Lašuose „paskendę“ Ožnugariai žada priglausti ir pabėgėlių nugaras?(0) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-11-28 10:13

Kairėje – aštuonbutis, kuriame gyvena neprigirdinti senolė, dešinėje – akmeninio tvarto griuvėsiai. Autorės nuotrauka

Kai paklausiau pažįstamo, kokį niūriausią kaimą yra matęs, pastarasis paragino nuvažiuoti į Ožnugarius: „Ten tokie tarsi akmeninio dvaro griuvėsiai likę, niekas jais nesirūpina, karvės į sienas nugaras kasosi“. „Kokia nepagarba“, – galvojau riedėdama į kaimą ir įsivaizduodama, kaip atrandu puikų kultūrinį paveldą, išvaikau karves ir sužinau viską, kas įmanoma, apie didingą Ožnugarių praeitį. Pasirodo, viskas kiek kitaip nei įsivaizdavau.

Didingieji griuvėsiai...

Karvių nebuvo nė kvapo. Per šalta. Sklypą juosė elektrinis piemuo, už kurio pastebėjau žaviuosius griuvėsius. Porą nugriuvusių akmeninių pastatų. O, didybe! Ant plento augusiam žmogui kaime rasti akmeninius griuvėsius – tikra egzotika.

Pro ausis švilpė lapkričio vėjas. Objektyvu „šaudžiau“ iš apačios, pro šoną, aplink, kol nesustojau suvokusi, jog aplink mane – vien apšiurę apleisti namai ir medinės bakūžės.

Netoliese bolavo bestogio namo šonas. Kokia jo istorija? Reikėjo rasti žmonių.

Jau ėmiau abejoti, ar pavyks ką nors pakalbinti, kai po keliolikos minučių vienintelė sutikta gyvastis kaime buvo manęs išlipančios iš automobilio laukiantis didokas baltas šuo. Aplink, atrodė, nėra nė gyvos dvasios. Nutolusi pakankamu atstumu nuo gyvūno pabeldžiau į baltučio plytinio namo duris.

– Tuoj aš suskaitysiu, kiek kaime tų šeimų, – pirštu baksnodama orą, ėmė skaičiuoti senolė, vardu Marija. – 16. Anksčiau daugiau buvo. Nes iš Pašešuvio kaimo buvo daug atsikraustę. Tada, kai reikėjo laukus atlaisvinti (kai gyventojai buvo sovietinės valdžios raginami kraustytis į didesnes gyvenvietes – red.), ir mes persikėlėme į Ožnugarius.

Džiaugiausi, kad Marija pakvietė į vidų, ir nekantravau paklausti, ar ji ką nors žino apie gražiuosius griuvėsius. Jau mintyse vizualizavau, koks nuostabus dvaras ten galėjo stovėti, kai trumpai pasvarsčiusi senolė prisiminė, jog ten tiesiog stovėjo didelis ūkis.

– Ai, ten buvo tokie akmeniniai tvartai. Jų savininkai turtingai gyveno. Kai atėjo vokietis (kai Antrojo pasaulinio karo metu kraštą buvo okupavę vokiečiai – red.), pabėgo į Vokietiją ir paliko namus. Vėliau ten apsigyveno kiti žmonės. Dabar ten ūkininkauja vienas kaimo ūkininkas.

Tvartai. Jokio dvaro! Kad jį kur nugaras besikasančios karvės...

Išmirė geros moterys“

Močiutė paragino pakalbinti jos kaimynę Genovaitę, kuri, pasak jos, ir iškalbinga, ir daugiau galinti apie kaimą papasakoti.

– Sveiki, sveiki, užeikit, – švelniai paglosčiusi nugarą, į vidų pakvietė Genovaitė.

Vos už virtuvės slenksčio siuvimo mašinos ratelį suko jos vyras Jonas. Siuvo darbines pirštines sau ir kaimynams. Prieš keletą dienų iš į kaimą atvykusios prekeivės dėvėtais drabužiais nusipirko medvilnes kelnes, kurios, kaip pasirodė vėliau, buvo ir per siauros, ir per trumpos.

– Nedaug mūsų likę kaime, daug kas išsikraustė, – paaiškino jo žmona, mano paklausta, kodėl kaime tiek apleistų pastatų. – Ožnugariai – pensininkų ir jaunų šeimų kaimas. Prieš keletą metų atsikraustė daugiavaikė šeima iš Klaipėdos. Šiaip pastaruoju metu išmirė beveik visos geros kaimo moterys. Geros, nes negeriančios, „nepliotkininkės“.

Ar pabėgėliai eis mėšlo mėžti?“

Ožnugarių kaimas, kam teko jame lankytis, daug kam asocijuojasi su ten stovinčiu keturbučiu gyvenamuoju namu su puse stogo. Pastarasis stogo neteko prieš keletą metų, prasiautus vėtrai. Nuo tada, kaip mano pašnekovė sako, šeimos išsikraustė kitur. Koks namo likimas?

– Prieš mėnesį buvo atvykusi komisija jo apžiūrėti. Kaimo žmonės kalba, gal tą namą pabėgėliams skirs, – pasvarstė moteris.

O jei jame išties apsigyventų pabėgėliai?

– O ką padarysi. Gal geri žmonės. Gal išties nuo karo bėga? Kad tik ne tokie kaip Prancūzijoje, kur viską išdaužė, išsprogdino. Mes jų neužkliudysim.

Klausiu Genovaitės vyro nuomonės.

– Ar tai jie darbą dirbs? Ims šakes ir mėšlo eis mėžti? – ironiškai paklausė šis. – Iš ko jie gyvens kaime ir ką jie dirbs? Gal eis į Batakius apie tvenkinį šiukšlių rinkti?

Sužinoti, ar išties rajono savivaldybė svarsto pabėgėlių klausimą, nepavyko – rajono administracijos direktorius Modestas Petraitis nežinojo, ar komisija kaime lankėsi. Pasak jo, keturbutis su nuplėštu stogu gyventi netinkamas.

Aštuonbutyje – viena gyventoja

Namo būklė, pasak Genovaitės, labai prasta: visame daugiabutyje išplėšti radiatoriai, kažkas juos pavogė kaip metalo laužą. Panaši būklė ir greta stovinčio aštuonbučio. Pasak pašnekovės, name tik viena gyventoja, senyvo amžiaus moteris.

– Ją lanko ir ja rūpinasi čia, kaime, gyvenanti dukra. Žentas malkų prineša. Tačiau abejoju, ar ji jus įsileis – ji beveik negirdi, – „apšvietė“ mane Genovaitė.

Namas atrodė labai vargingai. Visų butų, išskyrus vieno, langai buvo išdaužyti, balkonų ir langų rėmai apipuvę, o viduje – čiurlenančio vandens garsas. Genovaitės žodžiais, namas stovi „ant vandens“ – jo rūsiuose tyvuliuoja vanduo.

Mano žingsnius lydėjo krentančių vandens lašų garsai. Pirmajame aukšte esančių trijų butų durys – užrakintos. Greta ketvirtojo, kuriame, pasak Genovaitės, gyvena močiutė, stovėjo kibiras. Į jį lašėjo vanduo. Nuo buto per laiptinės aikštelę driekėsi siauras griovelis vandeniui nubėgti. Upeliukas.

Lašų simfoniją trumpam nutraukiau garsiu beldimu į močiutės buto duris. Tyla. Vėl – kapt, kapt.

Bar bar bar. Kapt kapt. Močiutė, kaip ir įspėjo mano pašnekovė, greičiausiai manęs negirdėjo. Gal miegojo, sapnuodama lietų.

Jau buvo liovęsi lyti. Lauke, džiaugdamiesi sausesne minute, čirškė žvirbliai. Drėgnas uodegas purtė laukuose vis dar besiganančios kažkieno karvės.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras