laikų“.

Sutvirtinti meilės

Apie „anuos laikus“ beveik jau niekas ir nekalba. Tik Lumpėnuose gyvenančios mergaitės Aurelijos Jankauskytės lūpose mažlietuvių tarme suskambusi daina arba ištartas legendos žodis patvirtina graudžią gyvenimo tiesą, kad pasaulyje viskas laikina. Ir pinigai, ir valdžia, ir sveikata. Amžina tiktai žemė. Kuo giliau joje įsispaudžia mūsų pėdos, tuo daugiau yra vilties, kad išliksime savo vaikų atmintyje. Ir visi mes to norime. Aš, geltonu rudens kilimu atėjęs į Lumpėnus, prie parduotuvės sutikta jauna mama Lina Petrošienė, valdžios tėvas Vaclovas Komskis, sunkiai keliu einanti septynis vaikus užauginusi Gerda Broškienė, ant šakės pasirėmęs ketureilius rimuojantis Remigijus Kelneris, ramus kaip belgas girininkas Ričardas Mažutis ir visi Lumpėnuose gyvenantys šio kaimo žmonės, sutvirtinti meilės.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras