Diena, kai mūsų kantrybė pavirsta į akmenį(5)

Eugenijus SKIPITIS

2016-06-25 18:32

Autoriaus nuotrauka

Birželis – vasaros pradžia, tačiau kiekvienam kitokia. Gyvenimo nepakeisi. Bet kuriuo metų laiku mes gyvename tarp dangumi plaukiančio savo debesies ir savo žemės grumsto. Kai kam dar skamba ausyse arba banko sąskaitoje Tauragės miesto šventės „topo“ Džordanos balsas. Panašu, kad šventės organizatoriai truputėlį prašovė. 

Viskas per daug paprasta, per daug ramu. Taip paprasta, kaip ant tilto palikta meilės simboliu virtusi kinų gamybos spynelė. Va, jeigu miesto šventės proga organizatoriai miestiečiams būtų padovanoję „du viename“: „Lidl“ prekybos centro atidarymą ir Džordanos koncertą autobusų stoties aikštėje, būtų įvykęs bealkoholinis respublikinės reikšmės įvykis –  visuotinis Tauragės miestiečių „snukiadaužis“, šonkaulių laužymo čempionatas prie  kasos aparatų, apskrities rusiškų keiksmažodžių vartojimo varžybos.

O dabar kas?

Tautiškų kostiumėlių eisenėlė iki Vasaros estrados, Lietuvos galiūnų padūsavimai miesto aikštėje, Hemingvėjui (o kodėl ne Pranui Petrošiui arba kam kitam?) skirtos skulptūros  atidengimas prie bibliotekos, skurdaus biudžeto, bet geras tarptautinis fotografų suvažiavimas Taurų parke. Trys dienos šėlsmo be aukų, be sukrėtimų – jokių sensacijų ištroškusiems naujienų portalams, jokio peno skeptiškai murmantiems komentatoriams. Net sunku suvokti, iš kur turime tiek geležinės kantrybės, kad vasarą pradėtume be triukšmo, be kančių, be greitosios arba gelbėtojų pagalbos?

"

Kantrybė vieną pykčio akimirką apsaugo nuo šimto dienų širdgėlos

Kinų liaudies išmintis

"

Man regis, puiku, kad taip atsitiko. Šiandien taip ramu, kad net girdi, kaip Tauragės kasdienybę rimuoja ant ausies nutūpęs uodas. Anądien iš Kauno paskambino televizijos operatorius, muzikantas, dūdmaišininkas  Gvidas Kovėra. Su žurnalistu Ryčiu Zemkausku jie ketina Tauragėje filmuoti televizijos laidą „Mano kiemas“.

Man pasidarė smagu, kad šventinių fejerverkų Tauragė dar nesudeginta, kad miesto turgeliuose, nors ir sukandę dantis, žmonės nusiperka iš kaimo atvežtų braškių, akimis paglosto ankstyvųjų daržovių pundelius, kad  apsidairę pigiau nusiperka iš artimojo užsienio atvežto validolio ar sąnarius stiprinančio tepalo, kad dabartinio mero užsimojimu prie kavos puodelio pasišneka apie gediminaičių dinastiją.

Visiems suprantama, jog kalbėti apie gediminaičius yra kur kas politiškai apdairiau negu laikyti save Tado Blindos palikuonimis. Todėl tokiais savęs ir nelaikome.

O pokalbiai apie gediminaičius ir Tauro ragą vyksta  mažuose mūsų kiemeliuose su rūtom ir lelijom, daugiabučių balkonuose su kibire pasodintais krapais ar ridikėliais, ant suoliuko Bažnyčių gatvėje, Jūros upės pakrantėje, visur, kur vakar mes buvome ir kur šiandien esame.

Kaip juodas tremties šešėlis per mūsų atmintį nuslenka tautos kančiomis paženklinta birželio keturioliktoji, dar kartą patvirtindama, kokia neaprėpiamai didelė yra mūsų kantrybės jėga. Eini per miestą ir matai, kaip mūsų kantrybės dienos pavirsta į akmenį, iš kurio pastatytas tavo ir mano miestas. Pasidaro keista, kad praūžus šventei gali gyventi ir be „Lidl“o, ir be Džordanos Butkutės, užrakintas savo akmeninėje kantrybėje, savo kieme, prie savo slenksčio. Ir visiškai nesvarbu, kad esi pavargęs, kad kiekvienas nupirktas loterijos bilietas yra nelaimingas, kad sugedęs kompiuteris neleidžia pasinaudoti „Skype“ programa ir pasidalinti savo kantrybe su svetimose šalyse gyvenančiais, irgi kantriais, savo  gentainiais.

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras