Prieškario Tauragės turgus(2)

Nijolė MICHELKEVIČIENĖ | info@kurjeris.lt

2012-12-08 19:19

Tauragės turgaus aikštė. 1936 m. Tauragės krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Turgūs turi savo ilgaamžę istoriją – visada buvo ir tebėra perkančių ir parduodančių. Dar prieš mūsų erą keltų gyvenvietės prie brastų, tiltų, pasieniuose turėjo pastovias turgavietes. Kai XII–XIII a. Europos miestams buvo suteikiamos Magdeburgo teisės, kartu su kitomis privilegijomis suteikdavo teisę rengti pastovų skaičių turgų ir jomarkų per metus.

Kai 1653 m. Tauragės miesto valdytoju tapo Jonušas Radvila, turgus buvo prie kelio iš Tauragės dvaro į Šilalę (dabar Laisvės g.) vienoje pusėje (ties dabartinių Stoties ir Laisvės gatvių kampu). Turgus buvo ketvirčio valako. Turgaus kairėje, link Jūros, stovėjo katalikų bažnyčia. Iš turgaus keliai ėjo į Jurbarką ir Gaurę. J.Radvila ruošėsi turgų praplėsti, įrengti vietas amatams ir prekybai, bet sutrukdė karas.

Prieškarinėje Tauragėje turgadieniai buvo pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Turgaus aikštė, kaip ir daugumoje miestų, buvo miesto centre. Miesto valdyba vis rengėsi turgų iškelti, bet vis nerasdavo kur. Siūlė tai vienur, tai kitur, bet vietos vis netikdavo. Galų gale nutarė naująjį turgų įkurti Vytauto gatvės gale, kairėje pusėje, prie gelžkelio. Ten ploto buvo daugiau, bet aikštė negrįsta, tai kol ten įrengs kanalizaciją, išgrįs, pastatys prekiavimo paviljonus, turgus liko savo vietoje. Netrukus kilo karas, ir miesto valdžiai ne turgus buvo galvoje.

Turgaus aikštė buvo keturkampė: šiaurėje, prie Kęstučio gatvės, ir pietuose, prie Vytauto gatvės, per visą turgaus ilgį, tik galuose palikus įvažiavimus, apie 1870 m. buvo pastatyti sublokuoti namai, tauragiškių vadinami blokais. Apačioje buvo krautuvės (daugiausia žydų), viršuje, antrajame aukšte, gyveno jų savininkai. Kęstučio gatvėje, priešais įvažiavimą į turgų, buvo Jasevičiaus restoranas, gerai matomas iš turgaus. Rytų pusėje, Bažnyčių gatvėje, prie evangelikų liuteronų bažnyčios ir aukštos didelių akmenų tvoros per visą turgaus ilgį augo didelės liepos, kurioms žydint visas turgus pakvipdavo medumi. Vakarų pusėje buvo ir krautuvės. Beveik pačiame turgaus viduryje stovėjo raudonų plytų policijos nuovada su areštine, toliau – mūrinė viešoji išvietė. Visa turgaus aikštė išgrįsta apvalainais beveik vienodo dydžio akmenimis, su nedideliu nuolydžiu į seklius griovelius. Palijus jais vanduo nutekėdavo į kanalizaciją, ir turgaus „brukas“ niekada nepatvindavo. Ne turgadieniais aikštė visada būdavo švari – joks popiergalis ar šiukšlė čia nesimėtydavo, švarą prižiūrėjo keli turgininkai. Visas turgus suskirstytas pagal pardavimo pobūdį, nors apie tai liudijančių ženklų nebuvo, tauragiškiai žinojo, kurioje vietoje kuo prekiaujama. Prieš Kęstučio gatvės „bloką“ – „rankinis“ turgus: prekiaujama iš krepšių. Ūkininkės turėjo į sviestinį popierių, runkelio lapą ar švarų skuduriuką suvyniotą keturkampį svarą sviesto. Kita sviesto viršų papuošdavo pusmėnuliais – šaukštu juos įspausdavo. Sviesto pirkėjams duodavo paragauti, ar neapkartęs, ar šviežias. Atnešdavo nesvertos varškės – kiek sutraukino, tiek. Ją irgi vyniojo į skuduriuką. Ir sūrių visokių ūkininkės suslėgdavo: su visa grietine, geltonų, su paviršiuje išryškėjusiais sviesto lašiukais, „mašinuotus“ – baltus, nugriebto pieno gelsvus. Ir džiovintus, tik kirviu įkertamus. Su kmynais, sūdytus. Pažvelgęs į gaspadinę gali spręsti apie švarą. Šita apsigobusi balta skarike, rankos sudiržusios, bet švarios. Krepšiukas nenaujas, bet nesulūžęs, skuduriukas baltas, o ši – apsigobusi nudranginta, suglamžyta kažkada buvusia balta skarike, krepšys suiręs, virvėmis suraišiotas. O skuduriukas – kaip mazgotė. Tokiai tekdavo pigiau parduoti, nes pirkėjos rinkdavosi švarias gaspadines. Tos ūkininkės krepšyje su pelais ar spaliais, kad nesusikultų, kiaušiniai vartosi. Visi balti, rudų retai kada pasitaikydavo. Kiaušinius vyniodavo į popierių, kiekvieną atskirai. Ruduosius, kad ir brangesnius, tuoj nupirkdavo žydės – sakydavo, esą jie geresni už baltus.

Kita turi puodynikę grietinės. Jos pirkėja, atsiplėšusi popieriaus skiautikę, ja pasemia iš puodynės ir ragauja, ar skani. Ta ūkininkė atnešusi kelias rinkes dešrų, bryzelį rūkytų lašinių. V.Šlionienės krepšyje tarp dilgėlių (kad negestų) – šviežios žuvys. Pirkėjos, žydės, būtinai atplėš žiaunas pažiūrėti, ar raudonos, šviežios, ar akys neįdubusios. Gali nusipirkti sruogą linų ar vilnonių siūlų. Net spalvotų, į kamuolius suvytų. Naginga senikė turi pirštinių, kojinių primezgusi: juodų, pilkų, baltų, pagal avį ar įvairiai nudažytų, raštais pamargintų. Prie jų ir siūlo pora metrų prisiūta  – kad kojinei praplyšus būtų kuo užadyti.

Atneša ir išdarinėtų paukščių. Tokių žydės neperka. Iš krepšio išsiima gyvą vištą surištomis kojomis ir sparnais. Pakilnoja, lyg pasveria, ar sunki. Jei skiauterė pabalusi, kojų žvynai atkerę – višta sena. Jos kaina mažesnė, nors sultinys geresnis. Ir į pauodegį papučia – ar jis geltonas, riebus, ar pamėlęs, višta išsidėjusi, nors gaspadinė tikina, kad dar vakar ji kiaušinį padėjo. Derybos prasideda: ūkininkė žemaitiškai užsispyrusi, laikosi savo kainos, o žydė – savo. Nesutarus žydė nueina, bet pagalvojusi, kad višta gera, košernai papjovus bus skani šeštadienio šabui, sugrįžta ir vištą nuperka.

Kitos gaspadinės krepšyje – keli paaugę viščiukai, tinklu uždengti. Jie perkami auginti.

Visa ta pardavėjų ir pirkėjų minia nestovi vietoje, vis juda, eina tai į vieną, tai į kitą pusę. O visas šaligatvio kraštas palei evangelikų bažnyčią ir į abi puses nuo jos po liepomis nusėstos moterų. Kojas nuleidusios į grioviuką, priešais pasistačiusios nemažus krepšius, jos parduoda uogas: avietes, mėlynes, vaivorus, žemuoges. Matuoja skardiniais litrais. Yra ir bruknių, spanguolių, nes jų tauragiškiai nevertina. Savo uogų – serbentų, vyšnių, juolab braškių, mažai, jos brangios. Ūkininkai tokiems niekams žemės „nepūstija“ – yra už tvoros vienas kitas krūmas, kelios vyšnios šeimynai pasiskinti, ir viskas. Iš to ir brangumas. Tas pats ir su obuoliais, kriaušėmis, slyvomis. Daržovių tai pilni krepšiai, vis tų senoviškų: sėtinių, ropių, svogūnų, į kasas supintų ar po gorčių parduodamų, burokiukų su lapais. Žirnių su ankštimis ar išraižytų, litrais parduodamų. Rūgštynių pilni krepšiai. Morkos punduliais surištos. Kopūstų kelios galvikės, krapų ryšuliukai, peletrūnų varškei pagardinti. Ir viskas. Tėvų tėvams to pakako, užteks ir mums. O tokių „mandrų“ daržovių kaip agurkai, pomidorai retai kas turėjo, ūkininkės net eidavo tų „cūdų“ pažiūrėti pas bene vienintelį daržininką Tauragėje, įsikūrusį Bažnyčių gatvėje, netoli Vasario 16-osios gatvės. Tarp lapų lyg varškės prikrėsta – kalafiorai, raudoni ridikėliai, salotos, petražolės, salierai. Ir dar visokių kitokių. Tai tik ponų stalui, ūkininkui jų nereikia.

Grįžkim į turgų. Senikė pavasarį turi bobausių, raukšlėtų kaip ji pati, ar briedžiukų. Jų nelabai kas perka, sako, esą nuodingi. Kas moka paruošti – perka. Keliskart nuvirina ir valgo. Ir nenusinuodija. Rudenį grybų padaugėja. Tauragės miškai negrybingi, reikia į jurbarkinius važiuoti grybauti. Tai ir grybai brangūs. Tų gerųjų – baravykų, raudonviršių nedaug, bet lepšių, grūzdų, paliepių, paberžių, „žydukų“, gaidukų, pienikių – pilni krepšiai. O mano teta atvežė pilną vežimą gaidukų. Yra ir džiovintų baravykų, suvertų ant virvutės. Tie jau labai brangūs. Bet Kūčioms perka. Štai visas krepšys riešutų. Vien pamačius seilės tįsta. Juos litrais parduoda. Yra ryšuliukų šermukšnių, putinų. O senutė žolininkė, antklodę pasitiesusi, visokias džiovintas vaistažoles pardavinėja. Paaiškina, kaip vartoti. Turi ir gyvačių, į butelį suvarytų, degtine užpiltų ar džiovintų, į gabaliukus supjaustytų. Čia gali nusipirkti ir kiškio, barsuko taukų, net žemės taukų. Tai irgi vaistai. Turi net džiovintų rupūžių, musmirių. Tų visų vaistų ir neišvardinsi. Štai tam krepšy, ištiestam balta skepetike, – bulbikės: su cinamonu, aguonomis, cukrumi pasaldintu viršumi. Ko ne kiškio pyragas vaikams lauktuvių parvežti?

Už evangelikų bažnyčios esančiame name vienas langas „žiūri“ į turgų. Jis irgi priklauso turgui. Tai rimoriaus langas. Jame puikuojasi gražūs juodos odos pakinktai, pagražinti blizgančiomis sagtimis, rozetėmis. Brizgilai tokie pat. Ir rudo balno kampas kyšo. Su tokiais pakinktais gali ir į vestuves, į bažnyčią važiuoti, ar kūmus su vaiku vežti. Jie nepigūs. Bet, galima sakyti, amžius laikys – tokie stiprūs. Pats rimorius, duris atsidaręs, sėdi ant taburetės ir daro pakinktus. Oras dirbtuvėje nuo odų troškus, tai reikia duris atsidaryti. Kai kas atneša senus pakinktus pataisyti. Atgauna ne tik sutaisytus, bet ir juodai nudažytus. Jie atrodo kaip nauji.

Nuo policijos nuovados iki išvietės – kitoks turgus. Senukai, maišus ant bruko pasitiesę, pardavinėja visokius gelžgalius: varžtus, senas surūdijusias spynas. Turi visokių raktų nuo kažin kokių spynų, seną atšipusį kirvį be koto, plaktukų, senų dalgių, iš kurių geras meistras aštrių peilių gali padaryti.

Čia silkes pardavinėja Ona Šlionienė. Iš dviejų didelių statinių. Vienos sūrimo paviršiuke ratais plaukioja žuvų taukai. Tai didelės riebios norvegiškos silkės plačiomis nugaromis. Kitoj statinėj – mažesnės, liesesnės. Jų ir kaina kitokia. Kitas ūkininkas, silkių nusipirkęs, atsinešęs butelį, prašo įpilti silkių sūrimo. Bus mirkalas apvirintoms bulvėms. Biednesnis tik to sūrimo prašo. O.Šlionienės rankos paraudusios, druskos nuėstos. Orams atšalus ji turi ketaus puodą, pilną anglių – rankoms pasišildyti. Pavasariais čia bobikės sėklas parduoda. Pasenusi O.Šlionienė irgi ėmė auginti sėklas ir vietoj silkių pardavinėti. Žmonės sakė, kad jos sėklos labai kokybiškos, ir mielai pirko.

(Bus daugiau)

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras