Protėvių palikimas: prekybiniai įgūdžiai ir piliakalniai(1) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-10-03 12:37

Dariaus pasakojimu, genties gyvenvietės kurdavosi apie piliakalnius. Nuotraukoje – Pagramančio piliakalnis. Autorės nuotrauka

Neseniai ant Pagramančio piliakalnio pučiamo rago ir beldžiamo būgno garsai perkėlė tūkstantį metų prieš mūsų erą. Į tuos laikus, kai, kaip sakė muziejininkas-archeologas Darius Kiniulis, tarp baltų genčių ties Taurage driekėsi dykra. Neįžengiama teritorija, gūdus miškas, kurį iš pagarbos pagonys sudievindavo. Saulė jau buvo pasislėpusi ir virš į renginį susirinkusiųjų galvų kabojo į priešpilnį įžengęs mėnulis. Piliakalnio papėdėje namų languose degančias šviesas vaizduotė pertapė į laužavietes, dar viena laki mintis, ir mums po kojomis – jau nebe Pagramantis, o genties gyvenvietė.

Tada ir dabar

Vaizduotėje matau, kaip nuo smailiais mediniais kuolais apjuostos pilies gynybinės sienos nulipo sargybinis ir užvėrė vartus. Tolėliau, mediniame rąstiniame name, lininiu apdaru vilkinti moteris išsisega iš plaukų žalvarinę segę ir gula į patalą. Mes stovime. Keliasdešimt žmonių ant piliakalnio. Praėjus daugiau nei tūkstančių metų. Kažkur ties ta vieta, kur įsivaizdavau moters medinį rąstinį namą, dabar stovi į renginį atvykusio pažįstamo japoniškas visureigis. Jei jis norėtų, namuose įsirengtų elektrinį židinį, kad turėtų kur jaukiai pasėdėti, kaip jis sako, po įtemptos dienos. Ir man, ir, ko gero, keletui iš apie laužą susispietusių renginio dalyvių tą dieną teko nemažai laiko praleisti prie monitorių ekranų apdorojant informaciją iš darbovietės ir net viso pasaulio. Būtų labai sunku paaiškinti prie laužo sėdinčiam barzdotam žemaičiui, ką aš tiek daug dirbau, kad taip pavargau. Jam gi galbūt teko kokius tris lokio kailius per dieną nudirti. Prekybininkas iš Romos atvyko, su kuriuo laukia geri mainai: kailius keis į metalą.

Mūsų kraštuose – dvi gentys

Darius Kiniulis, muziejininkas-archeologas, sako, kad žemaičių gentys šiose vietovėse galėjo apsistoti apie VI amžių. Jei tikėtume prie Pagramančio piliakalnio pastatytu informaciniu stendu, maždaug III amžiuje, mūsų eroje, suintensyvėjo prekybiniai ryšiai su besiplečiančia Romos imperija. Atliekant Pagramančio piliakalnio archeologinius tyrimus buvo rasta Romos imperijos moneta.

Praėjus keletui dienų po renginio paprašiau Dariaus parodyti bent porą vietų, kuriose galėjo būti įsikūrusios baltų gentys. Mūsų kraštuose, pasak Dariaus, jų buvo dvi – skalviai, kiek vėliau (nuo VI a.) – žemaičiai.

– Skalvių gyvenviečių būta ties Jurbarku. Taip pat jų gyventa Ragainės, Tilžės apylinkėse, tose vietovėse, kurias dabar matome žvelgdami nuo Rambyno kalno. Skalviai buvo įsikūrę abipus Nemuno, – pasakoja vyras.

Anot jo, skalviai gyveno ir Pagramančio apylinkėse. Vietoje Tauragės, anot jo, driekėsi dykra, neįžengiama vietovė, tankus miškas, skiriantis gentis. Klausiu, kiek mūsų kraujyje išlikę protėvių skalvių kraujo.

– Skalviai buvo taikūs. Stipriai išvystę prekybą tarp genčių. Gyvendami prie Nemuno atstojo tarsi tarpininkų vaidmenį. Skalviai, anot kalbininkų-archeologų, turėjo suprasti ir lietuviškai, ir prūsų kalbą, – dėstė man Darius.

Jaunas vyras daug domėjosi skalviais. Dieną prieš interviu, Tauragės krašto muziejaus 25-mečio šventės metu, jam Tilžės muziejaus direktorė įteikė vietos laikraštį, kuriame publikuojamas jo straipsnis apie tame krašte gyvenusius skalvius, jų palikimą vietos muziejui.

Kapinyno vietą žinojo vietos gyventojas

– Ten, kur dabar važiuojame (judėjome link Ringių kaimo, – red.), VI amžiuje gyveno kur kas labiau susispietusi skalvių gentis. Vėliau tas žemes apleido, nes iš šiaurės pradėjo ateiti žemaičiai. Apie XIII amžių, kai Mindaugas suvienijo gentis, čia gyveno vien žemaičiai. Ringiuose prieš kelias dešimtis metų buvo kasamas žvyro karjeras. Apie 1983 metus į vietovę tyrimams buvo atsiųstas archeologas, nes kasdami žvyrą darbininkai ėmė aptikti žmonių kaulų. Archeologas atvykęs rado tris kapus, tačiau be įkapių. Greičiausiai patys darbininkai buvo jas nurinkę, – pasakojo Darius, archeologijos mokslus krimtęs jaunas vyras.

Mudu Ringiuose instinktyviai pasukome keliu, vedančiu pro naująjį Pagramančio regioninio parko Ringių lankytojų centrą. Sustojome prie vieno namų paklausti, kur anksčiau čia buvo žvyro karjeras. Intuicija daugiau nei pradžiugino, pabeldus duris atvėrė vidutinio amžiaus vyras, kuris kasinėjimus matė savo akimis.

– Ateikite, aš jums parodysiu, – vyras nuo savo namų mus pasivedė keliolika žingsnių ir mostelėjo į lanką tarp jo namų ir Pagramančio regioninio parko Lankytojų centro. – Man buvo gal septyneri, kai čia atvyko archeologai. Pamenu, kai jie vakarop susirinkdavo įrankius, o mes nubėgdavome apžiūrėti tų jų kasinėjamų duobių. Įšokdavome į kokią vieną.

Ringiuose – III–V a. kapinynas

Anot vyro, žvyro karjeras vėliau buvo „perkeltas“ kiek tolėliau. Jo pasakojimu, senelis kalbėjo, kad archeologai čia tyrinėjo švedų kapavietę, tačiau Darius su pašnekovu nesutiko.

– Tikrai ne švedų. Žmonės paprastai nežinodami, kaip įvardyti aptinkamas kapavietes, vadina jas prancūzkapiais ar švedkapiais. XVII amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tiek nusilpusi, kad tapo rusų ir švedų kovos lauku. Žmonės labai senų (baltų, – red.) laikų neprisimena, tad pakeičia juos į jų prisiminimuose, perduotuose iš senelių lūpų į lūpas, išlikusius paskutinius atmenamus seniausius prisiminimus. Matyt, todėl vietos gyventojo senelis ir vadino juos švedkapiais, – pasakojo muziejininkas.

Žvyro karjeru, anot jo, buvo paverstas III–V a. kapinynas. Pasak pašnekovo, paprastai baltų gentys gyvendavo aplink piliakalnius, ant kurių būdavo gynybinė pilis, į kurią galėtų subėgti puolant kitoms gentims. Savo kapinynus įrengdavo keletą kilometrų nuo gyvenviečių, dažniausiai – gyvenvietę ir kapinyną skirdavo vandens telkiniai.

– Už kelių kilometrų nuo šio kapinyno yra Kuturių ir Pagramančio piliakalniai. Šiame kapinyne greičiausiai ir buvo laidojami jų mirusieji. Panašiai ir Matiškių piliakalnis: jį ir jo kapinyną skyrė Jūra, – pasakojo Darius.

Kita gentis galimai gyveno Matiškių kaime

Pervažiavome betoninį Ringių tiltą ir patraukėme už kelių kilometrų esančio Matiškių piliakalnio link.

Užkopėme. Šlaito apačioje teka Jūra, žvelgiant į tolį, jei ne ant piliakalnio augantys medžiai, matytume Šaukėnų kaimą, kuriame, pasak Dariaus, archeologai aptiko II–IV a. kapinyną.

Nuo piliakalnio į kitą pusę driekiasi lanka, tobula gyvenvietei.

– Visai tikėtina, kad čia buvo gyvenama, – apsidairęs tarė Darius.

Piliakalnio pusė prie upės itin stati. Vos žiojausi klausti, kaip buvo formuojami piliakalniai, Darius linksmai pertraukė.

– Tik negalvok, kad juos gyventojai patys padarydavo, supildavo ar sustumdydavo žemes, kaip Antanas Venckus Taurų nuotykių pilį, – juokiamės. – Tuometiniai gyventojai išsirinkdavo aukštesnę vietą, kalvą. Jos viršų išlygindavo, šlaitus padarydavo kiek statesnius. Viena vieta ant piliakalnio buvo paliekama aukštesnė gal gynybiniam-apžvalginiam bokšteliui. Štai čia, taip, kaip ir ant Pagramančio piliakalnio, stovim ant kalvelės. Matai, kažkas, matyt, jau kasinėjo ją – duobė. Gal kaimo žmonės bulvių slėptuvę buvo pasidarę, – svarstė mano gidas.

Kokia mūsų istorija bus rytoj?

Stačiu šlaitu nusileidę žemyn patraukėme namo. Pakeliui žvyrkeliu prariedėjo Taurų nuotykių parko geltonas visureigis. Greičiausiai su turistais – pamanėme. Neabejotinai turistus vežė prie mūsų ką tik aplankyto Pagramančio piliakalnio, kuris antradienį skendėjo mistišką nuotaiką kuriančios vienybės ugnies šviesoje.

Kokia mūsų istorija bus rytoj? Kaupiama muziejuje, Tauragės kultūros paveldo tarnybos archyvuose ir darbuotojų galvose, laimei, istorija virsta kultūros darbuotojų renginių idėjomis, verslininkų iniciatyvomis. Antradienį, kai ant Pagramančio piliakalnio buvo įžiebta Vienybės ugnis, renginyje dalyvavo ne vienas vaikas. Būtumėt matę jų akis stebint keistą ir mistišką renginį...

Atsakymus, kas per baltų sąšauką vyko tą vakarą, pateikę savo vaikams tėvai jau krovė lobį ateities kartoms. Kiekvienas sutaurinamas renginys ar reginys nuo istorinio gamtos paminklo – tarsi priminimas kiekvienam, kiek ilgai iki šios dienos ėjome ir koks gėris džiaugtis tuo, ką turime.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras