Batakių getas - stovykla(7)

Edmundas MAŽRIMAS

2018-02-27 16:47

Batakių geto gyventojams duoną kepė Antanas ir Stasė Mizgiriai su savo gausia šeimyna 1943 m. Batakių geležinkelio stoties gyvenvietėje.

1941 m. birželio pabaigoje sušaudžius Skaudvilės žydus vyrus Pužų miške, o birželio 24 ar 25 d. Batakių žymiausius žydus – Gryblaukio miške, Skaudvilėje ir Batakiuose liko moterys su paaugliais ir vaikais. Likę žydai dar savaitę ar gal kiek ilgiau gyveno savo namuose. Lietuviai sakė jiems, kad jų vyrai jau žuvę, kad reikia slėptis, reikia palikti namus. Deja, žydės niekur iš namų nėjo. Kraštą okupavę hitlerininkai šių miestelių likusius žydus vežimais suvežė į Batakių geležinkelio stotį, į ten įrengtą trumpalaikę geto stovyklą. Skaudviliškis garbės kraštotyrininkas, mokytojas Dainotas Habdangas (1932–1989) buvo sukaupęs daug medžiagos apie Batakių žydų stovyklą. Naudojantis šiomis bei kitomis žiniomis ir parašytas šis rašinys.

STOVYKLA

1940–1941 m. nuo plačiojo geležinkelio Pagėgiai–Radviliškis buvo pradėta tiesti siaurojo geležinkelio atšaka į Šilalę. Pirmiausia buvo supiltas siauruko veik kilometro ilgio pylimas, sudėti pabėgiai ir bėgiai. Apie 600 m nuo plačiojo geležinkelio linijos buvo pastatyti penki didžiuliai sandėliai. Jie nebuvo iki galo įrengti, nebuvo langų, durų, lubų. Greta sandėlių buvo pastatytas kiek mažesnis gyvenamasis namas. Šie pastatai buvo skirti sandėliuoti prekes, iškraunamas iš plačiojo geležinkelio ir pakraunamas į siauruką. Sandėliai–barakai buvo 30 m ilgio ir 10 m pločio, gyvenamasis namas buvo kiek mažesnis, apie 10x8 m dydžio. Šiuose pastatuose 1941 m. buvo įkurta Batakių trumpalaikė geto stovykla.

Mažajame pastate įsikūrė geto stovyklos „štabskvartyra“ – tai savotiškas stovyklos štabas. „Štabskvartyra“ buvo menka urkštynėlė su nedideliu staliuku, pora kėdžių ir pasienyje stovinčiu ilgu plačiu suolu, ant kurio naktį stovyklos vyriausioji Fryda miegodavo. Kampe dar stovėjo virtuvinė spintelė, kurioje buvo saugomos žydų asmens kortelės su įvairiais gestapui svarbiais duomenimis: pavardė, vardas, ūgis, svoris, ypatingos žymės, intelekto kategorija ir pan., jei žmogus turėjo – jo fotografija. Ir taip kiekvieno, didelio ar mažo. Sandėliai stovėjo geležinkelio stoties pakraštyje, pamiškėje. Geto stovyklą saugojo baltaraiščiai*, sargybos viršininku buvo paskirtas vietinis valstietis, vokietis Zybartas.

Aplink barakus buvo iškastos duobės, į jas sukasti stulpai. Kadangi neatsirado spygliuotos vielos – stulpų eilė buvo pavadinta „uždrausta linija“ ir už jos žengti stovyklos gyventojai neturėjo teisės. Antroje uždraustos linijos pusėje budėdavo, o kartais ir nebudėdavo, baltaraištis. Ginkluoti šautuvu baltaraiščiai buvo stovyklos sargybiniai, jie vaikščiojo po visą teritoriją, kurią sudarė 1,5–2 ha, todėl viską aprėpti buvo tiesiog neįmanoma.

APGYVENDINIMAS

1941 m. liepos pradžios rytą iš aplinkinių kaimų į Skaudvilę suvažiavo šimtai vežimų. Okupacinės valdžios nurodymu kaimiečiai buvo atsiųsti išgabenti žydes moteris ir vaikus. Kiekvienai šeimai buvo skirtas vienas vežimas, į kurį žydės galėjo susidėti kokio nori savo turto ir turėjo sutilpti su visais šeimos nariais. Pasiruošti leido porą valandų. Atsisveikinimas Skaudvilėje vyko skausmingai. Skaudviliškis kraštotyrininkas, mokytojas D. Habdangas rašo: „Mojavo žydės lietuvėms skarelėmis, nosinaitėmis, rankomis. Ir vienoms, ir kitoms biro ašaros, kai kurios dejavo ir verkė balsu. Žydukai išsigandę spoksojo nuo vežimų į pasiliekančius lietuviukus. Lietuviai stovėjo suakmenėjusiais veidais ir daugelis taip pat šluostėsi ašaras. Visi suprato, kad šis atsisveikinimas – paskutinis.

Skaudvilė liko tuščia, lyg po maro. Juk iš 2800 gyventojų 2000 buvo žydai. Iš pradžių išėjo trys šimtai žydų vyrų, o dabar 1700 moterų, paauglių ir vaikų.“

Susėdusių į vežimus nelaimingųjų gurguolė pajudėjo Batakių kryptimi. Visą šią minią lydėjo baltaraiščiai. Jau pradėjus kelionę, baltaraiščiai pasigedo vienos neturtingos žydės, pravardžiuojamos Kamaroke. Visi galvojo, kad ji pabėgo ir nebegrįš. Deja, jau važiuojant vežimams, sušilusi Kamarokė su didžiuliais maišais ant pečių vijosi gurguolę. Pasirodo, vargšė, prasidėjus kraustymui, buvo nubėgusi į kaimą, kur išsimainė savo daiktelius ir drabužius į maisto produktus ir dabar su maišais šiuos produktus atsigabeno į mirtininkų gurguolę. Vežimų virtinė Batakius pasiekė tos pačios dienos viduryje.

Skaudvilės žydes net 355 kinkytais vežimais vežė į Batakių geležinkelio stoties geto stovyklą. Joje atvykėliai buvo apgyvendinti barakuose. Barakas – didžiulė patalpa, kurioje išdėstyti, suskirstant pagal šeimas, gultai. Atvykęs gestapo karininkas liepė taip išdėstyti gultus, kad susidarytų kryžiaus formos praėjimas, o viduryje dar liktų apvali aikštelė. Kiekviena šeima turėjo atskirą gultą, kur kartu miegodavo visi tos šeimos nariai. Vienas barakas talpino 60 ar net 70 šeimų, tad barake iš viso apie 300 ir daugiau žmonių. Suvarytieji ant medinių barako gultų pasiklojo vieni šieno, kiti šiaudų, užsitempė kas antklodes, kas lovatieses. Atsivežtą mantą, „čemodanėlius“ dėjo į kojūgalį – į praėjimą. 

DUONA 

Per dieną – ryte, vidurdienį ir vakare – geto gyventojai, nesvarbu, dideli ar maži, gaudavo po duonos riekę. Duoną kepė Gerviečių kaimo valstietis Antanas Mizgiris su žmona Stase, o parsinešdavo į barakus tam paskirtos žydės. Mizgirių duonkepis traškėdamas ūždavo nuo ryto iki vakaro. Per dieną reikėdavo iškepti net tris duonos kepimus. Tai buvo varginantis darbas, o dar reikėjo nudirbti ir savo ūkio darbus. Pavargdavo, bet niekada nei Antanas, nei Stasė nepasakydavo, netgi mintyse neištardavo tokio žodžio, kuris galėtų įžeisti nelaiminguosius geto žmones.

Kartais žydės, gavusios iš vietos ūkininkų produktų, atsinešdavo truputį kvietinių miltų, Mizgirienė duodavo mielių, druskos, pieno, cukraus, kiaušinių ir čia pat užmaišydavo bandelių tešlą. Kai tešla pakildavo, jau būdavo metas eiti darsyk parsinešti duonos, tada žydės vikriai suraitydavo gražias ir kvapnias bandeles. Jas kepdavo duonkepėje, o iškeptas į getą parnešdavo duonos nešėjos.

Mizgiris sakydavo, kad tokių skanių bandelių nemokėjo iškepti net pati geriausia Gerviečių „gaspadinė“. Gaila tik, kad tų kvietinių miltų būdavo mažai.

Kodėl A.Mizgiris dirbo kepėju? Juk iš to jam nebuvo jokios materialinės naudos. Priešingai, tai buvo didelis vargas. Antanas, įkalbėtas stovyklos sargybos viršininko Zybarto ir supratęs, kad kepykla – vienintelis nelaimingųjų gyvybės palaikymas, ir ėmėsi to darbo.

Duonos kepimui miltus pristatydavo kiekvieną savaitę iš Tauragės, druska, kmynais, klevo lapais apsirūpindavo patys Mizgiriai. Tam, kad turėtų kur sumaišyti duonai tešlą, teko tris duonkubilius skolintis iš kaimynų.

Duonos nešėjos ateidavo griežtai nustatytomis valandomis: dešimtą ryto, trečią po pietų ir aštuntą vakare. Jos duonos kepalus susikraudavo ant Mizgirio sukaltų dviejų neštuvų ir pusę kilometro nuo Mizgirių sodybos iki stovyklos nešdavo duoną. Ją nešė keturios žydaitės: Rachilė, Nainelė, Zlata ir Mirjama. A.Mizgiris neįsiminė jų pavardžių. Sargybiniai duonos nešėjų nelydėdavo, mat nuo stovyklos Gerviečiai gerai matėsi.

VANDUO 

Geto stovyklai labai trūko vandens. Kukliausiais skaičiavimais, apie 2000 stovyklos gyventojų per parą reikėjo maždaug 1000 kibirų vandens, o tai jau ištisas šulinys. Visgi tai būtų buvusi didžiulė prabanga. Stovyklos gyventojas parai gaudavo litrą ar net pusę litro vandens! Ir tai tokiu atveju susidarydavo 60–100 kibirų visai stovyklai. Anot D.Habdango, didžiausia prabanga buvo praustis, skalbtis. Šitokią prabangą galėjo sau leisti tik duonos ir vandens nešėjos arba moterys, kurioms stovyklos komendantas kartais leisdavo paduoneliauti, tai yra eiti per kaimą ir prašyti maisto.

Komendanto įsakymu stovyklos vyresnioji paskirdavo penkias pačias stipriausias moteris, kurios kibirais ir naščiais turėjo kasdien prinešti vandens. Nešioti vandenį reikėjo iš aplinkinių valstiečių sodybų. Kitados tie šuliniai būdavo arti kilometro nuo stovyklos ir nešti du sklidinus vandens kibirus buvo nelengva. Ilsėdavosi po septynis ar devynis kartus. Per parą reikėjo prinešti mažiausiai 100 kibirų, tad kiekvienai nešėjai – po 20 kibirų.

Kad šuliniai taip greitai nenusektų, buvo numatytos šešios vandenvietės, kurių savininkai leisdavo nešėjoms pasisemti po 15–20 kibirų per dieną.

UGNIAKURAS 

Pirmąsias dienas visi suvaryti į stovyklą nelaimingieji gėrė tik šaltą vandenį, užsikąsdami rieke Mizgirio keptos duonos, prisidurdami kas ką turėjo iš šalies. Vėliau žmonės, ypač senesni, pradėjo kalbinti stovyklos vyresniąją, kad ši pasirūpintų galimybe išsivirti arbatos, sriubos ar kokio šilto viralo. Stovyklos vyresnioji Fryda, prikalbinta nelaimėlių, ryžosi kreiptis į stovyklos sargybos viršininką Zybartą. Komendantas sutiko, tik už tai pareikalavo, kad dešimt moterų, lydimų Frydos, nuravėtų jo daržus. Nuo ryto visą savaitę dešimt moterų, Frydai lydint, eidavo kelis kilometrus iki Zybarto namų ir ten nuo ankstyvo ryto ravėjo daržus. Zybartienė talkininkėms duodavo pavalgyti. Iš ryto – po lėkštę vakarykščios „zacirkos“, pietums – po dubenį kruopų košės ir pieno, o vakarienei – pieno ir beskonio ragaišio... Be to, Zybartas leisdavo parsinešti po plytą iš nugriauto kamino nuolaužų. Eidamos namo, moterys dar parsinešdavo įvairių medgalių būsimam kurui. Paskutinę dieną, baigus ravėti daržus, Zybartienė leido moterims išsimaudyti ir išsiskalbti rūbus. Tai buvo nepakartojama dovana.

Pabaigus darbus, Zybartas parašė raštelį, kad leidžia prie kiekvieno barako statyti po du ugniakurus ir kasdien sutinka išleisti į gretimą miškelį penkias moteris pasirinkti malkų. Be to, išdavė 10 dėžučių degtukų, tik griežtai perspėjo juos labai taupyti ir visoms barakų vyresniosioms atidžiai prižiūrėti, kad nekiltų gaisro arba netvarkos.

Jau kitą rytą prasidėjo ugniakurų statybos. Stovykloje atsirado dviejų buvusių pečdirbių žmonos. Jos šį tą nutuokė apie krosnis ir jų statymą. Ugniakurus padarė primityvius: duobė, aplink trys iš plytų sumūrytos sienutės, sumūrytos taip, kad tarp jų liktų angos dūmams išeiti, viduryje – skarda, ant kurios kaito arbata, virė sriuba, čirškė keptuvės. Jau po pietų stovykloje pasklido įvairaus maisto kvapas.

Turėdami ugniakurą, daugelis mėgdavo gautą iš Mizgirio kepyklos duoną dar pasikepti ugniakuro liepsnoje. Tokia skrudinta duonelė tirpte tirpo burnoje. Lygiai taip, kaip gabalėlis šokolado.

Pietus valgydavo kiekviena šeima atskirai – ant savo gulto, kaip ir pusryčius ir vakarienę. Daugumai tai buvo karštos žolienės stiklinė ir paskrudintos duonelės riekutė. Tie, kurie išsimainydavo savo drabužius į kruopas, miltus, kiaušinius ar lašinukus, galėdavo pasilepinti koše, virta bulviene, net kiaušiniene. Mažiukai žiūrėdavo į šiuos laiminguosius išpūtę akis, net mamos negalėdavo atitraukti. Gailestingesnės „gaspadinės“ nebeišlaikydavo ir kokį šaukštelį pasukdavo į žiopsančių mažylių pusę. Stovykloje prašyti ko nors iš kito nebuvo priimta. Ką turi – tą ir valgai, o iš kito nežiūrėk.

DIENA 

Kiekviena stovyklos diena prasidėdavo patekėjus saulei. Stovyklos vyriausioji Fryda išeidavo iš „štabskvartyros“ ir geležies strypu suduodavo į barako pakraigėje pakabintą bėgio gabalą. „Din din din din“, – pasigirsdavo ausį rėžiantys garsai. Tuoj po to pašokdavo barakų vyresniosios ir žadindavo vandens nešėjas, kurios čiupdavo naščius su kibirais ir pro sargybinį išskubėdavo prie artimiausio šulinio... Stovyklos sargybiniai apeidavo visą uždraustą liniją...

Diena stovykloje slinkdavo lėtai ir monotoniškai. Vandens, duonos dalijimai, patalpos valymas, kiemo šlavimas, barakų vėdinimas – tai visi pasikartojantys dienotvarkės punktai. Daugelis vyresnių žydžių neidavo į lauką ir dienų dienas kiūtodavo savo gultuose, tik trumpam atsikeldavo pasiimti vandens, duonos arba kelionei prie duobės saviems reikalams atlikti. Jaunesni ir tvirtesni taip nesielgė, ypač motinos, paaugliai, vaikai. Suaugusios moterys vis kažką lopė, siuvo, tvarkė, virė, kepė: žodžiu, vedė negudrų šeimos ūkį. Paaugliai berniukai ir merginos paeiliui budėdavo stovykloje: šluodavo, valydavo barakų įėjimus, rūpinosi sanitarinių duobių priežiūra, lydimi sargybos eidavo į mišką parnešti žabų, sausuolių. Na, o vaikai, kaip viso pasaulio vaikai, nieko daugiau negalvodami, keldavo dulkes, žaisdavo, pešdavosi ir netgi susimušdavo. Užtat baisesnis dvasinis šaltis buvo apėmęs suaugusias moteris, jos jautė baimę, siaubą ne tik dėl savo, bet ir dėl savo vaikų likimo.

Praėjus trims valandoms nuo pirmojo skambalo, vyriausioji Fryda skambindavo antrą kartą. Dabar duodavo ženklą duonos nešėjoms, jos imdavo neštuvus ir patraukdavo į Mizgirio sodybą. Vėliau signalas skelbdavo vidurdienį – trečią valandą, vakare – šeštą ir devintą valandą. Po devintos valandos visi turėdavo eiti į barakus ir nesirodyti lauke. Gyventojai buvo įspėti, kad sargybiniai šaus be jokio įspėjimo į kiekvieną, kuris išdrįs pažeisti nakties režimą. Nelaimingieji sulįsdavo į barakus, o jei kurį prispausdavo gamtos reikalai, tam barako viduje, prie durų stovėjo statinė, kur ir susitvarkydavo savo reikalus. Nors ryte statines išpildavo į šalia pastatų iškastas duobes, jos vis tiek dvokdavo.

PATIKRINIMAI

Dažnai naktį nebudėdavo nė vienas sargybinis, vakare ir sutemus, maždaug nuo 23 ar 24 valandos jie pasprukdavo į namus. Dienos metu bent vienas ar du baltaraiščiai būdavo prie stovyklos, nes nežinojo, kada pasirodys Batakių policmeisteris Cyrekas, Skaudvilės baltaraiščių vadas Liepa arba netgi pats komendantas Richteris. Visais vizitacijos atvejais sargybiniai turėjo kariškai atiduoti pagarbą ir raportuoti apie padėtį stovykloje. Savaitinis patikrinimas vykdavo savaitės viduryje (trečiadienį arba ketvirtadienį). Šiam patikrinimui vadovavo pats stovyklos sargybos viršininkas Zybartas. Jo įsakymu visi išeidavo iš barakų ir rikiuodavosi prie pastato ilgomis eilėmis po 10 žmonių kiekvienoje. Motinos savo mažylius laikydavo ant rankų, taip ši eilė būdavo trumpesnė. Iš viso turėdavo būti 200 eilių ir dar nedidelis likutis. Jei kartais skaičius išeidavo kitoks – Zybartas nusikeikdavo, liepdavo rikiuotis iš naujo ir vėl skaičiuodavo. Skaičiuoti baigdavo tik tada, kai skaičius atitikdavo. Nelikus stovykloje Giršuko ir Rachmanos, Zybartas, baigdamas skaičiuoti, pridurdavo „du mirę“.

Patikrinimą stebėdavo Batakių policmeisteris Cyrekas, baltaraiščių vadas Liepa arba pats komendantas Richteris, arba visi kartu. Kartą patikrinime dalyvavo netgi kreizfiureris Liebendorfas, atvykęs iš Tauragės. Taigi, stovykla buvo „įstatyta“ į griežtos vokiškos Ostlando teritorijos statusą.

SUNAIKINIMAS

Batakių žydų trumpalaikis getas–stovykla įkurtas liepos pradžioje gyvavo iki rugsėjo pradžios (A.Mizgiris teigė, kad gyvavo iki rugsėjo 8 d.).

Žydų getas–stovykla buvo neaptverta, žydės galėdavo laisvai vaikštinėti po stovyklos teritoriją ir net po artimiausius kaimus. Stovyklą saugojo vietiniai baltaraiščiai ir savo sargybą jie atlikdavo gana formaliai. Sargybos viršininkas ir komendantas buvo vietinis valstietis Zybartas. Žmogus buvo paprastas, gal kiek pasireiškė jo savanaudiškumas, jis už atlygį turtingesnėms šeimoms suteikdavo šiokių tokių privilegijų. Betgi nei sargybos viršininkas, nei baltaraiščiai ypatingu žiaurumu arba kitokiomis piktadarybėmis nepasižymėjo. Visgi jų žiaurumas atsiskleidė vėliau, kai hitlerininkai davė nurodymą sunaikinti geto stovyklos gyventojus.

Iš pradžių getą su gyventojais buvo sumanyta susprogdinti. Stovykla turėjo būti užminuota ir susprogdinta. Net vietiniams gyventojams, gyvenantiems netoli stovyklos, buvo nurodyta išsikelti toliau. Šio sumanymo buvo atsisakyta, mat karštą vasarą dėl išdraskytų lavonų, kraujo galėjo pradėti plisti ligos.

Rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje į stovyklą atvyko vokiečių kareiviai, daug baltaraiščių ir sustiprino, sugriežtino sargybą. Už keleto kilometrų, Gryblaukio kaimo miške, greta Mažintų kaimo, netoli Batakių–Puželių kelio ir apie pusę kilometro nuo birželio pabaigoje sušaudytų Batakių miestelio septynių žydų vyrų užkasimo vietos buvo iškastos trys didžiulės gilios duobės ir pasiruošta žudymui.

Žydų geto–stovyklos nelaimingiesiems transportuoti į žudymo vietą iš Tauragės buvo atsiųsti sunkvežimiai. Žydėms buvo pasakyta, kad jas nori perkelti į Adakavą, į naują stovyklą. Geto gyventojus grupėmis sodino į sunkvežimius ir, lydint baltaraiščiams, vežė į nužudymo vietą. Pirmoji grupė buvo sudaryta iš kūdikių ir mažų vaikų. Baltaraiščiai veidmainiškai nurodė šilčiau juos aprengti, kad šie nesušaltų, ir išvežė šaudyti į Gryblaukio mišką. Žmonės kalba, kad kūdikių net nešaudė, paėmę už kojų trenkė į medžių kamienus ir užmuštus metė į duobes.

Po vaikų žudynių atvežė grupę motinų ir paauglių. Jiems buvo liepta nusirengti drabužius, tvarkingai sudėti vienoje vietoje, po to juos surikiavo ant duobės krašto ir sušaudė. Tokių grupių buvo daug. Vietiniai gyventojai nurodo, kad žydų vežimas iš stovyklos vyko visą dieną. Nužudžius stovyklos žydus, mašinomis dar atvežė geto stovykloje nebuvusias Eržvilko žydes su jų šeimomis.

Budeliai buvo girti, okupantai juos vaišino degtine, taip buvo siekiama, kad žudikai būtų apsvaigę, nesiorientuotų, ką daro. Okupantai leido gerti, bet neleido visiškai pasigerti, kitaip žudikai nebūtų atlikę savo kruvino darbo.

Po žudynių budeliai pilnas dvi (trečios duobės neprireikė, ji išliko iki mūsų dienų) nužudytų nelaimėlių duobes užbėrė nestoru žemės sluoksniu ir ėmė dalintis nužudytųjų drabužius, asmeninius daiktus.

Po žydžių sušaudymo gretimo Mažintų kaimo vyrai ėjo pažiūrėti į žudynių vietą. Juos pastebėję, puotaujantys budeliai pakėlė ginklus ir ėmė šaudyti. Laimė, kad girti ir nepataikė.

Tęsinys kitame „Taurragio“ numeryje 

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras

SKAITOMIAUSI