Domas Kaunas: Tauragė – Mažosios Lietuvos kultūros tiltas su Lietuva(3)

Eugenijus SKIPITIS

2016-06-07 13:48

Profesorius habilituotas daktaras Domas Kaunas Tauragės krašto muziejuje. Eugenijaus Skipičio nuotrauka

Tauragės krašto muziejuje apsilanęs Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius habilituotas daktaras Domas Kaunas papasakojo apie būsimą savo knygą, skirtą Kristijonui Donelaičiui. Vėliau prof. D.Kaunas sutiko pasikalbėti su „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu Eugenijumi Skipičiu ir pasidalinti mintimis apie Tauragę, jos ryšius su Mažaja Lietuva, apie etnokultūrinius pokyčius ir knygos svarbą mūsų kultūriniame gyvenime. 

– Kokias matote šio miesto istorines ir kultūrines sąsajas su Mažosios Lietuvos etnokultūriniu regionu?

– Tauragė ilgą laiką buvo Rusijos imperijos valda. Tačiau čia buvo stipri evangelikų liuteronų bažnyčios įtaka. Reikėtų paminėti Tauragėje kunigavusį evangelikų liuteronų kunigą Martyną Petrukaitį, o ypač kunigą Joną Pipirą, kuris čia yra ilgokai kunigavęs, daug prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo ne tik Tauragės krašte, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. J.Pipiras turėjo stiprų teologinį išsilavinimą, studijavo Liuterio mieste Liutenberge, Karaliaučiuje. Galima pasakyti, knygnešystės laikai Tauragę glaudžiai susiejo su Mažaja Lietuva. Per Tauragę nusidriekę knygnešystės keliai siekė ne tik Lietuvos miestelius ir kaimus, bet ir Vilnių. Revoliucinių judėjimų laikais draudžiamoji spauda per Tauragę keliavo net į Baltarusiją ir Lenkiją. Tauragės indėlis į knygnešystės istoriją neabejotinas. Reikia prisiminti, kad Tauragė visą laiką buvo „parubežio“ miestas. Nors dažnai deklaruojama, kad Rytų Prūsijoje buvo aukštesnis pragyvenimo lygis, nuolat vyko abipusė gyventojų migracija iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją Lietuvą ir atvirkščiai. Ir nieko nuostabaus, kad į Žemaitiją iš Rytprūsių atvykę vokiečiai po šimtmečio tapdavo žemaičiais. Gyvendami kaimynystėje, žmonės su Karaliaučiaus kraštu bendravo ne tik ekonomiškai, bet perėmė ir kai kurias tradicijas. Sunku įvertinti visas istorines ir kultūrines sąsajas, tačiau pasienio kraštams būdingas gyvenimas Tauragei turėjo neabejotinos įtakos.

– Po Antrojo pasaulinio karo gerokai pasikeitė etninė Klaipėdos krašto gyventojų sudėtis. Kaip manote, kokiomis priemonėmis galima atgaivinti šio krašto papročius, etnokultūrą?

– Sudėtingas klausimas... Kaip ten bebūtų, abejoju, ar bet kokios dirbtinės pastangos toli nuves. Nesant tam tikro vietinio gyventojų skaičiaus ir etnokultūrinio gyvybingumo vargu ar galima ko nors pasiekti. Mes žinome tokių bandymų, jie dažniausiai nepasisekė. Atgautos Nepriklausomybės pradžioje buvo bandymų atgaivinti prūsų kalbą, rengti prūsų kalbos vadovėlius, bet nepasisekė. Kad žmonės laikytųsi etnokultūrinių papročių, jie turi būti tam dvasiškai pasirengę. Prievarta neįteigsi, net nepriprašysi. Yra renginių, kuriuose visa tai galima rodyti, demonstruoti, tačiau šiais laikais nieko nepriversime pagal tuos papročius gyventi. Šilutėje, ko gero, ir Pagėgių krašte yra moterų, kurios gražiai imituoja  kalbėjimą buvusia šio krašto tarme, tačiau tokių pavyzdžių tik vienetai. Mes nesame burtininkai ar prognozuotojai, galintys nuspėti, kas iš to išeis. Kita kalba apie krašto paveldą, kurį reikia gerbti, kurį reikia žinoti, kuri reikia saugoti. Reikia tik džiaugtis, kad pavyko įtvirtinti Mažosios Lietuvos etnokultūrinį regioną. Tai labai svarbus dalykas, nors didesnė Mažosios Lietuvos dalis Karaliaučiaus krašte. Kai buvo svarstomas šio etnokultūrinio regiono klausimas, Kalbos komisija prie  LR Seimo turėjo abejonių. Tuo klausimu vyko nemažai diskusijų, prirašyta peticijų ir raštų.  Bet trūko akademinės bendruomenės svorio, kuris būtų nenuginčijamas.

– Anapus Nemuno, Karaliaučiaus krašte, mums davusiame raštijos pamatus, dar gyvena kelios dešimtys tūkstančių lietuvių, tačiau lietuviška knyga ar lietuviškas laikraštis ten retas svečias. Kaip manote, ar mūsų valstybė nėra abejinga, šviesdama ten gyvenančius mūsų tautiečius?

– Abejinga – gal kiek per stiprus žodis. Gal reikėtų sakyti, jog nepakankamai yra daroma. Dabartinės padėties aš per daug gerai nežinau. Vilniuje kartais sutinku Tilžės bažnyčios kleboną Anuprą Gauronską, žinoma, jog apie daug ką pasikalbam. Kai buvo iškilęs Lietuvos Respublikos konsulato Tilžėje (Sovetske) naikinimo klausimas, rašėme raštus ir kiek galėdami stengėmės, kad taip neatsitiktų. Tilžės konsulatas dirba ypač reikšmingą švietėjišką darbą. Neabejotinai tai dabartinio konsulato vadovo prof. Broniaus Makausko nuopelnas. Turime tai, ką turime. Antai už Lietuvos Respublikos lėšas įrengtas K.Donelaičio muziejus Tolminkiemyje yra beviltiškai nugyventas. Jeigu pavyks, jį teks restauruoti, nors politinė padėtis nėra tam palanki. Karaliaučiaus krašto mokyklose dirba kelios lietuvių kalbos mokytojos, kurias galima pavadinti kankinėmis. Lietuvos Respublika remia 40 mokyklų užsienyje – Vašingtone, Baltarusijoje, Ukrainoje, netgi Lvove, Lenkijoje, Vokietijoje tame tarpe ir Karaliaučiaus krašte. Tačiau Karaliaučiaus kraštas yra čia pat. Turėtume pas save kviesti lietuviškų šaknų turinčius vaikus, rengti jiems stovyklas, ieškoti kitų tiesioginio bendravimo būdų. Tauragės ir Pagėgių savivaldybės šiame darbe galėtų būti gerokai aktyvesnės, imtis kokios nors iniciatyvos. Aišku, reikia daryti daugiau ir kūrybiškiau. Kūrybiškas elementas dvasioje palieka kur kas didesnį pėdsaką.

– Vis labiau globalizuotame pasaulyje pastebime tirpstantį tautinį tapatumą. Kaip svarbu šiandien perduoti jaunajai kartai šimtmečiais sukauptas dvasines tautos vertybes ir kultūros paveldą?

– Šiuolaikinis jaunimas yra labai įvairus. Komunikuoti šiais laikais yra begalė priemonių. Yra tokių duomenų bazių, apie kurias mes net nesapnavome. Bakalauro ar magistro studijų studentai patirties įgyja, aš kalbu apie Vilnių. Nemanau, kad yra kitaip Kaune, Klaipėdoje arba Šiauliuose. Tik pažiūrėkime, kokius kultūrinius renginius organizuoja studentai. Jie neužsiskleidžia vien liaudies dainose ar savo promočiučių kraičių skryniose, viską daro šiuolaikiškai. Jie mato kitokias raiškos priemones, jie kitaip dainuoja, kitaip šoka. Čia yra viskas ne taip blogai. Jie rašo be kablelių, be nosinių. Turiu pasakyti, jog mokyklos neišmoko būsimų studentų raštingumo, o universitetai to jau nebegali padaryti. Ir čia turbūt kalčiausios yra švietimo reformos. Siekta vieno, pražiopsota kas kita. Antra vertus, kalba irgi negali stovėti vietoje. Laiku bėgant keičiasi ir rašybos, ir skyrybos reikalai. Net kalbininkai dabar jau sako: būkime truputį tolerantiškesni, nes pokyčiai kalboje yra neišvengiami. Universitetų uždavinys yra išleisti raštingą žmogų, kuris vadovaus kolektyvui. Pagaliau turime parengti žmogų kūrybiniam darbui, kuriam kalba yra darbo instrumentas, nes tai yra mūsų raiška.

– Kokį vaidmenį šiame procese gali atlikti praeities ir dabarties knyga?

– Kiek pamenate, šiandieninis mūsų pokalbis Tauragės krašto muziejuje nukrypo į praeities knygą dabartyje. Praeities knygoje beveik nebuvo lietuviškų žodžių. Lietuviškos knygos raida parodo, kaip mes ėjome per istoriją, kokie buvome, kokias pakopas ir kliūtis  įveikėme. Buvo laikotarpių, kai istorija mums pranašavo didelius, gal netgi tragiškus praradimus. Atsilaikėme. Ir tai padaryti mums padėjo raštas, knyga ir kalba. Tikėkime, kad šie trys dvasinio bendravimo komponentai, gal ir kintantys,  toliau mus gelbės nuo nebūties.

– Esate vienas žinomiausių Lietuvos knygotyrininkų, kelis dešimtmečius paaukojęs Mažosios Lietuvos raštijos tyrinėjimams. Kas šiame bare dar nepadaryta, kokie neatidėliotini darbai dar laukia?

– Šiandien į Tauragės muziejų susirinkusiems tauragiškiams pasakojau apie būsimą savo knygą „K.Donelaičio atminties paveldas“. Aš sustoju ir prie K.Donelaičio asmenybės, ir prie tų dalykų, kurie su juo susiję, kuriuos mes turime išsaugoti. Knyga turėtų būti trijų dalių, viena iš jų – „Asmeninė K.Donelaičio biblioteka“. Aš teoriškai įrodinėju, jog K.Donelaitis turėjo asmeninę biblioteką, nors jos pėdsakų nėra išlikę. Antroji kygos dalis turėtų kalbėti apie senuosius K.Donelaičio raštų leidimus, kaip jie susieti su mūsų kultūra, kas dalyvavo juos leidžiant. Kur jie šiandien yra randami, kokia jų išsidėstymo geografija. Tai studijuodamas gali atsekti kultūrinius ryšius, sužinoti, kas tuos K.Donelaičio raštus skaitė, kokias pastabas paliko paraštėse. Iš to galima sužinoti begales įdomių dalykų. Tokie įrašai dar labiau sureikšmina K.Donelaičio kūrybinio palikimo svarbą. Štai V.Kudirkos  turėtas K.Donelaičio „Metų“ egzempliorius, štai A.Baranausko, J.Tumo-Vaižganto, prezidento K.Griniaus rankose pabuvojusios knygos. Kiekviena jų turi savo istoriją. Trečioji knygos dalis – „K.Donelaičio atminimo įprasminimas paminkluose“. Šioje knygos dalyje skaitytojai irgi ras netikėtumų. Artėjant poeto 200-osioms gimimo metinėms ant Rambyno kalno buvo ketinama jam pastatyti paminklą. Toks sprendimas patvirtintas 1914 m. balandžio 15 d. Tilžėje, K.Donelaičio paminklui statyti komiteto posėdyje. Šis sprendimas tarsi suvienijo tris Lietuvas: Mažąją, Didžiąją ir daugiausia Amerikoje gyvenančią išeiviją. Paminklas būtų tikrai iškilęs, jeigu ne Pirmasis pasaulinis karas

– Kiek anksčiau teko girdėti, kad ruošiatės išleisti knygą apie Martyną Jankų. Ar intensyvus gyvenimas nesujaukė planų? Jeigu tai nėra kūrybinė paslaptis, kada galima tikėtis išvysti šį Mažajai Lietuvai, o ypač Bitėnams, svarbų leidinį?

– Planų yra daug, bet laiko mažai. Norėčiau parašyti apie I.Simonaitytę. Planuose yra knyga ir apie M.Jankų. Jau surinkta medžiaga, tačiau kad žodis taptų kūnu, reikia trejų metų. Knyga apie K.Donelaitį prieš M.Jankų „užšoko“ dėl poeto jubiliejinės 300 metų sukakties.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras