Gegužio žiedų kalbėjimas(8)

Eugenijus SKIPITIS

2017-06-03 12:08

Autoriaus nuotrauka

Pavasaris toks žalzganas, kaip mano motinos suknelė po žeme. Ai, koks sunkus šitas palyginimas, tarsi negalėčiau pasakyti kitaip. Galiu, bet sukandęs dantis nesakysiu. Tylėsiu taip, kaip mano močiutė, per šienapjūtę gimdydama vaikus. Ir prieš saulę tviskantis dalgis man bus ne ginklas, bet įrankis naujos gyvybės virkštelei nupjauti. Kodėl taip? 

Todėl, kad kitaip nėra. Nuo pirmo oro gurkšnio šiame pasaulyje mūsų gyvenimai paženklinti atskirtimi. Šią akimirką prieš akis matau žydintį pienių lauką, Regis, po vakarykščios šalnos visi žiedai turėtų bučiuoti žemę, bet antai geltonas kuokštas stovi taip, tarytum šalnos, lyg Maltos ordino analuose, nėra buvę. Gal tie gležni žiedų kuokštai yra pienių lauko sukilėliai, pasišiaušę prieš dalgį, arba menininkai, užmiršę vakarykščios bohemos taures. Viskas kaip lietuviškam kine: minčių daug, poteksčių dar daugiau, o dialogo nėra. Ir byra iš lūpų kalba it  iškultivuota sovietinio traktoriaus, su šiokiais tokiais tautos prieskoniais, su kvapeliu, lyg stribo batai, numesti išniekinto kaimo pakelėje. Ir kam už tai pasakyti ačiū? Ir dėkoti reikia ne už kasdienine vartojimo preke tapusius Aukso ordos keiksmažodžius, o už lietuvių kalbos kastraciją, kuri prasideda ir baigiasi lietuvių kalbos norminiais aktais, o tie – kalbos degradacija. Kupiškėnai Kupiškyje jau nebesirokuoja kupiškėniškai. Graudu klausyti su reklama atėjusias ir spėjusias suvešėti  svetimkalbes mūsų kalbos puošmenas. Ir toliau duodame garo... Esame tik kukurbezdaliai, kurie „I don't speak English“, o kitas Europos kalbas prisimename tarsi Aną Kareniną po traukiniu. Viena patriotė teigia, jog Karenina buvo kilusi nuo Salantų ir jaunystėje su piemenėliu Vytautu yra sėdėjusi ant Barstyčių akmens. Šlovė piemenaujančiai Lietuvai, parduotomis vasaromis įsipaišiusiai į pasaulinės literatūros kontekstą. Niekas pasaulio taip švelniai nepaglostys, kaip pagyvenusios moterys ir seni poetai.

Baltas gegužio žiedų kalbėjimas tik patikslina mūsų atskirtį. Jau nerandame bendrų tautos žodžių. Mes, kurie savo maldaknygėse pametėme puslapius, kad Dievas mus išklausytų, mes, kurie šiandien ropojame po palaikius šiltnamius, kad nusiskintume svogūno laiškelį nykstančio kūno atgaivai, mes, pamiršti nakvynės namuose, užkimšti bambaliuose ar stovintys eilėje prie paskutinių kauliukų šaltienai, mes, su paskutinėmis tėvų relikvijomis besigrumdantys oro uostuose, kad pabėgtume nuo skurdo ir pažeminimo. O gal dar esate jūs, šmėžuojantys aukštuomenės vakarėliuose, kasdien pasitikrinantys riebų savo akcijų kursą ar dividendų maržą žvaigždžių karuose, gal dar esate jūs, apvainikuoti nekaltumo prezumpcija ir amžinos neliečiamybės statusu, apsvaigę savo pilaitėmis, savo ežerais, savo miškais ir žemėmis? Dalybų daugiau nebus. Vieno kaimo išminčius yra pasakęs: kiekvienam savo. Savo – tai kas?  Šaukštas margarino ant pelėsiu apėjusios duonos ar  gėrybėmis nuklotas valdiškas stalas? Atrodo, be reikalo į galvą braunasi absurdiškas atstumtųjų ir išrinktųjų lygiavos ieškojimas. Turime pamokančių pavyzdžių, kuo visa tai baigiasi. Nekelkime dar vienos revoliucijos. Jeigu neišeina kitaip, gyvenkime kaip gyvenasi, tik be prakeikto nuolankumo. Kiekvienas žiūrėkime į savo pavasario žiedus, klausykime, kiek dar metų mums gieda gegutė, rūstybės minutėmis į šuns dienas išdėkime savo nevykusį gyvenimą, nes nuo to mūsų socialinis statusas tikrai nepasikeis, džiaukimės, kad toks trumpas poezijos pavasaris blizgių žurnalų viršeliuose ir prie nykstančios Lietuvos konteinerių.

Skaityti komentarus (8) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras