Mistiškoji Stabinė: vietovė, iš kurios ne visi grįždavo (vaizdo įrašas)(6)  

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-05-17 13:22

Kažkas, čia apsilankę prieš mus, kelią link Stabinės (arba iš jos) pasižymėjo raudonomis medžiagos skiautėmis. Autorės nuotrauka

Išsirengusi į netoli Griaužų kaimo esančią vietovę – Stabinę (Mažonų sen.), jau buvau girdėjusi keletą padavimų apie ten vykstančius neįprastus reiškinius. Nežinau, ar dėl nuovargio, ar dėl žioplumo, ar dėl aukštesniųjų galių keletą kartų praradau pusiausvyrą: nustojo tinkamai veikęs fotoaparatas, akimirkai nesiorientavau, kurioje miško vietoje esame, prastai veikė mobilusis telefono ryšys.

Tikino, kad keblu rasti

Į vietovę gūdžiame miške, kurią buvau nusižiūrėjusi prieš mėnesį, patekau tik iš trečio karto. Pirmą kartą vienas vietinių gyventojų, paskutinį kartą Stabinėje buvęs prieš porą dešimtmečių, įžengę giliau į mišką suprato neatrasiąs vietos. Išsiruošus antrąjį kartą, Edmundas Mažrimas, Kultūros paveldo tarnybos vadovas, man prisiekė, kad pagal jo žemėlapius viena greičiausiai Stabinės nerasiu. Aplankiau tik netoli šios vietovės, Griaužuose, gyvenančią senukų porą, kurie taip pat nustebo dėl mano užmojo pasiekti pagonišką vietą. Trečią kartą vykau lydima jųdviejų sūnaus Vido Riepšo.

– Daug kas eidavo į šį mišką mėlyniauti. Pamenu, kaip mums, vaikams, prigrasydavo neiti ūkanotą dieną. Tik saulėtą, kad galėtume orientuotis pagal saulę ir nepaklystume, – dėstė mano gidas Vidas, mudviem mišku žygiuojant apie puskilometrį.

Pasak padavimų, vyksta mistiški dalykai

Ėjome palei kanalą. Vyras šiose vietovėse, kaip ir pirmasis mano vedlys, lankėsi taip pat prieš gerą dvidešimtmetį. Sakė nenorintis pasiklysti, tad kanalas – geriausias orientyras.

Stabinėje, kaip istorikas Vytenis Almonaitis rašo savo knygoje „Karšuva 1“, turėjau aptikti mitologinių akmenų grupę, kurią vietiniai vadino Velnio stalu, Velnių kėdėmis, Krivio sostu, Žalčių alka, Aukuru ir kitais vardais. Knygoje pasakojamas padavimas, kaip 1946 m. pora arkliaganių nakvodami prie akmens naktį išgirdo jojančią kariuomenę, matė juodai apsirengusius raitelius. Kituose pasakojimuose teigiama, kad šioje vietovėje linksmindamiesi velniai pradangina žmones. Anot istoriko, tuomet vietiniai dar tikėję, kad Stabinėje gyvena senieji dievai, todėl ten negalima minėti Dievo vardo, nes užsitrauksi Perkūno rūstybę, kuris sudeginsiąs trobesius.

Mano vedlio tėvas, 93-ejų metų Antanas Riepšas pasakojo jaunystėje žaisdavęs su draugais ant to Velnio stalo kortomis ir kortos dingdavusios. Be to, anot jo, vieta klaidi, buvo kaimiečių, kurie nueidavo į Stabinę spanguoliauti ir nebegrįždavo.

Pažymėtas kelias

– Atsargiai, – įspėja mane lydintysis man vos neįžengus į tamsią pelkę.

Samanos pažliugusios – žengi, ir vanduo sunkiasi. Pamėginu atsargiai kyštelti koją į vandenį, dugną pasiekiu, tačiau ji sminga gilyn į dumblą. Klampi pelkė... Nuo kanalo pasukus kvartaline Stabinės link, tokių pelkių vis daugiau.

– Liko visai nedaug. Neseniai prasidėjo raistas, – mostelėjo Vidas į žalių žolių kupstus.

Atkreipiu dėmesį į virš galvos ant medžio šakos užrištą raudoną medžiagos skiautelę. Už dešimties metrų – dar viena, po to – dar. Su vedliu pasvarstome, gal kažkas pasižymėjo kelią į Stabinę. Tačiau, mūsų nuostabai, priartėjus visai arti jos, raudoni raištukai „pasuka“ nuo takelio į šoną. Tarsi kas būtų pasižymėjęs kelią vietovei apeiti.

Pasakojama, kad vietovę sėmė ežeras

– Mes įžengėme į, kaip vietiniai sako, vieną salų. Matote, tai tiesiog nežymi kalva miške. Pamenu, mano seneliai pasakojo, kad čia, miške, labai seniai tyvuliavo ežeras. O jame buvo kelios salos. Ant vienos jų stovėjo gynybiniai įtvirtinimai, – pasakojo mano gidas.

Prisiminiau istoriko knygoje skaitytą pasakojimą, kad šioje vietoje kadaise buvo Stabo miestas, bet, kaip rašoma knygoje perpasakojamame padavime, „šaltenis atsivėrė, pradėjo burbuliuoti ir tą miestą prarijo“. 93-ejų mano aplankytasis griaužiškis istoriją pateikė kitaip:

– Proseneliai pasakojo, kad Stabinėje stovėjo dvaras. Kartą pasirodė juodas debesis ir viskas nuskendo. Viskas jūra užsiliejo, o iš to dvaro liko tik akmenys, – savaitę prieš kelionę pasakojo ilgaamžis.

Mūsų akyse išnyra Velnio stalas. Didžiulis stačiakampio formos akmuo. Kaip senukas pasakojo, po karo vietiniai jį mėgino susprogdinti. Aplink akmenį mėtosi jo nuolaužos – keletas didelių aštriakampių luitų.

– Kas galėjo tokį didžiulį akmenį čia atritinti? – retoriškai išsireiškė Vidas man ant akmens ieškant pasagos formos, anot padavimų, velnio pėdos, įspaudo.

Kas galėjo atgabenti akmenis?

Už keleto metrų – dar vienas didžiulis, taip pat suskaldytas akmuo. Už dar keleto – parvirtusį sostą primenantis samanomis apžėlęs luitas. Samanas nuo sosto nulupome tylomis. Ant atlošo galima įžvelgti kažkokius išraižymus. Išsitiesę visu ūgiu taip pat tylomis nužvelgėme matytuosius akmenis – jie išdėstyti viena eile.

– Akmenys išsidėstę beveik viena linija rytų-vakarų kryptimi, – pasakė mano bendrakeleivis.

Abu žinome, kad Stabinę tyrinėjo archeologai. Apsikeitėme mintimis, kad akmenys galėjo būti naudoti astrologiniams stebėjimams. Tačiau tokie didžiuliai! Kaip jie galėjo būti čia atgabenti?

Vietovėje epizodiškai dingdavo mobilusis ryšys.

Už keliolikos metrų nusileidome nuo, kaip lydintysis sakė, salos, ant kurios riogso mūsų apžiūrėtieji akmenys. Aplink mus – plonakamieniai medžiai, dalis išvirtę. Vidas pasiskynė keletą gailių. Augalų, kurie, pasak jo tėvo, galėjo būti priežastis, kodėl aplinkiniai pasiklysdavo miške.

Galėjo apsvaigti

Vasarą gailiai užauga aukšti. Jie skleidžia specifinį kvapą, nuo kurio uogautojai galėdavo apkvaišti, pasiklysti – man buvo pasakojęs senukas. Iš žemės styrančias pušų šakeles primenantys augaliukai, patrynus juos tarp pirštų, kvepia aitriai ir saldžiai.

– Stebėkite, mus supa žmogaus ūgio smilgas primenantys augalai, kurie vasarą žaliuoja. Natūralu, kad brisdamas tarp tokių ne tik vaikas, bet ir suaugęs gali nustoti orientuotis – viskas aplink vienoda, – atkreipė dėmesį Vidas.

Pasiekėme, kaip mano gidas išsireiškė, paskutiniąją buvusio ežero salą, ant kurios esą stovėję gynybiniai įtvirtinimai. Žemėje pilna duobių.

– Matyt, barsukų, lapių, – apžiūrinėdamas jas sakė Vidas. – Teko girdėti pasakojimų, kad iš šios salos į kitą vedė povandeninis tunelis.

Be nuotykių neapsieita

Mėginant nufotografuoti urvus pasikeitė fotoaparato nustatymai. Nebesugebėjau jo atgaivinti. Mano bendrakeleivis judėjo tolyn, stengiausi neatsilikti. Mintyse sukosi matytos vietovės, padavimai, rūpėjo namai. Stabtelėjau pasibaigus keistoms žolėms, priėjusi takelį. Klausiu gido, ar keliausime tolyn.

– Mes jau grįžome į Stabinę, – nustebęs dėl mano klausimo atsakė Vidas.

Įsivaizdavau nuo Stabinės nutolusi apie puskilometrį, o stovėjau Stabinėje! Akimirkai žemė susvyravo po kojomis nuo nuostabos, kad savo galvoje jau buvau pradėjusi piešti visiškai kitokį vietovės žemėlapį. Gi norėdama grįžti būčiau sukusi į visiškai priešingą pusę ir būčiau ėmusi tolti nuo mano aplankytų vietovių! Padavimuose būta tiesos – privalu Stabinėje išlikti budriam.

Saulė ėmė skverbtis pro pilkšvus debesis po pusvalandžio mums išnyrant iš tankmės. Darėsi vis šilčiau. Už nugaros liko nebylios Stabinės miško kvartalinių perėjos. Mišku besidriekiančio kanalo pakraštyje vietomis pūpsantys stambūs akmenys, iškosėję samanas, turbūt papasakotų tikrąją tūkstančių metų vietovės istoriją...

 

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras