Garbės skolos raštelis Pagėgių krašto garbės pilietei (0) 

Eugenijus SKIPITIS

2015-10-11 18:13

E.Jankutė-Gerola. Autoriaus nuotrauka

Rugsėjo 13 -ąją sukako vieneri metai, kai Anapilin iškeliavo Eva Jankus-Gerola, savo amžinojo poilsio vieta pasirinkusi gimtąją žemę – Bitėnų–Šilėnų kapinaites. Mirties metinių proga šiose kapinaitėse susirinko gerokai praretėjęs šią iškilią Mažosios Lietuvos moterį pažinojusių žmonių būrelis. Kukliose prisiminimų kalbose ir jos atminimui skirtose rudeninių žiedų puokštėse kaip ką tik Bitėnų dangų palikusio paukščio giesmė suskambo prasmingo ir tauraus gyvenimo gaidos.

Pėsčiomis per Europą

„Aš visada ir per amžius būsiu Eva Jankutė“, – taip yra sakiusi ši iškili moteris, tuo lyg patvirtindama savo priklausomybę Lietuvai. Gimusi Bitėnuose, senelio Martyno Jankaus sodyboje, ankstyvąją vaikystę ir mokyklines vasaras, kiek jų turėta Lietuvoje, Eva praleisdavo pas senelius Bitėnuose. Po Antrojo pasaulinio karo šeima atsidūrė Vokietijoje. Ten Eva baigė gimnaziją, dirbo našlaičių stovykloje Romintos girioje. Nuo pervargimo, streso, prasto maisto nusilpo, pasiligojo, bet likimas lėmė ne tik pasveikti, bet davė ir ilgą gyvenimą. Jaunutė mergina savarankiškai atvyko į Čikagą. Kaip ir visiems pabėgėliams, be tėvynės, namų, artimųjų buvo labai sunku. Naktimis dirbo, o dienomis studijavo koledže. Baigusi mokslus dirbo medike. Ištekėjusi už gydytojo italo Gerolos dvidešimt metų (1958–1978) gyveno Italijoje. Po vyro mirties 1978 m. Eva Jankutė grįžo į Ameriką, apsigyveno Niujorke. Nuo tada Eva aktyviai įsijungė į lietuvybę puoselėjančių organizacijų veiklą. Ji tapo Rezistencinio Mažosios Lietuvos sąjūdžio, turėjusio savo atstovų VLIK‘e, vicepirmininke, organizavo įvairias lietuvybę puoselėjančias akcijas, rėmė lietuviškus leidinius. 2005 m. Rezistencinis Mažosios Lietuvos sąjūdis savo veiklą nutraukė, o įgaliojimus perdavė Lietuvoje veikiančiai Mažosios Lietuvos reikalų tarybai. E.Jankutė buvo šios organizacijos garbės narė. Ji dalyvavo Mažosios Lietuvos fondo veikloje, buvo jo valdybos narė ir aktyvi mecenatė. Dar gyvendama Niujorke ji prisidėjo prie paminklo 1923 m. Klaipėdos sukilimui atminti statymo Šilutėje. E.Jankutė dalyvavo lietuvių išeivių įsteigto „Kultūros židinio“ veikloje. Ten organizuotų renginių metu susipažino su tapytoju Česlovu Janušu, prieškariu vadintu Lietuvos marinistu, įsigijo keletą jo paveikslų, kuriuos 2007 m. padovanojo Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijai Klaipėdoje. Ši dovana ypač vertinga, nes Č.Janušo paveikslų Lietuvoje yra vos keli.

Ilgas kelias namo

2002 m. Eva grįžo gyventi į Klaipėdą ir parvežė didelę dalį sunkiai išsaugoto šeimos archyvo. Dokumentus, nuotraukas ji perdavė Klaipėdos universiteto bibliotekos archyvui. Šių dokumentų pagrindu rengiama išsami monografija apie M.Jankų. Martyno Jankaus muziejui Bitėnuose E.Jankutė dovanojo vyriausiosios M.Jankaus dukros Elzės, po karo gyvenusios Toronte, tautinius drabužius, vertingų nuotraukų, dokumentų. E.Jankutė tapo Mažosios Lietuvos enciklopedijos visų keturių tomų garbės mecenate, Lietuvos nacionalinio istorijos laikraščio „Voruta“ rėmėja. Bitėnų kapinėse, kuriose palaidoti jos artimieji, pastatė paminklus, taip pat ir savo seneliui Mažosios Lietuvos patriarchui M.Jankui. Skaudančia širdimi ji aplankė suniokotas ir sunykusias Bitėnų-Šilėnų kapines, kurios yra M.Jankaus brolio ir jo šeimos, artimųjų iš mamos pusės bei daugybės pažinotų ir nežinomų bitėniškių amžinojo poilsio vieta. Eva nutarė sutvarkyti šias kapines. Savo lėšomis ji finansavo tvoros, vartų, paminklo „Prūsų Lietuvos ainiams atminti“ pastatymą. 2006 m. E.Jankutė į steigė Martyno Jankaus vardo kultūros paveldo saugojimo premiją. 2013 m. tvarkydama šeimos dokumentus, ji atkreipė dėmesį į vieną vokiečių kalba surašytą raštą. Jame nurodytas Klaipėdoje gyvenančio M.Jankaus adresas. Padedama Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narių Eva išsiaiškino, kad namas nurodytu adresu tebestovi. O buvo manyta, kad namas Klaipėdoje, kuriame M.Jankaus šeima įsikūrė po Bitėnų spaustuvės bankroto 1909 m., buvo sugriautas karo metu. Taigi, E.Jankutės dėka atvertas dar vienas istorijos puslapis. 2014 m. liepos 7-ąją namą Šaulių gatvėje, pažymėtą 5-uoju numeriu, papuošė memorialinė lenta. Nusprendus Klaipėdoje statyti paminklą Viliui Storostai-Vydūnui E.Jankutė labai džiaugėsi ir tapo pirmąja paminklo statymo mecenate.

2011 m. liepos 6-ąją E.Jankutės nuopelnai Lietuvai valstybės prezidentės buvo įvertinti apdovanojant ją Ordino už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi. 2013 m. E.Jankutė tapo Pagėgių krašto garbės piliete. Su džiaugsmu 2014 m. uždegė Joninių aukurą, primindama, kad iki Antrojo pasaulinio karo aukurą visada uždegdavo jos senelis M.Jankus, Rambyno kalno švenčių gaivintojas ir puoselėtojas.

2014 m. vasara buvo paskutinė jos gyvenimo vasara. Ji skubėjo atlikti paskutinius darbus, kuriuos buvo nutarusi įvykdyti vis kartodama, kad „su saule nė vienas negyvena“. Vienas po kito iš šio pasaulio išėjo jos draugai ir artimieji, kas Lietuvoje, kas Vokietijoje, kas Australijoje. „Likau visai viena“, – rugsėjo pradžioje godojo Eva. O rugsėjo 13-osios rytą ji tyliai užgeso savo namuose Klaipėdoje, išreiškusi valią amžiams sugrįžti į Bitėnus.

Mero skolos raštelis garbės pilietei

Mirties metinių proga kalbėdamas prie E.Jankutės kapo Bitėnų-Šilėnų kapinaitėse, Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis pasidžiaugė gyvenimo suteikta galimybe pažinoti šią tvirtą ir gyvenimo skersvėjuose nepalūžusią moterį. „Su apmaudu turiu prisipažinti, – sakė V.Komskis, – Pagėgių savivaldybė savo garbės pilietei liko skolinga garbės skolą. Dėl įvairių, ne dėl Pagėgių savivaldybės administracijos kaltės atsiradusių priežasčių, visuomenės reikmėms vis dar negrąžinti M.Jankaus sodybai priklausę pastatai. Turiu vilties, kad artimiausiais metais mums tai pavyks padaryti“.

Vilties turime ir mes, kad pilkame namelyje, į kurį trumpam buvo užbėgusi E.Jankutės vaikystė, atsiras ir jos atminčiai skirtas kampelis.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras