Partizanų ryšininkas nykstančio kaimo istoriją „sueiliavo“ į knygą(4) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-08-29 16:14

Jonas Ozgirdas savo prisiminimus apie kaimą sudėjo į knygą, joje – kaimo gyventojų ir partizanų nuotraukos. Autorės nuotrauka

1953 metai. Klaipėdos tardymo izoliatorius. Rusų kareivių pasodintas, Jonas iš silpnumo nuvirto. Buvo praėjusios penkios dienos, kai vyras nieko nevalgė ir negėrė. „Pamenu, kaip žaliavo akyse“, – priduria aštuoniasdešimtmetis ir įsižiūri į prie kelio stovintį keleto metrų aukščio kryžių, skirtą partizanams. Mes – Dabrupiniuose. Nuo įvykių praėjo 62-eji metai.

Buvo ryšininkas

Po penkių dienų, pralestų tardymo izoliatoriuje, vyras partizanų bunkerio taip ir neišdavė. Laimei, liko gyvas, vėliau slapstėsi. Antrojo pasaulinio karo metais Jonas Ozgirdas buvo partizanų ryšininkas. Gali detaliai nupasakoti partizanų gyvenimo detales. Partizanams atminti jis pastatė ne vieną kryžių. Pats juos suvirino, apkalė išlietomis detalėmis. Kryžius, prie kurio stovime, – Dabrupinių kaimo pradžioje. Vyras žino kiekvieno partizano, kurių vardai iškalti kryžiaus lentutėje, istoriją.

Kaimas apaugo krūmais

Dabar Jonui – 84eri. Susipažinome man atsitiktinai į rankas patekus jo 2009 m. išleistai knygai „Dabrupiniai“. Knygoje kaimo istorija nupasakota nuotraukomis, vyro kurtais eilėraščiais.

– Nebuvo kas kitas tai padarytų. Ne visi iš kaimo net vidurinę baigė, – trumpai į klausimą, kas paskatino išleisti knygą apie savo gimtąjį kaimą, atsakė Jonas.

Kaime vyras negyvena apie 60 metų, tačiau įvykius pasakoja tarsi jie būtų įvykę vakar.

– Pamenu, kai einant mišku kaimynų vaikas bėgo ir užkliuvo už gulinčio rusų kareivio, – juokiasi mums pravažiuojant prie kelio augančias eglaites Jonas.

Žinoma, kraštovaizdis pasikeitė. Kaip jis sako, apaugo krūmais. Kaimo sodybos, kokias jas savo vaikystės prisiminimuose saugo vyras, buvo išsidėsčiusios apie kelią. Jis vardija vardus, pavardes. Verčiame knygą, apie kiekvieną šeimą – eiliuotas pasakojimas, iliustruotas nuotraukomis.

Nederlingos žemės

Kiekvieną kaimo sodyboje gyvenančią šeimą įamžino Jono brolis Izidorius, taip pat jis labai mėgo fotografuoti partizanus. Vėliau brolio hobį perėmė ir Jonas. Pomėgis nuotraukose padėjo sukaupti turtingą kaimo istoriją.

Dabrupiniai, kaip Jonas rašo savo knygoje, – girios kaimas Žygaičių seniūnijoje, tarp Dabrupinio ir Tyrelių miškų.

– Mes, kaimo žmonės, nebuvome turtingi. Žemės labai nederlingos, pelkėtos. Laimei, miškai dosnūs, rinkdavome uogas, grybus. Mano tėvas mėgo medžioti. Pamenu, krauname šieną į kūges, nedaug liko, o aš matau, kaip tėvas nekantrauja greičiau į mišką traukti medžioklei. Įsmeigia šakę, dingsta miške su šautuvu. Netrukus girdžiu pykštelėjimą. Apie mėnesį turėsime šernienos, – pasakojo Jonas.

Tyrelių miškas buvo per klampus

Šiuo metu kaime gyvenamos tik keturios sodybos, penktoji, kaip skelbia medinė iškaba virš vartų, – poilsiavietė „Medžiotojų rojus“. Aukštupių girininkas Jonas Kalvaitis sako, kad čia renkasi Dabrupių medžiotojų būrelio nariai. Su pirmininku susisiekti nepavyko. Už apsaugos tarnybos saugomos teritorijos matyti gražūs medinė poilsiavietė, supynė. Jei prieš šešiasdešimt metų Tyrelių miške su šautuvais slapstėsi partizanai ar rusų kareiviai, dabar savo malonumui po juos klaidžioja Dabrupinių medžiotojų būrelio nariai.

Tankus Tyrelių miškas matęs visko. Jono pasakojimu, netoliese telkšančioje Plynosios pelkėje per Antrąjį pasaulinį karą buvo nusileidę rusų parašiutininkai.

– Pamenu dieną, kai grįžau iš mokyklos, žiūriu – važiuoja vokiečių kariai, vežime prisikrovę baltų rusų parašiutų. Rusų nerado. Tie slapstėsi miškuose. Ilgai, gal apie dvejus metus. Į kaimą jie neateidavo, – dalijosi prisiminimais Jonas.

Dabrupiniais pavadinti dėl bebrų

Link Kaliningrado artėjant frontui, vokiečių kariuomenė manė galinti kelią trumpinti per Tyrelių mišką. Jonas mena garsų technikos gausmą. Vietovės pelkėtos, miško paklotė minkšta, sunkiasvoriai kariniai automobiliai ėmė klimpti.

– Tada jie turėjo atsitraukti ir važiuoti per kitur. Pėsti kariai mišką perėjo, tankai – ne. Pamenu, kaip kitos dienos ryte, išlindę iš rūsio, bėgome pažiūrėti į mišką tankų paliktų vėžių, – pasakojo Jonas.

Kelias, kuriuo pasiekėme Dabrupinius, anot Jono, buvo nutiestas 1938 metais, kelias per kaimą – apie 1964 metus. Kol kelio nebuvo, vietiniai važiuodavo mišku. Jo žodžiais tariant, vežimu buvo taikoma važiuoti kur mažiau medžių, kur lygiau ar nėra pelkių. Apie kadaise pačių gyventojų išvažinėtą kelią mena prie jo augę gluosniai.

Dabrupinių kaimo pavadinimas, kaip sako Jonas, kildinamas nuo seno žodžio „dabras“, reiškiančio bebrą. Prieš šešiasdešimt metų šie gyvūnai uoliai tvenkdavo Dabrupio upelį, taip dėl patvinusio telkinio sukeldami rūpesčių gyventojams.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras