Vėjas Trakininkų kaimo laukuose(1) 

Eugenijus SKIPITIS

2015-11-22 10:44

Trakininkų dvarelis jau seniai praradęs savo prasmę ir spalvą. Autoriaus nuotrauka

Gūsiais lekiantis lapkričio vėjas pranašauja artėjančias orų permainas. Pirmiausia lietų, kurio taip laukia vasaros sausrų išsekinta žemė. Nuo Jurbarko–Šilutės plento pro pamiškę į kalvą bėgantis vieškelis ką tik pabarstytas smėliu, tarsi prie Uosių gatvės prisiglaudęs Pagėgių savivaldybės Trakininkų kaimas lauktų atlaidų, kokio nors ypatingo svečio arba savo vaikų, išsibarsčiusių po kaimui dar taip neseniai mažai girdėtas pasaulio šalis. Kaimo kelias privalo būti švarus ir pabarstytas smėliu, nes didžiausia žmogaus šventė yra pareiti namo.

Pirmiausia prisiėjo kelmus plėšt

Jeigu įsiklausytume į Mažosios Lietuvos kaimų tyrinėtojo dr. Martyno Purvino teiginį, kad šio kaimo gamtinė padėtis buvo kiek panaši į garsiųjų Trakų gamtinę padėtį, nes už kaimo kažkada irgi tyvuliavo didžiulis ežeras, suprastume, kad kaimo vietovardis jam suteikia tam tikro orumo, o gal netgi kažkokių dvasinių privilegijų savo ištakas sieti su senąja Lietuvos sostine bent pavadinimo skambesiu. Neatimkime iš kaimo šios galimybės, nors labiau panašu, kad dėl žemės lopo pirmiesiems kaimo naujakuriams teko gerokai paplušėti. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas taip apibrėžia žodį trakas, nuo kurio, ko gero, vertėtų kildinti kaimo pavadinimą. Trakas – iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas, pakilesnė pieva arba aikštė miške. Trakininkų įkūrėjams turbūt pirmiausiai prisiėjo kelmus plėšti, o tik po to dainuoti „Duok žirgui abrako ir šienelio trako...“

Jurbarko–Šilutės plentas bėga pro šalį, todėl norinčiam pasiekti Vilnių arba kitą Lietuvos miestą problemų nėra. Visur lengviau nuvažiuoti, tik ne į Tauragę. Buvo laikas, kai XX amžiaus pradžioje nutiesus siaurąjį geležinkelį Pagėgiai–Smalininkai Trakininkai turėjo savo geležinkelio stotelę. Niekas nebežino siauruko tvarkaraščio, tačiau nesunku numanyti, kad kaimo ūkininkams buvo nesunku į Tilžės turgų nugabenti žąsis, kiaušinius, grietinę ar sviestą. Matant kaime išlikusius, bet nereikalingumo jau pasmerktus raudonplyčius ūkinius pastatus, susidaro ekonomiškai stipraus kaimo vaizdas. Tokiuose tvartuose ne tik žąsis buvo galima auginti. Ir kaimo gyvenamieji namai ne vienai dienai statyti, tvirti, mūriniai, dažniausiai dviem galais. Gal dabar, kai pripratome šiltai prie televizoriaus gyventi, juose ir vėsoka, tačiau anuomet žmonės išgyveno. Nėra istorinių duomenų, kad plėšydama plunksnas kokia nors Trakininkų kaimo moteriškė būtų mirtinai sušalusi. Drėgnuose Lumpės upelio ir Strazdabalio pakraščiuose kaimas pasikasdavo durpių, mokėjo jas tinkamai išdžiovinti, taupiai kūrenti. Malkos buvo prabanga, nes reikėjo taupyti itin brangią medieną. Gal dėl medienos brangumo ir trobas iš plytų statė.

Kaime veikė plytinė, kuri degtomis molio plytomis aprūpindavo ne tik savo, bet ir aplinkinių kaimų ūkininkus. Kaimo branduolį sudarė stambūs ūkiai, o vienas jų netgi turėjo dvarelio statusą. Dabar Trakininkai verčiasi be dvaro privatizuotose savo trobose, kuriose gyvena taip, kaip kam per privatizacijos laikus pasisekė. Dvarponiu netapo nė vienas, tačiau savo kiemus myli, kiek įmanoma apsišluoja, patupdo kieme kokį nors akiai mielą niekutį, pasistato pavėsinę, iškelia gandralizdį ar iš vežimo ašies, dviejų ratų ir vamzdžio pasidaro patranką, kuri užtaisyta petardomis iššauna Naujųjų metų naktį. Kiekvienas gyvena su savo lūkesčiais ir pomėgiu, nenurodinėja kitam, kada ir su kokiais pagardais kasdieninę duoną valgyti.

Ar kaimas be senmergių – kaimas?

Kai vėjuotą šeštadienio popietę su Trakininkų seniūnaite Lina Krūminiene vaikščiojome po kaimą, nesutikome nė vieno žmogaus, nors dabar čia gyvena 76 gyventojai. Buvo taip tylu, tarsi visas kaimas džiovintų obuolius. Niekas nekapojo malkų (gal jau ir ne metas), nebirzgino traktoriaus, palaukėje nekalė kuolo. Tik pakelėje besiganančios karvės įtariai žiūrėjo į mus kaip į kokius gyvulių supirkėjus, tačiau suvokusios, kad mes ne „tie“, sunkiais žingsniais kėblino arčiau aptvaro, matyt, ketino gauti žiauberę duonos. Įtariu, kad prieš melžimą šeimininkės jas taip pamalonina. Nesutikome net Trakininkų Rimuko, nežinia kodėl kaime vadinamo „devyndarbiu“. Pravardės paslaptis taip ir liko neišaiškinta. Kaip ir daugelis kitų dalykų. Pavyzdžiui, kodėl kaime nėra senmergių. Būna gi, kad kuriai nors ima ir nepasiseka: dėl varginančių sapnų apie princą ant balto žirgo arba kitos diagnozės...

– Mūsų kaimas visuomet garsėjo gražiomis merginomis, – kvatodama sakė L.Krūminienė, – iš kur čia bus senmergių? Jaunikių neatsiginam!

Po kurio laiko tikrai tuo patikėjau. Kai paskutinėje kaimo trobelėje vienatvėje dienas leidžianti Irena Petronaitytė-Martinavičienė parodė savo jaunystės nuotraukas, vos ne prieš pusę amžiaus darytas Panemunės fotoateljė, supratau, kad L.Krūminienė sakė tiesą, be abejonės, Trakininkai – gražių merginų kaimas.

Jei per kaimą tekėtų Nemunas...

Kad pažintum kaimą, neužtenka pusvalandį ar kiek ilgiau pakalbėti su energinga, įvairiais sumanymais žaižaruojančia seniūnaite Lina ar su jos vyru Virginijum persimesti keliais žodžiais apie šiuolaikinės medžioklės ypatumus, pamatyti kaimo muzikantą Algirdą Kedecką ne su armonika, o su miltų maišu rankose, išgirsti kokiame nors renginyje dainuojantį ūkininką Aretą Gečą, pasiklausyti Gitaro Stakvilečiaus pasakojamų istorijų apie paslaptingą Napoleono lobį, nufotografuoti kelis kultūros paveldo objektų katalogo vertus pastatus. Reikia pajausti jau kelis šimtmečius šį kaimą plakančius vėjus, kurie vieniems buvo skaudūs kaip išsiskyrimas su tėvyne, kitiems švelnūs kaip mylimos merginos plaukų sruoga, palietusi skruostą, tretiems ramūs, tokie ramūs, kaip tyliai rusenanti ugnis namų ugniakure. Belieka tik džiaugtis, kad šimtmečių vėjai neišblaškė čia gyvenančių jau kažkelintos kartos žmonių meilės ir pagarbos savo kaimui, o labiausiai sau patiems. Ir visai nesvarbu, kad Trakininkai visai nepanašūs į Trakus, kad kaimo gale nėra ežero, kad per kaimą neteka upė. Išsiskirdami su Trakininkų kaimo seniūnaite L.Krūminiene abu lyg susitarę pajuokavome: jeigu per kaimą tekėtų Nemunas, jis jau seniai būtų atplukdęs pinigus. Kaime gyvenantis statybos reikalų meistras Pranas Paulikas būtų seniai nudažęs visų namų fasadus, o kiekvienas suaugęs vyras turėtų po kateriuką.

Anot M.Purvino, pagal savo tipiškumą, svarbumą ir retumą Trakininkų kaimas turėtų būti laikomas nacionalinio lygmens paveldo objektu kaip XVII a. (ar dar senesnis) vietos laukininkams – žemdirbiams būdingas kaimas, kur palyginti gerai išliko senoji kaimo branduolio struktūra, nemaža senų sodybų bei pastatų. Kas mūsų bepinigėje valstybėje ras lėšų šiam kaimui išsaugoti ir prikelti? Niekas. Todėl siaučiant vėjams Trakininkų kaimo laukuose rožiniai akiniai sudūžta stiklais į vidų, šukėmis sužeisdami širdį.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras