Elektroninės laikraščio versijos prenumerata

Balsavimas

Už kurį kandidatą į Tauragės rajono savivaldybės mero postą atiduotumėte savo balsą?

 Rezultatai

Didysis biochemikas gimė Tauragėje(4)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2018-09-28 19:43

„Aš esu iš tų žmonių, kuriuos gal per skambiai galima pavadinti „Didžiąja karta“. Augau Didžiosios depresijos metais, per Antrąjį pasaulinį karą tarnavau JAV kariuomenėje. Tai suteikė tam tikrų lengvatų stojant į koledžą, o vėliau ir į aukštąją mokyklą. Pradėjęs magistrantūros studijas, labai anksti susižavėjau enzimais ir biochemijos reakcijomis bei katalize. Ir šis susižavėjimas nepaliko manęs ištisus penkiasdešimt metų, tapau tikru „DNR (Deoksiribonukleorūgšties) enzimologu“. Taip pat man labai pasisekė, kad turėjau puikų globėją, mokytoją, vieną didžiausių dvidešimtojo amžiaus biochemikų Artūrą Kornbergą, parengusį visą būrį puikių mokslo daktarų. Aš studijavau fermentų, kurie yra labai svarbūs mūsų supratimui apie DNR replikaciją ir rekombinaciją, DNR polimerazes, DNR nukleazes, DNR ligazes ir DNR rekombinacijas. Visai neseniai pradėjau tyrinėti herpes viruso replikaciją (DNR sintezė, vykstanti prieš ląstelės dalijimąsi) ir netyčia nuklydau į visiškai naujus neliestus plotus“.

Taip 2006 metais rašytą savo gyvenimo istoriją pradėjo vienas žinomiausių pasaulio biochemikų, Stanfordo (JAV) universiteto profesorius, kartu su dar penkiais kolegomis 1959 metais įsteigęs jo Medicinos institutą, Robertas Lemanas (Robert Lehman). Stanfordo universitetas yra viena turtingiausių pasaulio aukštųjų mokyklų, užimantis pasauliniame reitinge septintąją vietą. Vien Medicinos institutas pasaulio mokslui davė aštuonis Nobelio premijos laureatus. 

***

Robertas Lemanas mieste prie Jūros upės gyveno vos trejus metus, tačiau visam laikui solidžiausiuose leidiniuose skelbiamoje jo biografijoje liko įrašas – gimė 1924 metų spalio 5 dieną Lietuvoje, Taurogene: 

Aš gimiau Taurogeno miestelyje, Klaipėdos krašto pakraštyje. Šis kraštas buvo vokiškai kalbančių žmonių anklavas pietvakarinėje Lietuvos dalyje. Mano tėvas vokietis, kilęs iš Tilžės, o mama – iš Taurogeno. Pirmojo pasaulinio karo metu tėvas tarnavo vokiečių kariuomenėje, buvo sužeistas ir už drąsą apdovanotas Geležiniu kryžiumi.Tačiau 1927 metais, jausdami artėjantį antisemitizmo pavojų ir iš vokiečių, ir pačių lietuvių pusės, tėvai nutarė emigruoti į JAV. Dauguma mūsų giminės narių vis dėlto nesiryžo iš Lietuvos išvykti, todėl žuvo per holokaustą Antrojo pasaulinio karo metu. 

Amerikoje Lemanų šeimaįsikūrė Marylando valstijos Baltimorės mieste. Po poros metų prasidėjo Didžioji depresija (jaunimui paaiškinsime, kad šiuo terminu istorijoje vadinama Didžioji 1929–1933 metų ekonominė krizė, apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes). Vis dėlto Roberto tėvas sugebėjo rasti darbą ir šeima palyginti neskausmingai išgyveno šį sudėtingą periodą. 

Mano pirmieji metai mokykloje buvo sėkmingi, – vėliau prisiminė R.Lemanas. – Buvau stropus, bet ne išskirtinis moksleivis. Dvejus paskutiniuosius metus, be mokyklos, siekdamas padėti šeimai, po keletą valandų per dieną dirbau dideliame turguje mėsininko padėjėju. Tapau visai neprastu mėsos išpjaustytoju, todėl sulaukiau pasiūlymo po vidurinės mokyklos baigimo įsidarbinti visu etatu. Man tai pasirodė ganėtinai logiška perspektyva, nes į depresiją įklimpusioje Amerikoje galimybė po vidurinės mokyklos įstoti į koledžą buvo miglota. Viskas pasikeitė po japonų aviacijos atakos Perl Harbore 1941 metų gruodžio 7-ąją. Aš vis dar prisimenu radijo diktoriaus pranešimą ir nutrauktą Niujorko filharmonijos simfoninio orkestro koncerto transliaciją. Rytojaus dieną visi mūsų mokyklos mokiniai susirinko pasiklausyti per radiją prezidento Franklino D.Ruzvelto kalbos. Įsiminė prezidento pasakyta frazė: „1941-ųjų gruodžio 7-oji bus apgaubta nešlovės“Prisimenu, kaip aptarinėjome šį įvykį su mano geriausiu draugu Bobiu Švarcu. Mes abu optimistiškai nutarėme, jog mudviejų karas nepasieks, jis atrodė taip toli ir neabejotinai baigsis iki išeisime iš mokyklos. Kokie naivūs mes tada buvome! Bobis netrukus tapo 82-osios oro pajėgų divizijos desantininku ir 1944 metų rugsėjį, visai prieš savo dvidešimtąjį gimtadienį, žuvo Olandijoje.

Nepraėjus nė trims mėnesiams po vidurinės mokyklos baigimo, R.Lemanas 1943 metų vasarą taip pat buvo pašauktas į kariuomenę ir su Trečiąja pėstininkų divizija 1944-ųjų rugpjūčio mėnesįišsilaipinopietų Prancūzijoje bei dalyvavo mūšiuose Vokietijoje. 

Tai buvo žiauri patirtis. Neįtikėtina, bet aš nepatyriau jokių rimtesnių sužeidimų. Tik tąkart rytų Prancūzijos Vogėzų kalnuose pasitaikė nepaprastai šalta ir snieguota žiema, o vandens nepraleidžiančių batų neišdavė, man pradėjo vystytis ganrena. Po maždaug šešių savaičių gydymo ligoninėje reabilitacijos centre buvau pripažintas „tinkamas eiti pareigas“ ir grįžau į savo dalinį, kuris kaip tik rengėsi forsuoti Reino upę bei pradėti mūšius Vokietijoje. Iš maždaug 200 mūsų būrio vyrų, išsilaipinusių pietų Prancūzijoje, tik apie 30 sulaukė karo pabaigos – 1945-ųjų gegužės.

Skirtingai nuo gerokai vėlesnio Vietnamo karo veteranų, mes buvome traktuojami kaip herojai, kartu gaudami ir labai apčiuopiamos ekonominės naudos. Šias išmokas sudarė 52 savaičių bedarbio pašalpa po 20 dolerių per savaitę ir, priklausomai nuo darbo stažo, laisvas studijų kolegijoje grafikas iki šešerių metų. Kartu buvo mokama 50 dolerių stipendija – daugiau negu pakankama tuo metu suma.  

Grįžęs po karo į Valstijas, R.Lemanas įstojo į vyriausybės finansuojamas studijas John Hopkins universitete Baltimorėje, siekdamas, kaip ir jo dėdė, tapti pramonės chemiku. Kadangi daugiausiai dėmesio mokymo programoje buvo skirta biochemijai, Robertas susižavėjo lipidų, baltymų ir angliavandenių apykaitos santykiais.Tačiau jau antraisiais mokslo metais netikėtas susidomėjimas biologija pakeitė visus R.Lemano planus. 

Mane labai įtakojo Bill McElroy dėstytas biologijos kursas, kuriame buvo ryški nuoroda į biochemijos dalykus. Jis buvo tikrai įdomus dėstytojas, atvėręs man akis į metabolizmo – kiekvienoje ląstelėje vykstančių cheminių reakcijų visumos – stebuklus. Aš atsisakiau savo planų po kolegijos baigimo tapti organinės chemijos specialistu ir 1950 metais įstojau į John Hopkins universiteto visuomenės sveikatos mokyklos Biochemijos fakulteto doktorantūrą. 

Čia jo disertacijos vadovu tapo žymus baltymų chemijos specialistas, kurio laboratorijoje R.Lemanas darbavosi ir kuris labai domėjosi bakteriofagų (virusų) tyrimais, Roger Herriott. 

1954 metais R.Lemanas apgynė disertaciją, tapo biochemijos daktaru ir tęsė pradėtuosius darbus.  

Pradėjau rengtis savo docentūrai 1954-ųjų rudenį su Alvinu Nasonu Džono Hopkinso universiteto McCollum-Pratt institute. Alas atliko įdomų tyrimą, susijusį su metalo, ypač molibdeno, jonų vaidmeniu elektronų judėjime ir pasiūlė man prisidėti. Nors įsijungiau į projektą su dideliu entuziazmu, greitai nutariau, kad tai ne mano sritis. Bibliotekoje perskaičiau visus, kokius tik pavyko rasti, Artūro Kornbergo straipsnius iš enzimų ir nukleotidų sintezės. Parašiau Artūrui, kuris persikėlė iš Nacionalinio Sveikatos Instituto (NIH) į Vašingtono universitetą Sent Luise, ar negalėčiau prisijungti prie jo laboratorijos kaip mokslų daktaras. Fortūna nusišypsojo, jis priėmė mane. Mes tapome tikrais kolegomis ir labai artimais draugais.Prie šių R.Lemano žodžių galima tik pridurti, kad 1959 metais A.Kornbergui kartu su Niujorko universiteto daktaru Severo Ochoauž deoksiribonukleorūgšties biologinės sintezės mechanizmų tyrimus buvo suteikta Nobelio premija medicinos fiziologijos srityje. R.Lemanas ilgai dirbo kartu su A.Kornbergu ir tik aplinkybės lėmė, kad jam neatiteko Nobelio premija. Beje, A.Kornbergui 2007 metais mirus, jo mokinys Robertas parašė in memoriam nuostabų straipsnį, visapusiškai įvertinusį šiovieno ryškiausių XX amžiaus biochemijos mokslo grando nuopelnus. 

1957 metų vasarą gavau Johns Hopkins universiteto McCollum-Pratt instituto direktoriaus Bill McElroy pasiūlymą užimti asistento profesoriaus etatą. Normaliomis sąlygomis tai būtų buvęs labai gundantis karjeros posūkis, kurio šiaip jau tektų gana ilgai laukti. Tačiau aš buvau užčiuopęs savo srities „aukso gyslą“ ir visai neturėjau noro šių tyrimų atsisakyti. 

Tą pačią vasarą Roberto kumyrui A.Kornbergui buvo pasiūlyta vadovauti Stanfordo universiteto medicinos mokyklos Biochemijos katedrai, ir jis pakvietė keletą mokslininkų, įskaitant R.Lemaną, prisijungti prie jo steigiamo naujo universiteto Biochemijos instituto. 1959-ųjų pavasarį šis padalinys ir gimė naujame Stanfordo universiteto Medicinos centre.

Padaryčiau didelę klaidą, mėgindamas skaitytojams aiškinti garsiojo kraštiečio mokslininko atliktų tyrimų esmę ir svarbą. Pirmiausia reikia būti pačiam gerokai pažengusiam šioje mokslo srityje, kad suvoktum tai, apie ką kalbi, ir galėtum perteikti kitiems. Kita vertus, labai siauros biochemijos srities laimėjimai vargiai ar sudomins tolimą nuo tokių problemų žmogų, o detaliau besidomintis šiais klausimais visada ras galimybę gauti detalesnės informacijos. Mums gi svarbiau tai, kad iš Tauragės kilęs R.Lemanas tvirtai atsistojo tarp garsiausių pasaulio biochemijos mokslininkų, jo atradimus įvertino žymiausieji teoretikai ir praktikai. 

***

1977 metais R.Lemanas tapo Amerikos nacionalinės mokslų akademijos nariu. Pripažįstant didžiulį indėlį į biochemijos ir molekulinės biologijos mokslo tyrimus, 1995 metais jam suteikta prestižinė Amerikos biochemijos ir molekulinės biologijos draugijos (ASBMB) Merck premija. Jos laureatas gauna unikalų garbės ženklą, 5000 dolerių, yra iškilmingai atvežamas į ceremoniją ir jam suteikiama teisė ASBMB metiniame susitikime skaityti paskaitą.  

Beje, R.Lemanas ir pats 1997–1998 metais buvo ASBMB prezidentas. Nuo 1973 metų jis yra Amerikos menų ir mokslų akademijos, o nuo 1977 metų – Nacionalinės mokslų akademijos narys, jam suteikti Geteborgo (Švedija) ir Paryžiaus (Prancūzija) universitetų garbės daktaro vardai. 1969–1974 metais profesorius buvo biologinės chemijos žurnalo „jbc“ redkolegijos narys, parašęs daugybę mokslinių straipsnių, o nuo 1990 metų – žurnalo asocijuotasis redaktorius. Paskutiniaisiais metais R.Lemano bendraautorius „jbc Classics“ žurnale buvo jo buvęs studentas Pensilvanijos Duke universiteto Medicinos centro Biochemijos fakulteto James B.Duke profesorius, 2015 metais gavęs Nobelio premiją, Paul Modrich.  

Ir pabaigai. R.Lemanui dabar 93-eji metai. Gyvena jis viename brangiausių JAV Kalifornijos valstijos Palo Alto mieste, kurio gyventojai Statfordo universiteto dėka pripažinti kaip vieni eruditiškiausių Amerikoje. Išvykęs būdamas trejų metų, daugiau niekada nesilankė Lietuvoje, nors simpatijų jai neprarado. Po ilgų mėginimų pavyko su profesoriumi susisiekti ir šiandien galiu perduoti visiems gimtosios Tauragės krašto žmonėms jo nuoširdžiausius linkėjimus. 

Robertas Lemanas

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras