Dievo mintys operacinėje(18)

Eugenijus SKIPITIS

2017-07-25 16:33

Autoriaus nuotrauka

Anądien į Tauragę, dviračiu važiuodamas, Dievas norėjo prisegti miesto merui Sigitui Mičiuliui gediminaičių ordiną ir suteikti visuotinį nuodėmių atleidimą. Dievui  nepasisekė. Mindamas pedalus, prieš Juodpetrius, jis smarkiai patempė Achilo sausgyslę. Atsitiko taip, kad be medikų nė iš vietos. Viešpats bandė telefonu susiekti su Angelo sargo globotu Tauragės ligoninės direktoriumi Irmantu Mockumi, bet atsiliepė buvęs Butų ūkio (dabar jau Ligoninės) direktorius Liutauras Indriuška. Ligoninės priimamajame Dievas prigulė ant kušetės ir ėmė laukti daktarų arba santechnikų. Nieko čia keisto. Būna, kad staiga pakeitus darbovietę buvusių ir esamų įstaigų reikalai susipainioja. O belaukiant pagalbos visokios mintys į galvą ateina. Ne visuomet pačios geriausios.

Šit ir vėl vidurvasaris. Laiko karuselėje sukasi ratu mūsų laimingas arba pavargęs gyvenimas. Šalia – gyvenimo platūs žali laukai, derlių brandinantys vasarojai, žydinčios liepos ir vieškelių dulkėmis apkritusios rugiagėlės. Rodos, eitum tais laukais, tais vieškeliais, rodos, bristum  miškais, keliautum su virš galvos plaukiančiais debesimis, kad dar kartą, ačiū, ne paskutinį, pamatytum savo tėvynės plotį ir gylį, užuostum ant kamanių sparnų pievose lakstančius žolynų kvapus ar iš naujo atrastum tau nežinomo augalo žiede šio šiokiadienio spalvą. Tam turbūt ir yra vasara, kad pažintum pasaulį, kad kažkur nueitum, kad, bent mintimis, nutoltum nuo savo namų slenksčio.

Bet kam, bepinigiui, tau to reikia? Iš taromato gauti centai ne kažkur  nenuves. Kai nėra galvos, kojos toli nenuneša. Už svogūnų laiškus, krapų saują ar kelias uogas gautos pajamos nenuneš tavo svajonių toliau kaimo skersgatvio, kuriame gyveni. Bet dėl to nenusimink. Nors laikai neramūs, kaip Ramūno Karbauskio ir Gretos šokiai apie garo katilą (estų rašytojo Matso Trato to paties pavadinimo romanas, kurio, akivaizdu, jie abudu neskaitė). Jeigu būtų skaitę, vargu ar būtų gimęs 2017 metų bestseleris „Atvirai, ką gali Aitvarai“. Politikos ir literatūros sąjunga daug gali. Bet tu, mielas žmogau, toli nuo abejų dalykų, nes žinai, kad viešoje erdvėje nebūsi pririštas prie gėdos stulpo, nebūsi nuplaktas, apmėtytas akmenimis ar atleistas iš gelžgaliukų surinkėjo darbo. Ubagystė, brangusis, turi savų prioritetų. Antai: tau negresia nutukimas, žvaigždžių liga, žemgrobystė, blogi sapnai apie dividendus ar krentantį akcijų kursą, kaltinimai beakcizinių prekių gabenimu per Panemunės pasienio kontrolės punktą. Tau geriau pasistumdyti geldele Jūros upėje, suvalgyti Mociškiuose paveldinės žinių košės ir po miestelio šventės su pučiamųjų orkestru trumpam virš galvos Sigito Stonio  rankomis prisispausti Vilkyškių miestelio karūną.  Bet ar tai jau yra ta vertė, kurios laukei iš kultūros sostinės? Panašu, kad kultūra Lietuvoj – pirotechnikos gamintojų ir žirnių augintojų biznis. Pykštelėjai, ir atsiprašau, ir spoksodamas į oran paleistus pinigus, esi kultūringas. O jeigu dar pridedi galias po žirnių košės, anot senelių, kelnėse net gaudai salves. Todėl išpūstų kelnių minioje tau nerūpi paskutinė diena, nes tu mintinai moki Martyno Mažvydo katekizmo keturias pirmas eilutes, kuriose sakoma: „Garsioji Lietuva, laiminga didžiųjų kunigaikščių maitintoja, maldingai priimk šiuos Dievo įsakymus, kad tavęs, kai duosi apyskaitą prieš dieviškąjį teismą, neprislėgtų didžiojo Teisėjo rūstybė“. 500 metų Reformacijai! Kodėl Tauragėje – jokio monumentalaus atminimo ženklo?! Negi protas jau visai subinėj? Ar ne gėda, Sigitai Mičiuli, prieš gediminaičius, prieš Lietuvą, prieš Mažvydą, prieš vyskupus Kalvanus? Tavo pavyzdžiu seka kiti. Buvusioje Ragainės parapijoje, taip pat ir Vilkyškiuose, save šiemet tituluojančiuose kultūros sostine, – irgi jokio ženklo. Niekam nereikia. Esi laimingas, nes žinai, kad tavęs už tai kaltė neprislėgs. Neprislėgs ir tų, kuriuos, tavo manymu, turėtų prislėgti. Jie iš iškilių datų moka išsukti uodegą, nes iškilios datos prasilenkia su rinkimų datomis. Jeigu šitos datos sutaptų su Lietuvą garsinančiomis datomis, žinant rinkimams išleidžiamas partijų ir jų klanų sumas, tautą  ištiktų katastrofa. Jeigu rinkimai būtų per Jūros šventę, Gedimino kalnas atsidurtų ant Jono Kalnelio Klaipėdoje. Argumentas jau yra. Kruiziniu laivų terminale išlipę užsienio turistai Gedimino pilį norėtų pamatyti iš arčiau. Pilies džiazo festivalis irgi įgautų pagreitį. Balsuokime, kad rinkimai būtų susieti su Valstybei reikšmingomis datomis, atlaidais arba iškilių žmonių jubiliejais. Sveikatos ministras statistikai surikiuos, kiek per keturis metus būsime neišgėrę priešrinkiminių butelių. Belieka tik perfrazuoti lietuvių liaudies išmintį: vyras laikomas blaiviu, jei gali už nieko nesilaikydamas tvirtai gali gulėti Seime.

Belaukdamas Butų ūkio santechnikų, užsnūdęs Dievas iš delno paleido gediminaičių ordiną, kuris, čiuoždamas švariai išplautomis grindimis, tarsi pakvietė Tauragę į operacinę. O operuoti tikrai yra ką.

Skaityti komentarus (18) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras