Ar mums toli iki Paryžiaus?(2)

Eugenijus SKIPITIS

2015-11-29 11:11

Autoriaus nuotrauka

Kai žiedas ištrauktas, panelė granata nebe jūsų draugėMerfio dėsnis

Mes toli nuo Paryžiaus, bet ne dabar. Lapkričio 13-osios kruvini įvykiai meilės mieste nerimo bangomis atsirito ir iki mūsų. Kas atsitiko pasauliui, kad, prisidengdamas Alacho vardu, jis tapo toks žiaurus? Jau po teroristinio išpuolio 2001 m. rugsėjo 11 d., sunaikinusio Pasaulio prekybos centrą Niujorke, turėjome susivokti, kad radikalios islamo grupės ateina pas mus ne žemuogiauti. 2004 m. kovo 11 d. sprogimai Madrido traukinių tinkle nusinešė 191 gyvybę ir sužeidė apie 2050 žmonių. Tai buvo stambiausias smurto aktas per visą demokratinės Ispanijos istoriją. Krikščioniškas vertybes išpažįstanti Europa jau tada turėjo iš naujo perskaityti Oswaldo Spenglerio (1880–1936) veikalą „Vakarų Europos saulėlydis“. Gal dar ne vėlu, nors barbarai jau prie Eifelio bokšto. Yra sakoma, kad istorija kartojasi: vienąkart kaip tragedija, antrąkart kaip farsas. Ant tragedijos slenksčio jau stovime. Perdėm tikėdami savo deklaruojamomis vertybėmis, pasikliaudami savo žmogiškumu ir tolerancija, tarsi surištomis rankomis laukiame nusileidžiančios giljotinos. Ir visa tai vyksta Paryžiuje, kuriame šis nemalonus prietaisas buvo ištobulintas. Todėl šiandien retoriškai skamba klausimas: kas nutinka galvai, kai ją nukerta giljotina?  Panašu, kad iki šio potyrio dar yra laiko, nes paskutinis tragedijos veiksmas dar toli.

Aš dar turiu savo galvą, ir mano galvai labai sunku suvokti, kaip esant tokiai dabartinei padėčiai į Lietuvą atvykusiems pabėgėliams pavyks integruotis Naujosios Akmenės cemento gamykloje, Petrašiūnų arba Klovainių dolomito kasyklose. Nemanau, kad pabėgėliai integruosis Operos ir baleto teatre, nors ir labai talentingi būtų. Netgi lietuviškoje užstalėje jie negros skudučiais, šeštadieniais nevažiuos į Kauną pasižiūrėti Čiurlionio arba į Varėnos miškus grybauti. Kas paneigs, kad mūsų valstybėje klestinti korupcija neišplaus pabėgėliams skirtų lėšų, kad buki mūsų valdininkai neprivers pabėgėlių prarasti žmogiškojo orumo ir atsidurti gyvenimo dugne? Dar daugiau. Man baisu, kad cigarečių kontrabanda nevirstų „kalašnikovų“ permetimais per Nemuną. Ne paslaptis, kad dėl didelio pinigo mūsų tautiečiai savo „dūšią“ gali ne tik velniui, bet ir teroristui parduoti. Gal Valstybės saugumo departamento stebimo 50-uko sąraše jau tokių yra?

Mes jau Paryžiuje. Šiandien dar ne aukos. Vilnius nuščiuvęs stebi policininkus su automatais, netreniruotus, galvojančius, kad terorizmas – kažkas panašaus į Vilniaus čigonų taborą. Vienam benamiui jau pasisekė pajausti jų kovinio pasirengimo krikštą. Jeigu situacija būtų pasibaigusi mirtimi, benamis būtų palaidotas už valstybės lėšas, o koks nors politikas per televizorių „Dėmesio centre“ būtų pasakęs, jog kare visko būna. Kokiame kare? Ar kare su savimi, vis nenorint prisipažinti, kad jokiam karui mes nesame pasiruošę? Politiniais šaukšteliais keliame audras vandens stiklinėse, vildamiesi tose bangelėse išvysti prasmingus savo darbus. Argi ne absurdo teatras, kad po Niujorko ir Madrido įvykių, po „Islamo valstybėje“ įvykdytų galvų pjaustymo Valstybės saugumo departamente buvo panaikintas kovos su terorizmu skyrius? Negi nematome ir nejaučiame, kokio sudėtingumo pasaulyje gyvename? Ar būtinai Šeduvoje arba Tauragėje turi kas nors driokstelėt, kad atsibustume? Ir aklam aišku, kad jie jau nebe ateina, o jau atėjo. Paryžius yra mūsų ramybės durys, į kurias jie šaudo. Kai žiedas ištrauktas, panelė granata nebe jūsų draugė, ponai prisiekusieji! Tad kol yra laiko, kol dar Paryžius nesudegintas ir mano širdis ant savo šakelės supasi, tautos vardu noriu paklausti, kas šiandien arba blogiausiu atveju rytoj apsaugos mūsų vaikų vaikystės sienas? Suprantu, kad ne tylos minutė...

 

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras