Apie Nojaus laivą ir ubago lazdą(0)

Eugenijus SKIPITIS

2015-10-11 14:45

Autoriaus nuotrauka

Iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai.O pasenęs tu ištiesi rankas – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori. (Evangelija pagal Joną 21:18)

Anądien 1939 m. kūlimo šiauduose Kazimieras pagaliau rado stiklainyje sukauptą pensiją. Po ilgų diskusijų mudu šiaip taip pasidalijome finansų tvarkytojo pareigomis. Netikėtai atsiradę pinigai siūlė imtis kokios nors tautai naudingos veiklos. Pirmoji kilusi mintis buvo žemaitukais apjoti Lietuvą ir taip pakelti tautos dvasią. Pasirodo, kad tai jau padaryta, pritariant armonikai. Lietuva jau apjota, tik ar pakelta jos dvasia? Įvertinę prasidedančią tautų kraustymosi situaciją Europoje abu vienbalsiai nutarėm ant Medvėgalio kalno statyti Nojaus laivą. Užplūdus pabėgėlių bangai reikės kažkur sukrauti ne tik senovinius rakandus, bet ir tradicijas. Į vežimą visko nesudėsi. Reikia kažko talpesnio.

Besibaigiantys etnografiniai metai šaukte šaukė ateinančioms kartoms palikti bent kokį Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, ženklą. Buvo ir antra, gal net kiek egoistiškesnė priežastis. Kodėl mudviejų kūnai kaimo kapinaitėse turi būti atiduoti sliekams arba Kėdainiuose pavirsti į peleną? Yra šansas parodyti pasauliui, kad lietuviai ne vien iš Pasvalio molio nulipdyti. Mudviejų, nors ir pagyvenusių, sumanymas privalo virsti „Nacionaline tautos išlikimo ekspedicija“. Kazimieras istoriją išmano ne tik iš nučiupinėto K.Šapokos tomelio. Dainų apie smetoninį Kauną moka ne prastesnių už Alfonsą Bumblauską. Gal yra šiek tiek per tylus, negali gi visi lietuviai čiauškėt kaip Zita Kelmickaitė. Va gamtininkas Saliamonas Paltanavičius ir kurėnų statytojas Simas Knapkis iš Rusnės mudviems labai praverstų.

Darbo atsirado be galo daug. Į naujai statomą laivą bet ko nepasiimsi. Reikia išmanymo, reikia patikrinti, kad koks nors šerno kailis nesirgtų kiaulių maru, o sudžiūvusi lakštingala narvelyje neturėtų paukščių gripo. O ką daryti su tomis per gyvenimą sukauptomis vinių, veržlių ir poveržlių dėželėmis, kurios šiuo sudėtingu apsisprendimo metu tiesiog ėmė varyti iš proto. Palikti gaila, o krauti į laivą per sunku. Kelias dienas mes su Kazimieru sėdėjom prie stalo surėmę galvas ir mąstėm, kaip tą atranką reikės padaryti. Jokia dora mintis į galvą neatėjo.

– Klausyk, – sako Kazimieras,– gal išgeriam? Žmonės sako, kad išgėrus įkvėpimas ateina.

– Gal dar palaukiam, – sakau aš. – Ne visiems įkvėpimas ateina vienodai. Gali nutikti taip, kad pasibaigs tavo rasti pinigai, o įkvėpimas bus tik prie Skaudvilės. Kaip tu jį be pinigų į Tauragę prisiviliosi?

Nutarėm padaryti kūrybinę pauzę. Vien dėl to, kad buvo aibės neatidėliotinų reikalų. Stiklainyje rastus litus reikėjo paversti eurais, įrodyti neteisėto praturtėjimo šaltinį... Gal net iš naujo susimokėti mokesčius...

Laikas – geriausias gydytojas. Mudviem betvarkant reikalus pamažu seko pinigai, apkarpydami svajonių sparnus. Vieną vakarą, sėdėdami ant lentų rietuvės ant Medvėgalio kalno sukaltoje pašiūrėje, sulaukėme išminties. Jinai tarė:

– Pagal paprotinę teisę jums visur ir visada pravartu su savimi turėti ubago lazdą. Ir ne vien tam, kad ja galėtumėt atsiginti nuo pikto šuns arba į jūsų turtą besigviešiančio pabėgėlio. Ubago lazda yra jūsų dvasios ramstis, ant kurios pasirėmę, jūs galite žiūrėti į šviesią savo ateitį. Tą lazdą jūs galite įsmeigti bet kurioje pasaulio vietoje, ant jos pasikabinti lopais išmargintą švarką, paskui prisirišti žemaituką, paskui įkurti geležiniais vilkais kaukiantį miestą, paskui sugalvoti valstybę nuo jūros iki jūros, paskui susitraukti nuo jūros iki Zarasų... Kam jums tas Nojaus laivas? Argi tam, kad savaitgaliais galėtumėt paplaukioti po seklius savo svajonių ežerus? Juk vis tiek kiti jus perjuos ir ves ten, kur jūs nenorite. Gal geriau būkite kieti kaip jūsų nacionalinis akmuo titnagas, kad pakelėse neišsibarstytumėte.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras