Senatvė mieste ar kaime? Klegantiems gerai visur!(4) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-05-24 11:58

Elena apie save ir Juozą: „O mes niekuomet nebuvome surūgę“. Autorės nuotrauka

Stebėjausi pagyvenusio vyro spontaniškumu, kai praėjus valandai nuo mano skambučio mudu jau sėdėjome automobilyje pakeliui į jo gimtąjį Ringalių kaimą. Penkiasdešimt metų kaime nebegyvenantis Juozas Auryla tryško guvumu, sakė nė akimirkos nesigailėjęs, kad sumiesčionėjo. O štai mudviejų aplankyta jo pusseserė Elena traukė giminaitį per dantį ir teigė, kad gyvenimas gamtos apsuptyje keliskart geresnis. Susitikę tame pačiame kaime, kuriame kartu karves ganė, jiedu nenustojo klegėję: net svarstydami, kuris pirmas iškeliaus amžinybėn.

Kaip miesčioniu tapo

– Jei dabar gyvenčiau kaime, turėčiau karvikę, arklį, dvi kiaules. Vieną pjaučiau pavasarį, kitą – rudenį, – svarstė 83-ejų metų senolis mums prašnekus, kaip atrodytų jo gyvenimas, jei gyventų kaime.

Iš Ringalių į kariuomenę jaunystėje išvykęs Juozas Tauragėje gyvena jau apie 50 metų. Dirbo zootechniku kolūkyje, vėliau autobuso vairuotuoju, dar vėliau – tuometinės pirmosios vidurinės mokyklos mokytoju-instruktoriumi, mokė vaikus vairuoti, dėstė apie automobilių sandarą.

– Kai apsigyvenau mieste, išpuolė piršlybos, susituokiau. Mečiau darbą Šilalėje (grįžęs iš karo tarnybos, Šilalėje dirbo trejus metus – red.) ir Ragainėje nusipirkau „moskvičių“. Tuo metu buvau vienas iš nedaugelio mieste turinčių automobilį. Pamenu, teisių dar neturėjau. Pirmoji mano kelionė buvo į buvusią darbovietę pasiimti darbo knygelės, kitą dieną su žmona ir uošve važiavome į Šiluvą, – apie savo gyvenimo Tauragėje pradžią pasakoja vyras.

Pravažiuojame Šakvietį ir netrukus pasiekę Ringalius, įsukame į jo aštuoniasdešimtmetės pusseserės kiemą.

Žemėmis apkibusiais keliais, su įnagiu rankoje močiutė nustemba mus pamačiusi. Nustemba ir kieman išėjusi jos dukra.

– Na tai ko mamą kelienais tampai? – patraukia per dantį savo dukterėčią mano bendrakeleivis, ir pusseserė kaip mat ima klegėti.

Skaičiuoja gyventojus

Giminaičiams apsiglėbesčiavus, aiškinu, kokiais tikslais atvykau į kaimą. Mane ringališkiai sodina mansardoje prie stalo, šuo Čipas pritupia šalia.

– Va, turiu sąrašą, kiek kaime gyventojų galėtų būti, – ištraukia lapą su pavardėmis Juozas.

– Nu, ir kiek suskaičiavai? – klausia Elena.

Vyras sako, kad 37. Močiutė akimirksniu raportuoja, kad kaime – 33 gyventojai.

– Aš irgi skaičiuoju, kai neužmiegu naktimis, – šypsosi Elena. – O iš kur tavo 37? Ar tu čia gyventojus iš Vaitimėnų dar priskaičiavai?

Juozui nepatinka, kad giminaitė menkina jo pastangas. Elena aiškina, kad kažkoks Dabulskis ne Ringaliuose gyvena, pusbrolis įsitikinęs, kad giminaitė kalba ne apie tą Dabulskį.

– Nu ar neatsimeni, toks mažas vyras?

– Ką ten mažas, visai didelis, – ginčija Elena.

„Miesto bijau kaip velnio“

Tenka senukus raminti, kad ne taip svarbu gyventojų pavardės, skaičius. Klausiu, kodėl Elena liko kaime, ar miestas netraukė?

– Miesto bijau kaip velnio. Čia uors gers, kuom ten kvėpuosi. Nė jokių reikalų mieste neturiu. Gyvenu čia, tėvų ūky, nuo pretkų (senų laikų – red.), – linksmai aiškina senolė.

Jos tėvai ūkininkavo, tiek Elenos, tiek Juozo gimdytojai prisidurdavo grodami. Kaip paaiškino Elenos dukra Nijolė, senelis priklausė Vaitimėnų instrumentiniam ansambliui.

– Atsimenu, kaip jie grįždavo iš kokių vestuvių ir pas mus namie uždarbį dalindavosi, „bonkas“, pinigus, žinoma, visi saldainiai atitekdavo man. Ketveriukė visada grodavo, nebūdavo dienos, kad grįžę po ūkio darbų neužsuktų pas kažkurį pagroti, – prisimena Nijolė.

Pasak moters, Ringalių kaimas tuo ir skyrėsi nuo kitų, kad net vaikai grįždami iš mokyklos dainas traukdavo.

– O štai kaimyninis Graužų kaimas nuo senų laikų garsėjo vagimis, Šakvietyje prasigėrė bobos, Vaitimėnuose – vyrai, o Ringaliai visuomet buvo tarsi oazė, kur daugiausia normalių šeimų, – aiškino Nijolė.

„Visi turėjo ką veikti“

Nijolė suskaičiavo, kad šiuo metu Ringaliuose gyvenamos apie 15-a sodybų. Kodėl melioracijos metu kaimas neišsikraustė į Šakvietį?

– Visi turėjo ką veikti. Girininkija padėjo išsilaikyti, kiti turėjo darbo vietas kolūkyje. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai kurie iš kitų gyvenviečių grįžo, – pasakoja Nijolė.

Ringaliuose net keturios gatvės. Ir įstabus kraštovaizdis: kaimo viduryje – gyvenvietė, aplink – laukai, miškas.

Kiek anksčiau Nijolė gyveno Tauragėje, juokauja, kad „iškaršino“ tris darbovietes: dirbo Skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, paskui – „Švytyje“, vėliau – LESTO. Sako, kad dirbo tol, kol darbovietės „užsidarydavo“ arba sulaukė restruktūrizacijos.

Žinojo grįšianti į kaimą

– Visuomet žinojau, kad ateis diena, kai grįšiu į kaimą. Štai dabar turiu darbo stažą – 35-erius metus, o užsidirbti galiu ir čia. Avilių – daugiau nei 100. Šiltnamiai, žiemą mezgu, dar vaistažoles renku ir kitko imtis turiu minčių, tik nespėju. Visuomet žinojau, kai sulauksiu 40-ies, turėsiu pati sau darbą susikurti, o ne valdiškus makaronus kabinti, – savo požiūrį dėstė Nijolė mudviem apžiūrinėjant avilius.

Apėjęs namų valdą Juozas giria savo dukterėčią už darbštumą, bučiuoja į kaktą. Sako nepakenčiąs tinginystės. Visą kelią iki kaimo man aiškino, kaip pamokytų visus kaimų „bezdielnikus“ gyvenimo. Vyras buvo šokiruotas, kai neseniai lankant kapus Vaitimėnuose jam prisireikė elektros ir gretimų sodybų savininkai negalėjo jos „paskolinti“ – už mokesčių nemokėjimą ji jiems buvo atjungta.

Vaikystėje įprato dirbti

Juozo ir Elenos vaikystė kaime buvo ne iš lengvųjų. Giminaičiai net neprisiminė, kokius žaidimus žaisdavo, tačiau Juozas prisiminė aręs žemę. Liko gilus prisiminimas, kai jam, esant dešimties, pasibaidė arkliai ir su visu plūgu pasileido namų link. Berniukas stengėsi juos taip suvaldyti, kad vartų įnagiu neišverstų.

– Šokdavome ir dainuodavome kartu, ką ten veiksi, – prisimena Elena, paklausta, ką veikdavo laisvalaikiu.

Pasak jų, muzikalūs tėvai visuomet sukeldavo kaimynus ant kojų užgroję gričenikę. Kaime šokiai vykdavo be ypatingų progų, tiesiog susiėjus kaimynams.

– O pameni, kaimynams per pagrabą dvejus „Kalnus“ sugiedodavo. Už dyką. O tu kai mirsi, manai, kas nors tau už dyką „Kalnus“ giedos? – retoriškai kreipiasi į Eleną Juozas.

Ši klega. Abiem vienas kito įžvalgos juoką kelia. Juokiasi prisiminę, kaip grybaudavo, kai netilpdavus grybams į pintines vaikai užsirišdavo marškinių rankoves ir prigrybaudavo į jas.

Juozui dažnai tekdavo talkinti namuose, nes, pasak jo, tėvas raišas buvo. Ūkio darbai berniuką lydėjo nuo vaikystės.

– Kai prisimeni, tai nu ir „na...“

– Dėl to tu taip ir nenori to kaimo, – aiškina Elena.

Pasak abiejų, kaime visi darbštūs buvo, dėl to ir neprasigėrė.

– Nu bet šiandien, kokį vaizdelį išvydau... Išeinu iš savo namo kiemo, – jausmingai pasakoja Juozas. – Traukia cigaretes jaunos tokios. Jėzus Marija, kaip moterys prasirūkė Tauragėje!

– Eik po velnių iš to miesto, – vėl klega Elena.

– Kada aš jau čia eisiu. Greičiau į Papušynį (Papušynės kapines – red.) mane išveš, – atkerta Juozas.

Senukai abu klega ir guodžia vienas kitą gal sulauksią šimto metų. Elena prisimena, kad neseniai kaime tokia Ona Zobelienė mirė 99-erių.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras