Stokaičių kaimo kalvio lūpose – šimtametė istorija(0) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2015-04-26 12:45
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Antanas su meile prisimena dienas, kai priekalas nuo darbų gausos netildavo. Autorės nuotrauka

Prisėdusi prie knygomis nukrauto virtuvės stalo vis dar negalėjau patikėti, kad šiuose Stokaičių kaimo (Žygaičių seniūnija) namuose aptikome gyventoją. Niekas nereagavo, kai beldėme į langus, žvelgėme pro juos į vidų. Mano bendrakeleivė, pažinojusi šiuose namuose gyvenantį kalvį, net suabejojo, ar jis apskritai gyvas.

Beldimo negirdėjo

Atidžiai apžiūrėjome tankiai medžiais apaugusią sodybą. Kartu su į kaimą mane atlydėjusia Elyte, šių vietovių kraštiete, kyštelėjome galvas pro nerakinto vieno pastatų duris. Viduje – senoviška krosnis su duonkepiu. Bendrakeleivė šūktelėjo teiraudamasi, ar kas nors viduje yra. Vėjui trinktelėjus duris Elytė aiktelėjo ir mudvi kurį laiką klegėjome dėl bendro savo suokalbio žūtbūt sodyboje rasti gyvųjų.

Antanui Bučinskui, kuris mūsų nepastebėjęs stovėjo už sodybos vartelių, sulaukti svečių buvo ne ką menkesnė staigmena, nei mums išvysti jį. Vyras negirdėjo beldimo į langus, nes klausėsi radijo. Išėjo tik pamatęs, kad už sodybos tvoros stovi automobilis.

Kaimą 1951–1952 m. degino stribai

Pakviesta prisėdu vėsioje virtuvėje. Antanas sako gimęs šitoje sodyboje.

– Ten „kūchnia“ (virtuvė, – red.) dabar, – pastato paskirtį paaiškina namų savininkas.

Pasak jo, anksčiau šioje vietoje stovėjo didelis gyvenamasis namas. Kitas pastatas, tas, kuriame jis dabar gyvena, yra klėtis, kuri vienintelė liko po 1952 metais sodyboje kilusio gaisro. Joje apsigyveno visa septynių asmenų šeima. Anot Antano, per porą metų stribai Stokaičiuose sudegino apie 50 pastatų.

– Po vienos sodybos kelnoriumi (rūsys, – red.) miškinių (partizanų, – red.) slėptuvė buvo. Tai jie (stribai, – red.) ir orientuodavosi į kelnorius. Kurdavo pusnaktį, prieš aušrą, žmonės tuo metu varydavo į laukus gyvulius. Taip buvo saugumo nurodyta. Kartais naktį po vieną, du ar tris pakurdavo. O jei kas daugiau iš pastatų nuo kelnoriaus užsidegdavo, tai jau, kaip sakant, Dievui ant garbės, – pasakojo stokaitiškis.

Gyvena klėtyje

Mintyse mėginu įsivaizduoti, kaip anksčiau galėjo atrodyti šeimos klėtis, kurioje ji gyveno po gaisro. Apžvelgiu virtuvės apstatymą, kuris išties kuklus: pora didžiulių senoviškų puodų kampe, pora – ant krosnies, dvi dviračio padangos ant sienoje įkaltos vinies, ant kėdės – radijas, nes netilpo ant stalo, kuris nukrautas knygomis.

– Buvo rugsėjo 3 diena, auštant nuo kelnoriaus užsidegė troba. Sudegė staldas (tvartas, – red.), malkinė, daržinė, tik klėtis liko. Tai čia ir gyvenome. Paskui dar du kambarius „dasidūrėme“, – pasakojo vyras.

Gaisro metu tėvai spėjo tik spintą su drabužiais ir patalyne išsinešti. Dešimtmetis Antanas tuo metu buvo vyriausias sūnus.

– Buvo ropučių ant lauko, – man paklausus, kaip šeima tuo metu išgyveno likusi be pastogės ir maisto, paaiškina pašnekovas. – Pragyventi buvo galima, bet gyvenimas kūdas buvo.

„Primityviai gyvenu...“

Nusistebėjus, kad Antanas apie šeimyninę tragediją pasakoja taip šaltai, jis paaiškina, jog tuo metu patirtas skausmas pasimiršo – gyvenime būta iššūkių, netrūko išgyvenimų tarnaujant kariuomenėje.

Nuo kuklaus gyvenimo vyras niekuomet ir neatprato. Ant krosnies sustatytų puodų po mamos mirties, pasirodo, nekilnojo jokia moteris. Antanas – vienišius.

– Arba aš kam nors nepatikdavau, arba man, – paprastai savo vienatvės priežastį nusako vyras.

Po kariuomenės, dar jaunas, iš tėvo išmoko kalvystės amato ir tuo vertėsi visą gyvenimą. Dabar tuo nebeužsiima – kalvystės technologijos pasikeitė. Vyras parodo savo mažytėje medinėje kalvėje stovintį švedišką tėvo priekalą. Greta krosnis, kurioje ant anglių vyras kaitindavo geležį, iš kurios anksčiau kaldavo apkaustus vežimams, vėliau – detales miestiečių vartams. Ne vieno tauragiškio kiemą puošia Antano kalti vartai. Kas jį pažįsta, kreipiasi ką nors nukaldinti, pats Antanas į Tauragę retai užsuka. Paskutinį kartą sako buvęs sausį, kai reikėjo litus į eurus išsikeisti. Apsipirkti vyras važiuoja dviračiu į netoliese esančius Bikavėnus.

– Primityviai gyvenu, „pjankom“ neužsiimu, – trumpai juokaudamas apibūdina savo buitį kuklus kalvis.

Kaime – Lietuvos garsenybių pėdsakai?

Už lango – dulksna. Toliau sodybos – upės lydimi kloniai neįtikėtini. Netoli Antano kalvės žemę, regis, tuoj pabučiuos perlūžęs, tačiau dar gajus gluosnis.

– Jį Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse pasodino kaimynas Juozas Dikselis, – paaiškina vyras.

Jo atmintis – neįtikėtina. Prieš apsilankydamos pas Antaną su Elyte Stokaičiuose buvome užsukusios į sodybą, kurioje, pasak bendrakeleivės, kadaise buvo dvaras. Ananas kaip mat prisimena, kad vienas dvaro savininkų buvo garsiojo Lietuvos liaudies švietėjo, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjo Lauryno Ivinskio protėvis.

– Dvarą iš nusenusios našlės pusseserės Onos Šimkauskienės paveldėjo vienas iš Ivinskių. Paveldėtą dvarą Lauryno Ivinskio senelis Jurgis 1788 metais pardavė drauge su baudžiauninkais Petrui Sasnauskiui. Vėliau šiame dvare gyvenusią Uršulę Sasnauskytę vedė Dionizas Poška, – savo žiniomis apie dvaro savininkų kaitą stebino Antanas.

Smukdant kaimiečių moralę, nyko ir kaimai

Nusistebiu, kad dvaras buvo parduotas su baudžiauninkais, o mūsų pašnekovas priduria, kad tuo metu baudžiauninkai buvę be pilietinių teisių ir kad jo senelis, baudžiauninkas, kadaise ponų buvo išmainytas į šunį. Antanas prisimena, kad dvaro vietoje, kur dabar stovi mūsų aplankyta sodyba, dar išlikę akmeniniai spirito varyklos pamatai. Anot jo, baudžiauninkai buvo verčiami ne tik spiritą gaminti, bet ir patys jį pirkti. Taip esą siekta žlugdyti jų moralę, kad būtų lengviau valdomi. Beje, anot Antano, amžiais nesikeičiantis besikeičiančių valdžių siekis valdyti žmones prisidėjo ir prie kaimų nykimo. Praėjusiame amžiuje būtent valdžios iniciatyva siekta gyventojus perkelti į gyvenvietes nesudarant galimybės jiems kurtis protėvių valdose.

– Iš Antrojo pasaulinio karo grįžę kariai neturėjo kuo verstis. Neturėjo kaip net drabužiams užsidirbti. Galėjai miške kelmus rauti, tačiau uždarbės nebuvo rimtos. Porą maišelių grūdų gaudavo, ir tų pačių su saiku. Kita priežastis ta, kad kolchozo laikais valdžia grįžusiems neleisdavo gyvenvietėse statytis namų. Nebent tik paremontuoti turimus. Ūkininkai negalėjo plėstis. Vieni kėlėsi į centrines gyvenvietes, kiti nuomodavosi jau pastatytus namus. O va, matai, kai laisvė stojo, viską atidavė, bet niekas jau žemės nedirbo. Kas ją dirbs – nebeapsimoka ir jau atpratę visi nuo darbo. Žemei meilės nebeliko, – kaimų nykimo priežastis dėstė kalvis.

Kaip savo knygoje „Karšuva 1“ rašo istorikas Vytenis Almonaitis, Stokaičiai – viena seniausių Žygaičių apylinkių gyvenviečių. Tikėtina, kad per ją kryžiuočių keliai vedė į netoliese ant upės kranto esančių Kūplės ir Veringos piliakalnių stovėjusias pilis. 2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, Stokaičiuose gyveno 35 gyventojai. Antano skaičiavimu, šiuo metu kaime gyvenamos devynios sodybos.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras