Šakininkai be ūkininko Starikovo šakių(5) 

Eugenijus SKIPITIS

2015-09-20 12:37

Atsitiktinai sutiktas Šakininkų kaimo gyventojas, nenorėjęs atvirauti apie savo gyvenimą. Autoriaus nuotrauka

Jeigu neužspaus kasdienybės reikalai ir turėdami laisvą savaitgalį nutarsite pažvejoti, be abejonės, tinkamiausia vieta ramiai žvejybai – kokia nors bevardė Nemuno senvagė ties Šakininkais. Su šakėmis niekas čia jūsų nepasitiks, nors kaimo pavadinimas skamba šiek tiek grėsmingai. Istorinių duomenų, kad šio kaimo gyventojai dalyvavo 1863 m. sukilime, nėra. Vadinasi, įrankis šienui ir javams krauti naudotas pagal paskirtį. 

Jazminai

Užliejamose Nemuno deltos pievose įsikūręs kaimas rado sau vietą ant neaukštos kalvelės, nuo kurios žvelgiant į pasaulį didelių stebuklų nepamatysi. Kairėje, anapus Nemuno, Tilžėje, raudonuoja vandentiekio bokšto griaučiai, skalbinių sterblėmis mojuoja prie tilto sustoję Sovetsko miesto daugiaaukščiai. Tokie pilki, kaip parakas. Per Šakininkų kaimo laukus bėga naujai pastatyta estakada, vedanti prie naujojo tilto per Nemuną. Estakada yra, tik tiltas vis dar neveikia, matyt, dėl neįvykusio politinio susikalbėjimo. Vienu metu partijos „Tvarka ir teisingumas“ Seimo frakcijos nariai stovėdami ant estakados pamojavo pirštais, plaukdami laivu suvalgė šamą ir tuo „stebuklų laukas“ pasibaigė, palikęs tilto ateitį nežinomybei.

O galėjo būti linksmiau, kaip 1807 m. Tuomet Nemune ant plausto, kas gali paneigti, kad ne tarp Šakininkų ir Tilžės, liepos 7 d. buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Napoleono ir Aleksandro I. Abu imperatoriai sutarties pasirašymo proga valgė kiaušinienę, kurią galimai pateikė tuometinės Šakininkų kaimo moterys. Jeigu to nebūtų buvę, tai kaip milžiniška keptuvė iš Šakininkų kaimo būtų atsiradusi vienoje Pagėgių metalo supirktuvėje? Ar ne dėl neapdairiai prarastos keptuvės bendradarbiavimo su Tilžės miestu patirties turintis kaimas kažkodėl vangiai įsirašo į Pagėgių krašto turizmo plėtros programą?

Jurginai

Sovietmečiu Šakininkų kaimo ūkininkai užversdavo Sovetsko turgų ir karinius dalinius ankstyvosiomis bulvėmis, morkomis ir kopūstais. Kadangi įvairių spalvų paprikos buvo panašios į granatas, jų dėl šventos ramybės neaugindavo. Vietoj to į netolimą užsienį nutempdavo žolės granulių pripumpuotą veršį arba snukiu į priekį nuritindavo bekoną. Grįždavo namo kvepiantys Sovetsko bandelėmis, šlakeliu tarybinės degtinės „Stoličnaja“ arba vynu „Agdam“. Kalbama, kad iš bulvių, morkų ir kopūstų pelnėsi ne tik vietos ūkininkai, bet ir vienas kitas aukštesnio rango anuometinės valdžios nomenklatūrininkas. Iš žolės miltų gamybos agregato granulių maišeliai irgi mokėjo vaikščioti klystkeliais. Tiesą kalbant reikia pasakyti, kad dėl bendros tvarkos buvo kovojama su socialistinės nuosavybės grobstytojais. Vienas kitas net yra atsidūręs draugiškajame teisme arba gėdingai išjuoktas Lumpėnuose buvusioje ūkio kontoroje kabojusiame „Spyglyje“. Labiausiai kliūdavo mėgstantiems išgerti nepartiniams. Nutverti su žolės miltų maišiuku partiniai atkišdavo raudoną bilietą, išspausdavo ašarą ir prisiekdavo, kad tą pačią minutę išsivaduos iš kapitalizmo žabangų ir kito tokio neapgalvoto poelgio daugiau nebebus. Partija, to laikmečio garbė ir sąžinė, savo suklydusiam vaikui nušluostydavo ašaras ir bematant atleisdavo, net be visuotinio partijos narių susirinkimo.

Jonažolės

Kiekvieno kaimo laukuose, sodybose ir čia gyvenančių žmonių akyse ir širdyse norisi kažką pamatyti. Truputį daugiau nei paslapties šydu apgaubtoje kasdienybėje išgirsti daugiau negu perpus nepasakytame sakinyje. Ketvirtadienio atokaitoje sėdinčios kaimo pensininkės gestais ginasi nuo savo jaunystės ir įtikinėja save, kokios jos, dabar „dirbančios“ „Sodroje“, yra negražios. Veidu bėgančios raukšlės virpa jaunystės prisiminimais, o ant kelių sudėti delnai šilti buvusiais apsikabinimais. Nustebęs sustoji prieš kaimo pradžioje raudonu stogu šviečiančią sodybą ir galvoji, kad po jos stogu gyvenantiems žmonėms šiandien sekasi geriau nei jų kaimynams. Tačiau tos sodybos šeimininkas su tavimi nesišneka, į šuns dienas nurašydamas tavo profesiją, o savo nusistatymą pagrisdamas šitokiu motyvu: „Žurnalistai taip prirašo, kad paskui visas kaimas juokiasi“. Argi verta prieštarauti žmogaus pasirinkimui? Vadinasi, arba tragikomiškai gyvename, arba tragikomiškai kalbame. Iš ko kito galime juoktis šioje ašarų pakalnėje, kai pieno supirkimo kainos verčia jį pilti į griovius?

Jaustukai

Šakininkuose žmonės paslaptingai tylūs. Kiekvienas su savo drama širdyje. Tačiau Vytautas tau gali valandų valandas kalbėti apie lietuviškos žvejybos ypatumus, Šakininkų akligatvyje sutikta Vilma dalintis motinystės džiaugsmais, ant paskutinio Šakininkų kaimo šulinio atsisėdęs buvęs ūkvedys Vilius Otas kalbėti apie svogūnų, tabako, triušių auginimo arba tarybinės praeities subtilybes. Būties akimirkos pasiųstas, tačiau savo vardo nenorėjęs ištarti žmogus, vis dėlto sutikęs nusifotografuoti su šake rankoje. Prie pusryčių stalo su žmona sėdintis Emilis nieko tau nesakys apie žolės miltų agregate nutrauktą ranką, tik pakvies puodelio arbatos, tarsi būtum susitikimo šventę į jo kiemą atnešęs svečias.

Kaip ištrūkusi saga per kaimą nuriedės rudens vidurdienis, sustos prie mūsų vargų ir prakaito pilno gyvenimo ir kad kaimas nesijuoktų, ūkininkui Vytautui Starikovui pasakys: „Ne jūsų ūkio šakėmis prasideda ir ne jūsų ūkio šakėmis pasibaigia Šakininkų kaimas“.

2015 m. sausio mėnesio duomenimis, čia yra 112 gyvenimų, laimingų kaip kaimo patvoryje sėdintis plastmasinis Jonelis arba nelaimingų kaip žmogus, atsirėmęs į šakę... Belieka viltis, kad per Šakininkų kaimo pievomis nutiestą estakadą kada nors atvažiuos geresnis gyvenimas ir, žinoma, ne iš anos Nemuno pusės.

Šakininkai – kaimas Pagėgių savivaldybėje, priklausantis Lumpėnų seniūnijai. Rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1702 m. 1910 m. Šakininkuose gyveno 190 gyventojų, kurie vertėsi žemės ūkiu. 2015 m. sausio mėnesio duomenimis čia gyveno 112 gyventojų. 1842 m. kaime buvo įkurta pradinė mokykla, nors vaikai, dabartiniu mūsų supratimu, galėjo lankyti mokyklą Tilžėje, iki kurios tik apie 4 km. Mokykla veikė iki 1996 m. Paskutinė šioje mokykloje dirbo mokytoja Olytė Otienė. Sovietmečiu Šakininkuose veikė Rambyno tarybinio ūkio skyrius, itin garsėjęs žolės miltų gamybos agregato veikla.

 

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras