Kaip ožio padedama į Reksčių piliakalnio paieškas leidausi(1) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-04-12 08:14
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Viktorijos Auksius, ko gero, vienintelis apylinkėse ožys, draugiją šeimininkei palaikantis tarsi šuo. Autorės nuotrauka

Bent kartą pasidavusieji kelionių troškuliui puikiai pažįsta jausmą, kokia palaima apima per kuo trumpesnį laiką susirengus sėsti į automobilį ir riedėti aplankyti kokios gražios vietos. O Tauragėje tokių – šimtai. Prasmingam vakarui nusitaikiau į Reksčių piliakalnį, apie kurį internete neradau beveik jokios informacijos. Nuotykiai prasidėjo vos įžengus į pirmąją atokią kaimo sodybą, kurioje nepastebėjau nepririšto milžiniško šuns.

Pamačiusi nustebo

Kad kudlotasis pasileidęs bėgti į mane nesustos, supratau iškart. Trauktis nebuvo kur – automobilį buvau palikusi už keliasdešimties metrų, nes nenorėjau rizikuoti važiuoti pažliugusiu vieškeliu. Loti ir sukti ratus apie mane kudlius nustojo po man, ko gero, Dievo siųsto garsaus „Negalima!“ Riktelėjau ir nustebau. Šuo taip pat. Laimei, su juo atbėgo ir nedidukė kalaitė. Ši greit nukreipė dičkio dėmesį, todėl vis dar neužtikrintu žingsniu turėjau progą nukulniuoti iki senoviškos medinės trobos, greta kurios stovėjo naujutėlaitis raudonas korėjietiškas automobiliukas.

– Iš kur jūs čia? – krūptelėti privertė iš minkštu juodžemiu nukloto kiemo išnirusi kepurėta moteris. Paskui ją – kokios penkios katės.

Link kalno palydėjo ožys su šeimininke

Moteris suskubo pririšti šunį, kuris, pasak jos, sėkmingai atbaido į jos atokią sodybą atklystančius girtuoklius. Reksčiuose ši moteris – viena iš ant vienos rankos pirštų galimų suskaičiuoti gyventojų. Kaimynų trobos – už keleto kilometrų. Aiškinu, kad tyrinėdama žemėlapį padariau išvadą, jog už jos tvarto turėtų būti Reksčių piliakalnis. Moteriškė gūžtelėjo pečiais, esą kažkoks kalnas yra.

Seniai taip gardžiai besijuokiau iš nuostabos, kai prie už keliolikos metrų nuo moters namo esančio karinio bunkerio mus pasitiko ožys. Vietos gyventojai jokios nuostabos nesukėlė, kai jis ėmėsi vedlio pareigų – kartu su mumis leidosi ieškoti piliakalnio. Ožys vis atsisukdavo pasižiūrėti, ar pėdiname paskui jį.

– Jo labai gražios akys, – pakeldama elektrinį piemenį ir mosteldama man lįsti, aiškino ožio šeimininkė. – Vyras norėjo jį pjauti, bet kad labai gaila. Jis dar ir ant užpakalinių kojų moka stovėti.

Koks susižavėjimas apėmė, kai pasiekusios kalną nutarėme, kad radome piliakalnį, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo ne tai, ko ieškojau. Įstabaus kalno papėdėje ganėsi penki ožiukai. Klausiu, kodėl ožys, jų tėvas, be ragų, šeimininkė aiškina, kad jis dar jaunas – tik dvejų metų. Auksius. Tiksliau, kadaise pavadino jį Auksium, bet dabar jau šaukia „Meee“, mat taip kviečiamas kaip mat atsiliepia. Apsidairiusios ant kalno atsisveikiname. Dėkoju už nuotykį, prašau dar nepjauti Auksiaus, pastarasis risnoja paskui, palydėdamas iki automobilio.

Ne tas kalnas...

Mano mini ekspedicija šiek tiek nublanksta, kai telefonu kalbinamas Tauragės kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas paaiškina, jog su ožiu džiūgavau tikrai ne ant piliakalnio, o šiaip ant kažkokio kalno. Rankų nenuleidžiu. Kitą dieną Reksčių piliakalnį randu vos už pusės kilometro nuo mano aplankyto kalno, netoli Reksčių kapinaičių.

– Tai formaliai nėra piliakalnis, tokiu jis dar nepripažintas, – po antrosios kelionės į Reksčių kaimą vėl telefonu aiškina puikiai krašto istoriją išmanantis Kultūros paveldo tarnybos vadovas. – Tai Maskolkapis. Matyt, vietiniai jį taip pavadinę, gal ten koks rusas palaidotas buvo. Rusai anksčiau maskoliais buvo vadinami.

Anot pašnekovo, Reksčių kalnu dar pernai domėjosi vienas savivaldybės tarybos narys, esą jis išsireiškė, kad Mažonai turi dar vieną piliakalnį. Paveldosaugininko paraginta vartau Vytenio Almonaičio, istoriko, plačiai tyrinėjusio Tauragės kraštą, knygą, kurioje turėčiau rasti atsakymą. Jis savo leidinyje „Vakarų Lietuva XIII–XV amžiuje“ rašo 2009 metais atradęs Rekstukų piliakalnį, apie Reksčių – nė žodžio. Skambinu istorikui.

Pasak padavimų, kalne ilsisi karys

– Tai kažkoks kultūros paminklas. Teko jį lankyti, aprašiau knygoje „Vėl šniokščia rėvos“ (5 dalyje), – sakė V.Almonaitis.

Anot istoriko, ant šio kalno nėra gynybinių įtvirtinimų. O kadangi šiam objektui niekas negresia, niekas nepretenduoja įsigyti sklypą su juo ar pradėti statybas, tai niekas ir neskuba jo tyrinėti. Kad šis kalnas būtų įtrauktas į valstybės saugomų objektų sąrašą, tyrimų nepakanka. Turėtų būti surengti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai.

– Dar 2008 metais atkreipiau archeologų dėmesį į šį kalną. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo krizė ir buvo nutrauktas valstybės finansavimas ne itin būtiniems archeologiniams tyrimams, – dėstė istorikas.

Pasak jo, mano aptiktas kalnas Maskolkapiu pavadintas dėl vietinių padavimų. Kaip istorikas rašo savo knygoje „Vėl šniokščia rėvos“ (5 dalis), padavimuose pasakojama, kad ant Maskolkapio stovėjusi pilis, kuri toje vietoje prasmegusi, ar kad čia palaidoti žuvę kariai.

„2009 metais kaime tebepasakotas padavimas, jog senais laikais, vykstant karui, šiose vietose žuvo kažkoks rusų vadas, generolas. Kareiviams buvo duotas įsakymas supilti jam kapą. Tada jie klumpėmis kabino žemę (aplink kalvą tikrai sukasi iškabinta griova) ir supylė“, – savo knygoje pasakoja Mažonų apylinkes tyrinėjęs istorikas.

Savo tuščiais laukais Reksčių kaimas žavi. 2011 m. surašymo duomenimis, kaime gyveno 6 žmonės. Upės vingio kartu su gretimais kaimais apkabintas kaimas kadaise, matyt, buvo labai patogi gynybinė vieta. Tiek mano aplankytos Viktorijos namų valdoje, kalne, tiek visai netoli Reksčių kapinaičių pūpso po vieną kazematą, kitaip tariant, bunkerį. Pasak istoriko V.Almonaičio, vienas karinių bunkerių vietos gyventojams Antrojo pasaulinio karo metais pasitarnavo kaip slėptuvė.

 

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras