Dailininko Julijaus Dioringo kelionė per Lietuvą ir Tauragės kraštą 1845, 1847 m.(0)

2017-11-17 13:27

Prie paminklo 1812 m. Tauragės konvencijai kraštietis Ernestas Vasiliauskas 2015 m. Sergejaus Staponkaus nuotr.

Vokiečių (saksų) dailininkas, tapybos restauratorius, menotyrininkas, piešimo ir kaligrafijos mokytojas, bibliotekininkas, muziejininkas, literatas, istorikas, archeologas, kraštotyrininkas, keliautojas Julijus Dioringas (Julius Friedrich Döring) (1818–1898) gimė 1818 m. rugpjūčio 19(31) d. siuvėjo šeimoje Drezdene (Saksonija, Vokietija), studijavo dailę Drezdeno dailės akademijoje (nuo 1830 m.), 1845 m. persikėlė gyventi ir dirbti į Kuršo gubernijos centrą Jelgavą (Latvija), kur iki savo gyvenimo pabaigos aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime.

Jis buvo piešimo ir kaligrafijos mokytojas Jelgavos gimnazijoje (1859–1890 m.) bei kitose mokymo įstaigose (1859–1860 m.), dirbo Kuršo literatūros ir dailės draugijoje (narys nuo 1857 m., bibliotekininko padėjėjas – 1859 m., bibliotekininkas nuo 1860 m., raštininkas – 1865–1893 m.) bei Kuršo provincijos muziejuje nario (1865–1898 m.), raštininko, bibliotekininko (1865–1893 m.) pareigose, Jelgavos muzikos narys (nuo 1856 m.), Rygos dailės draugijos narys (nuo įkūrimo 1871 m.). Ne kartą J.Dioringas lankėsi ir Lietuvoje (tuometinėje Kauno gubernijoje) – keliaudavo tranzitu į užsienį (1845 m. iš Saksonijos į Kuršą, o 1847 ir 1852 m. į Vokietiją ir Italiją pravažiavo Joniškį, Šiaulius, Skaudvilę, Tauragę), dvarininkų užsakymu restauruoti paveikslų kolekcijų (1859 m. per Žeimelį, Linkuvą, Klovainius, Rozalimą – į baronams fon der Ropams priklausiusius Raudondvario prie Šeduvos ir Pakruojo dvarus), piešti jiems portretų (1876–1877 m. traukiniu per Mažeikius, Šiaulius keliavo į Karpių valdas Panevėžio apskrityje (Pasvalys, Moliūnai, Naujamiestis, Skaistakalnis (Jasnagurka) ir kt.), 1887 m. į Joniškėlį), bažnyčioms paveikslų, o tuo pačiu arba atskirai aplankyti senovės paminklų (be 1876–1877 m. Panevėžio apskr., 1884 m. – Griežės, 1882, 1886 m. – Pasvalio, 1887 m. – Skuodo apylinkėse ir kt.). Savo gyvenimą, įspūdžius aprašė dienoraščiuose ir atsiminimuose (apima 1844–1888 m., dabar saugomi Latvijos valstybės istorijos archyve), o senovės paminklų ekspedicijų rezultatus nuo 1876 m. – Draugijos leidžiamame metraštyje. Juose, be abejonės, labiausiai atsispindi dailininko gyvenamoji ir darbo aplinka – Dresdenas, Jelgava, Kuršas bei šiek tiek ir Lietuva. Gilios senatvės J.Dioringas sulaukė vienišas (1897 m. mirė žmona Luizė, vyriausias sūnus Manfredas). Tyrėjas mirė sulaukęs 80 metų – 1898 m. rugsėjo 26 d., kaip ir žmona, palaidotas Jelgavos šv. Jono bažnyčios kapinėse. Jos XX a. viduryje sulygintos su žeme, iškilaus senovės tyrinėtojo J.Dioringo kapo vieta, kaip ir kitų iškilių literatų, nežinoma.

Šioje publikacijoje pateiksime dailininko J.Dioringo pirmuosius 1845, 1847 m. įspūdžius (tiesa, subjektyvius, vokiečio iš Saksonijos akimis) apie Lietuvą, šiuo atveju apie kelionę iš Tilžės per Tauragę, Šiaulius, Joniškį į Kuršą. Tai vertingas šaltinis pažinti to meto kelionėms, pašto stotims, pakelės užeigoms, virtuvei (mini tradicinį lietuvių gėrimą – midų), naujai 1836–1858 m. nutiestam Tilžės–Rygos plentui, Tauragės (minimi vien mediniai pastatai) ir kitiems miesteliams, muitinei, paštui (šie miestą tebepuošia ir dabar).

Julius Döring: Tai, ko aš niekada nenorėčiau užmiršti, arba atsiminimai iš mano gyvenimo. (fragmentai, vertė E.Vasiliauskas)

1845 m.

Kadangi per Nemuną dar nėra pastovaus tilto, o vasarą tik pontoninis, mes kirtome galingą, sraunią tėkmę dideliu garlaiviu. Nuo vandens pusės miestas (Tilžė) atrodo labai gerai, laivai man atrodė tapybiškai. Apylinkės lygios, daug vandenų, todėl kelias veda per pylimą ir tiltus, pavasariais šios teritorijos būna apsemtos. Tuoj už Tilžės apylinkėse prasideda kalvos. Ant kalvos, kairėje kelio pusėje, man parodė vėjo malūną, prie kurio prūsų generolas Jorkas 1812 m. sudarė neutralumo sutartį su rusais, kuriems vadovavo Dybičas.

Dešinėje kelio pusėje gėrėjomės gražiais Jūros upės pakrančių vaizdais. Apie pusę pirmos pasiekėme paskutinį prūsų kaimą Lauksargius (Laugszargen, t. y. laukų sargai), kur kartu pavalgėme ganėtinai gardžius pietus. Ketvirtis po pusės dviejų važiavome toliau, tuojau už kaimo per pievą teka upokšnis (Meldikupė), kuriuo eina siena, man suspaudė širdį – mes atsidūrėme smerkiamoje, baimės persmelktoje ir tuo pačiu šlovinamoje, neišmatuojamoje Rusijos imperijoje!

Carinės Rusijos pasienio kontrolės name tuoj pat už nedidelio tilto mes privalėjome pateikti mūsų pasus, vienas tarnautojas užlipo ant laiptelio pas vadeliotoją. Jūros upę kirtome per tiltą ir netrukus įvažiavom į „tamožnią“, t. y. Tauragės muitinę. Vartus už mūsų uždarė, bet aš, nežiūrint to, kad jaučiausi kaip belaisvis, buvau labai geros nuotaikos. Visus mūsų daiktus sunešė į kambarį ir atidžiai patikrino. Tai atliko labai rūpestingai, nes prieš keletą dienų buvo pričiupta viena ponia (fon Firks iš Zušumuižos (Kurše), kuri lagamine su dvigubu dugnu vežė uždraustus daiktus. Su mumis, pirmiausia su manimi, elgėsi humaniškai, netrukus patikrinimas buvo baigtas. Kadangi buvo daug kas leidžiama įvežti, man nereikėjo mokėti nė grašio muitinės mokesčio. Grąžino mums vizuotus pasus, o mūsų lagaminus mažas nuskuręs žydas pagelbėjo sunešti į viešbutį priešais muitinės pastatą. Tuomet muitinė buvo dar sename, nepatraukliame mediniame pastate, o naujasis pastatas, labai didelis ir gražus, panašus į tvirtovę, atrodė jau beveik pabaigtas, netrukus į jį persikėlė muitinė. Labai gražus pašto pastatas, kuris, kaip ir visi valstybiniai pastatai Rusijoje, dažytas geltonai, buvo prieš muitinę.

Miestelis nėra patrauklus, jame tik mediniai pastatai, kurių dauguma apgailėtinos būklės, plačiai išstatyti. Gatvėje, be uniformų, čia galima aptikti tik skarmalus, kuriais apsirengę nešvarūs žydai, jie sudaro daugumą šios vietos gyventojų. Ramūs, kad muitinės procedūros, kurių labai bijojome, laimingai pasibaigė, mes t. y. aš ir Lisas, kiti (pakeleiviai) mus buvo palikę, viešbutyje gėrėme arbatą, kurią rusai, taip pat kaip kinai, vadina „čai“.

Man pasisekė, kad mano bendrakeleivis buvo vietinis, kuris visą gerai žinojo, mokėjo rusiškai. Jo prašymu vienas jaunuolis mums surado arklius ir vežimą, po to. kai jis nupirko mums reikalingą vadinamąją „podorožnają“, t. y. specialų kelio ženklą, už 2 rublius 6 kapeikas. Du arkliai su vežimu kainavo tik 5 sidabro kapeikas už varstą, o pašto vaikinas už kiekvieną stotį gaudavo daugiausiai 30 sidabro kapeikų (t. y. 10 sidabro grašių). Mes mokėjome tik po 20, o vežėjui apie 10–12 sidabro kapeikų arbatpinigių. Mūsų vežimas buvo vadinamoji „kibitka“, t. y., kitaip tariant, palapinė, nes tokios transporto priemonės yra dengtos dervuota gelumbe. Pats vežimas yra paprasčiausias karutis, žinoma, be lingių ir sėdynių. Keleivis sėdėjimui panaudoja savo lagaminą, bet, jei tokio neturi, pasikiša glėbį šiaudų. Paštininkas arba, kaip čia jį vadina, pašto tarnautojas, kuris retais atvejais turi pašto trimitą ir kuris galiausiai yra nuskuręs jaunuolis, sėdi ant skersai padėtos lentos. Nežiūrint greito važiavimo, jaunuolis ant jos sėdi gana stabiliai. Tam, kad visi galėtų pasitraukti į šoną ir praleistų artėjantį pašto vežimą, arkliai yra su žvangučiais, kurie, ypač naktį, labai toli skamba. Mane šis nepertraukiamas skambėjimas labai erzino. Kaip jau buvo minėta, Rusijoje visi važiuoja labai greitai, daug greičiau nei Vokietijoje. Jei kelias yra geras, varstą galima nuvažiuoti per 5 minutes.

Mes išvažiavome, kai jau buvo tamsu, po pusės penkių, pradžioje važiavome per labai didelį monotonišką mišką (Tauragės ir Batakių). Plentas yra tiesus kaip siūlas, gana platus ir gerai prižiūrėtas, bet šiek tiek per kietas, tikriausiai dėl to, kad vežimas buvo be lingių ir buvo galima jausti kiekvieną akmenuką. Už miško pravažiavome daugybę kaimų, tada pasiekėme pirmą stotį Neskučnają (Pužų prie Skaudvilės), antrojoje – Caricino – valgėme vakarienę užsigerdami midumi, kuris, kaip žinoma, yra lietuvių nacionalinis gėrimas. Jis saldus, tačiau pagal skonį ir spalvą primena alų. Čia niekas nekalba vokiškai, bet tik rusiškai ir lietuviškai.

Už Milovidovo stoties važiavome per Kelmės miestelį, kur pastebėjau gotikinio stiliaus mūrinę bažnyčią. Bubiuose yra elegantiškiausia stotis visame kelio ruože, čia yra ir imperatoriškieji apartamentai. Naktį, po pusės trijų (gruodžio 8 d.), pasiekėme apskrities miestą – Šiaulius, arba, kitaip tariant, vokiškai Schaulen, kur pašto stotyje gėrėme arbatą. Čia buvo labai nešvaru ir nemalonu. Iki čia vedė plentas, o toliau kelias suprastėjo, tad mums reikėjo imti 3 arklius, už Meškuičių prasidėjo siaubingas kelias. Kadangi buvo išaušusi diena, aš galėjau stebėti laukus ir žmones.

Kaimuose yra apgailėtinos medinės būdos, kurios atrodo gana tapybiškai. Apylinkės yra lygios, su daugybe beržų biržių. Kaimiečiai visi apsirengę rudais rūbais, moterys ir tos joja pagal vyrų madą. Arkliai man pasirodė labai maži, jie šuoliavo, su pakinktais apie kaklą (pavalkiniais su lanku), nedidelių vežimų priekyje. Pakelyje sutikome labai daug žydų, taip pat visą karavanų rusų vežimų, kurių kiekvieną traukė tik vienas su pakinktais apie kaklą (pavalkiniais su lanku) arklys. Vežimai priekyje yra aukštesni ir siauresni nei gale, gausiai dekoruoti piešiniais ir drožiniais (paprastos telegos). Karavaną vedė tik keletas barzdotų rusų, bet nežiūrint to, kad arkliai ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo be vadeliotojo, nė vienas jų neiškriko iš eilės.

Pietūs valgėme nuskurusiame, nešvariame turgaus miestelyje Joniškyje, kuriame knibždėjo žydųi. Lietuvė mergina mus aptarnavo prie stalo, jos ruda suknelė buvo su iškirpte, kuri apnuogino kūną ir atidengė vieną jos apvalią, jaunatvišką krūtinę. Prie Joniškio prasidėjo naujasis plentas, kuris buvo neseniai supiltas, važiavimas juo buvo siaubingas. Tada, kai prieš mus priekyje žygiavo kareiviai, mes prasilenkimui pasukome į šoną, ir nedaug betrūko, kad mes būtume apsivertę, jei keli kareiviai nebūtų sučiupę susiūbavusio vežimo. Išaušus dienai mūsų vežimas buvo nebe kibitka, o jau atvira telega – taip rusiškai vadina visus pašto vežimus be uždangos. Sėdėti dviese tokiuose bagažu perkrautuose vežimuose yra labai nepatogu, ir galiausiai man tai pabodo, tuo labiau, kad visą naktį nesumerkiau bluosto bijodamas iš jo iškristi. Taip pat ir šis plentas tiesus kaip siūlas. 17 varstų nuo Joniškio prasideda Kuršo gubernija, ir skirtumai į gerąją pusę buvo akivaizdžiai matomi. 

1847 m.

(Tilžėje) ponas Lefkė tolesnės mūsų kelionės pradžiai tam, kad pasiektume Tauragę, surado vieną vežėją, tokiu būdu mes su juo, žydu, vardu Monesas Izraelis Puteris iš Tauragės, ankstyvą pirmadienio rytą, rugpjūčio 30 d., šeštą valandą, pajudėjome į kelionę. Vežimas buvo pakenčiamas, oras buvo geras, bet jau vėsokas. Apie dešimtą valandą pasiekėme Tauragės muitinę, procedūra truko vos tris ketvirčius valandos. Nežiūrint didelio bagažo, mums dėl to nekilo jokių rūpesčių, bendravimas su mumis buvo ganėtinai mandagus. Aš tikėjausi, kad mums pavyks gauti vietą pašto vežime, tačiau visos vietos jau buvo užimtos, yra žinoma, kad Rusijoje antro vežimo neprijungia. Todėl susitariau su savo vežėju, kad jis mus nuvežtų iki Jelgavos.

Jis pažadėjo, kad per valandą, kol mes viešbutyje papietausime (užgerdami alumi), jis jau bus pasirengęs kelionei. Tačiau mano ponas Monesas nesirodė, todėl teko jo ieškoti didelėje žydų irštvoje. Tik po ilgo laukimo mes galėjome tęsti kelionę – ne pusę dvylikos, kaip buvo tartasi, o tik po pusės penkių, ir galiausiai šis nepatikimas žmogus nepasirūpino jokia grandine mūsų bagažo pritvirtinimui, nors dėl to buvome sutarę. Jis tik atsikalbinėjo, kaip žydai ir sugeba daryti, tuščiomis frazėmis.

Kai pravažiavome 3 mylias per didįjį mišką, pasiekėme apgailėtiną Skaudvilės miestelį, čia vežėjas mus užvežė į klaikią žydų karčiamą, kur mums tol, kol bus pašerti arkliai, reikėjo laukti dvi valandas. Kažkokia žydų tautybės būtybė palaidais plaukais mums atnešė padūmavusį virdulį kartu su duona ir sviestu. Ši pasileidėlė buvo gerokai įtūžusi ir mus apšaukė, kai pamatė, kad mes sviestą tepėme su duonos peiliu. Ji pareikalavo, kad mes tai darytume su arbatiniu šaukšteliu. Taip ir nesužinojome, koks yra tokio keisto reikalavimo pagrindas, ar tai žydų paprotys, ar prietaringumas. Buvo jau visai tamsu, kai mes galiausiai po devynių išvykome. Dabar tik prasidėjo mano didieji pergyvenimai dėl to, ar mums tamsoje kažkas nenupjaus lagamino, kaip tai atsitinka Lietuvoje. Apie miegą nebuvo nė kalbos. Anksti, pusę dviejų (rugpjūčio 31/19 d.), mes atvažiavome į nešvarų Kelmės miestelį, o vakare mus nutempė į kažkokią žydų karčiamą, tačiau mes nelipome lauk, likusią nakties dalį praleidom vežime, kuris buvo nuvarytas į kiemą, mėginome pamiegoti. Ryte išgėrėme arbatos, žinoma, iš virdulio, kuris buvo ne ką švaresnis nei vakar matytas. Miestelyje pilna nuskurusių, klaikių žydų. Tas, kuris nėra keliavęs per Lenkiją ir Lietuvą, galėtų pamanyti, kad tokio skurdo, nešvaros ir bjaurasties neįmanoma įsivaizduoti. Tačiau šis kraštas yra Dievo apdovanotas: čia plyti derlingiausi laukai su sodriomis pievomis ir dideliais miškais.

Po aštuntos mes galiausiai išvykome. Kiekvienas žydas uoliai laikosi įsikibęs savo karčiamos, prireikė jį jėga iš jos ištempti ir vėl pusiaukelėje į Šiaulius mūsų vežėjas visai valandai užtruko prie kažkokios žydų girdyklos. Greitai mes patyrėme tokio važiavimo pasekmes: Luizė su dideliu siaubu ant nosinaitės pamatė didelę utėlę. Kelionės nuotaika visai nukrito, mes troškome kuo greičiau pasiekti savo kelionės tikslą, tačiau prakeiktas jaunuolis važiavo labai lėtai. Tai buvo mano nuostabusis gimtadienis, kurio neužmiršiu visą gyvenimą.

Nežiūrint į mūsų kategorišką prieštaravimą, netikėlis jaunuolis Šiauliuose vėl užsuko į kažkokią žydų karčiamą, kur mes norėjome kažką suvalgyti, nes nuo alkio mums darėsi silpna. Mes negalėjome palikti šios karčiamos, tam, kad pavalgytume kitur, nes bijojome palikti savo daiktus be priežiūros. Paprašėme mums išvirti bulvių, taip pat keletą kiaušinių, nes taip į maistą galėjo patekti mažiau nešvarumų. Vakare pusę septynių tęsėme kelionę. Tada atslinko pati baisiausia naktis, nes pradėjo lyti, pasibaigė plentas, žirgai ropojo į priekį labai lėtai, vežėjas knarkė, prie viso to prisidėjo dar ir baimė dėl vagių ir plėšikų.

Pusę dviejų nakties mes pasiekėme siaubingą Joniškį, kur vežėjas mus atvežė į klaikios žydų girdyklos staldą (visuomeninės paskirties miestelio ūkinis pastatas vežimams statyti ir arkliams palikti), kokio gyvenime nesu regėjęs. Čia mes turėjome praleisti dvi valandas nejaukių, nešvarių ir įtartinų padugnių ir jų arklių draugijoje. Mano žmona pasiliko vežime, o aš prie jo stovėjau saugoti, prie vežimo pritvirtinau nedidelį žibintuvėlį. Galiausiai tai buvo iškentėta, ir mes leidomės į kelionę.

Su džiaugsmu pasiekėme pasiilgtą Kuršą, ir Elėjos stotyje, kurią pasiekėme septintą valandą ryto, mes vėl galėjome po ilgo laiko tarpo kažką paragauti be šleikštulio. [...]

dr. Ernestas VASILIAUSKAS | archeologas, istorikas

 

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras