Tylus gyvenimas šimtmečių pakelėje(4) 

Eugenijus SKIPITIS

2015-10-31 15:55

Bardėnų kaimo trobelės mirksi langų akimis prie šimtmečių kelio. Autoriaus nuotrauka

Pasukus laikrodį valanda atgal, paskutiniai šio rudens medžių lapai vis tiek krenta pagal gamtos tvarkaraštį. Tiesiog nustebtum vienuoliktą valandą išvydęs lapų kritimo pietų pertrauką. O dar sunkiau taptų rudeniui geriant popiečio arbatą surasti kaimą, apie kurį 2000 m. išleistame enciklopediniame žodyne „Šilutės kraštas“ viso labo parašytas vienas sakinys: „Bardinai – kaimas Vilkyškių seniūnijoje, prie Klaipėdos–Jurbarko plento. 60 ūkių, 144 gyventojai (1997 m.)“. Šiuo metu Bardėnų kaime savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 104 gyventojai.

Pagal prigimtį enciklopedijos šykščios

Net ant antkapio būtų galima parašyti daugiau. Kaimas žinomas nuo 1536 m. Vadinasi, per tuos 479-erius metus per kaimą daugmaž nutekėjo 174 835 dienų upė, ko gero, gilesnė už netoliese srovenantį Nemuną. Kaimas pagaliau atgavo savo tikrąjį vardą ir dabar vadinamas Bardėnais. Šio kaimo gyventojas Gediminas Stakvilionis kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl vietovardžio pakeitimo. Po ilgokai trukusių biurokratinių diskusijų 2014 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1201 nustatytas oficialus pavadinimas – Bardėnų kaimas. Džiaugiantis šia žinia tenka pasiginčyti su dar vienu enciklopedinio žinyno teiginiu. Kaimas visuomet buvo arčiau kelio, vedančio ant Rambyno kalno, negu prie Klaipėdos–Jurbarko plento. Jeigu kokia nors geodeziškai paklydusi trobelė norėjo pabėgti į didmiestį, tai dar nereiškia, kad su ja buvo ir Bardėnų kaimo širdis.

Stovi kaimas prie į kalną kylančio kelio ir prieš šimtmetį statytų trobelių akimis spokso į pramogauti važiuojančius prabangius automobilius. Kaime taip tylu, kad net nėra parduotuvės. Nėra modernių „Claas“ traktorių, naujos konstrukcijos „John Deere T“ kombainų, net dirbamų laukų nėra, tik kopūstų galvomis pamarginti daržų rėžiai. Ūkininkų laukai Nemuno lankose kur nors netoli Panemunės, kaip vietiniai sako, anapus pylimo. Žmonės ten gano karves, augina javus, pjauna žolę, keliose dešimtyse hektarų bando šiaip taip įsitvirtinti, išgyventi iš savo prakaito arba bent jau tapti vidutiniokais. Jų traktoriukai – ano šimtmečio ūkių draskymo pajus, dažniausiai baltarusiški, švelniai pravardžiuojami „katinukais“. O kaip kitaip pavadinsi, kad kitokio nusipirkt negali, tas, nors ir sunkiai murkdamas, bet vis dar tarnauja. Didelė dalis kaimo vyrų buvę mechanizatoriai, tad anuometinės technikos kaprizus gerai išmano ir žino, kaip su ja elgtis. O benzininius pjūklus perka tik „Stihl“. Anksčiau didžiavosi „Husqvarna“ ir „Jonsered“, dabar „Stihl“ numeris vienas, nesvarbu, kad pavargęs, kad kelis kartus perardytas kaip kojinė. Gyvenam prie miško, – sako vyrai, – reikia. Progai pasitaikius vyrai nesibodi miško darbų, net tie, kurie kaime pravardžiuojami profesionaliais viešųjų darbų ramsčiais. Pagal prigimtį enciklopedijos būna šykščios, todėl ne jų statistinių skyrelių jėgoms aprašyti per 479-erius metus nuveiktus vyrų darbus ir moterų užaugintus vaikus. Palaukime kaimo jubiliejaus, gal kas nors nušluostys nuo kaimo veidrodžio užmaršties dulkes.

Legendos praeities veidrodžio valyti neskuba

P.Tarasenkos knygoje „Pėdos akmenyje“ pasakojama apie Perkūnui skirtą akmenį ant Rambyno kalno. Šis milžiniškas riedulys neišliko – 1811 metais malūnininkas Švarcas, gyvenęs Bardėnų kaime, paliepęs darbininkams suskaldyti šį akmenį ir padaryti iš jo girnas. Rambyno dievai piktadarius nubaudę: du darbininkai, skaldę akmenį, buvę sunkiai sužaloti, kiti netrukus mirė, o malūnininkas Švarcas, praradęs savo verslą, prasigėrė. Gal dėl malūnininko padarytų nuodėmių, gal prieš karą galiojusio draudimo savaitgaliais ant Rambyno kalno ganyti avis Bardėnai užsisklendė savyje ir iki pat dabar kaimynystės su Rambyno kalnu plačiai nedeklaruoja. Tik verslininkas Ramūnas Čepas svečių namuose „Senasis Rambynas“ netoli buvusio malūno pastatė naują malūną, tačiau girnų nenukaldino, nepavadino statinio „Švarco malūnu“, matyt, pabūgo legendose minimų pranašysčių. Bet „Enercon“ firmos darbininkai, už kelių kilometrų statantys vėjo jėgaines, gyvena šalia malūno esančiame namelyje, ir panašu, kad praeitis jiems nesivaidena. Manoma, kad Bardėnų kaime yra gyvenę Enzio Jagomasto  – Mažosios Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjo, bibliofilo, spaustuvininko, leidėjo giminaičiai. Tačiau tikslesnių žinių kol kas neturima. Nors ir neveikiančiose, nors ir nuniokotose, bet dabar Pagėgių pasienio rinktinės Bardėnų užkardos pasieniečių gražiai prižiūrimose evangelikų liuteronų kapinėse kokio nors paminklo su Jagomastų pavarde nerasta. Ir bet kokie ketinimai įsirašyti į istorijos foliantus yra bevaisiai.

Ir nelabai kam to kaimo skambesio reikia. Jaunimo kaip ir nėra. Seniems nebėra noro didžiuotis. Stiprių vyrų kaime būta. Dabar tokie neužauga, nors kelis kartus geriau valgo. Matyt, Norvegijos ar Anglijos klimatas ne lietuviškoms šaknims. Antai 92-ejų metų sulaukęs šio kaimo dzūkelis prieš mėnesį dar buvo užlipęs ant daržinės stogo ir suskilusias vokiškas čerpes pakeitė latviškomis. Sutrešusias lentas pakeitė naujomis. Gražaus amžiaus vedimas savo automobiliu pas daktarus važiuoja iki Pagėgių ar Tauragės.

– Esu net baudų mokėjęs už greičio viršijimą, – juokaudamas sako senolis.

Jeigu rastum laiko ilgesniam pokalbiui, šis žmogus tave nustebintų minčių skvarbumu, tvirta pasaulėžiūra, apsiskaitymu, atmintimi. Ir nesvarbu, ar pasakotų apie darbą drauge su Eduardu Mieželaičiu, ar vardytų Dzūkijoje likusių gausių savo giminaičių vardus ir pavardes, ar keiksnotų nuo žmogaus nusisukusią valdžią. Papasakoti turi ką galbūt kiekvienas, tik ne kiekvienas atidaro savo dvasios duris.

Į šimtmečių tylą įsiklausius

Krintant lapams ateis vakaras. Niekas neplaks dalgio, nes jo dabar nereikia, pagaliau šį darbą nelabai kas ir moka, geriau „fleksiuku“ patraukia per ašmenis ir gerai. Negirgždės svirtis, nes kaimas turi kultūros paveldo objekto statuso nusipelniusį vandentiekio bokštą – nereikia barškėt kibirais. Supoškės uždaromų tvartų durys. Medžio pašaknyse esančioje drevėje nakčiai įsitaisys šuo. Kiemuose sumigs vaikams tėčių arba dėdžių iš užsienio parvežti maži keturratukai. Ne tavo vaikystė, kad pasiilgtum „Ereliuko“. Koks nors kaimo patrakėlis trumpam užsikurs „štiliuką“, kad perpjautų kelis pagalius šio vakaro šilumai. Kažkurioje troboje kvepės skerstuvėmis. O lapai vis kris ir kris, per vakarą, per naktį, per kitą rytą. Ir tu nusigandęs pradėsi galvoti, kaip per tuos lapus kaimo žmonės kitą rytą išeis į savo kuklias tarnybas, kaip pasieks savo gyvulius, kas nušluos į pakalnę vedantį kelią, kuris rieda į miestelį ar miestą, kur yra reikalų pas notarą, pas daktarą, bet ne gimdymo namuose. Po krintančiais lapais Bardėnų kaimo žmonės į gyvenimą žiūrės per televizorių, valgys kaip saulėlydžiai raudonus obuolius, o šimtmečių pakelėje bus taip tylu, kad net nereikės parduotuvės.  

 

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras