Giminės susitikimai Bajorams – svarbiausia šventė(4)

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2015-10-10 13:17

Susirinkę Bajorų giminės atstovai būtinai aplanko protėvių kapus. Bajorų giminės archyvo nuotrauka 

Mes ne bajorai, o Bajorai“, – pasakojimą apie savo plačią giminę ir šaunius jos susibūrimus pradeda Laima Dirginčienė, senos Bajorų giminės palikuonė. Šiais laikais, kai emigracija gerokai praretino lietuvių gretas, o jų vienybę ir artumą sparčiai naikina vis labiau įsigalintis susvetimėjimas, savo šaknų puoselėjimas – ypatinga vertybė.

Įdomesnė už romaną

– Žmogus negali gyventi vienas. Jį sieja įvairūs ryšiai su draugais, pažįstamais ir daug platesniu visuomenės sluoksniu, kuriame jis gyvena. Glaudžiausiai kiekvienas iš mūsų esame susiję su savo gimine, – įsitikinusi L.Dirginčienė.

Sakoma, kad tauta gyva tol, kol prisimena ir gerbia savo praeitį, kalba savo kalba. Giminės medis – tai simbolinė kelionė į šeimos praeitį. Žinoti savo protėvius, žinoti savo šaknis – vadinasi, rūpintis savo istoriniu paveldu ir neprarasti tapatybės visuotinės globalizacijos sūkuryje.

Pasak L.Dirginčienės, dažnai žmogaus šeimos ar giminės istorija pasirodo įdomesnė ir spalvingesnė net už literatūrinį kūrinį, jau nekalbant apie tai, kad ji sava, kad šeima bent iš dalies apibrėžia tai, kas mes esame.

Bajorai – nuo Sartininkų, Putokšlių, Trumpininkų

L.Dirginčienė (Bajoraitė) – penktosios kartos palikuonė nuo savo proprosenelių Martyno ir Elzbietos Bajorų.

Bajorų giminės istorija iš savo mamos Elenos Bajorienės (Stancikaitės) pusės ji pradėjo domėtis prieš 10 metų. Užrašinėjo prisiminimus, kuriuos pasakodavo mama ir kitos vyresnės kartos atstovės (Elena Jurkšaitienė (Bajoraitė), Emilija Bickienė (Bajoraitė), Olga Štrėkienė (Bajoraitė), Rūta Višinskienė (Augaitė). Į šią veiklą aktyviai įsitraukė Romualdas Jurkšaitis (mamos pirmos eilės pusbrolis).

– Pradėjome ieškoti išlikusių senų dokumentų, nuotraukų ir viską rinkti. Šiuo metu surinkta informacija dar nėra iki galo susisteminta, aprašyta, bet pradžia padaryta. Labai gaila, kad nebėra nė vieno senosios kartos atstovo, kuris galėtų suteikti naudingos informacijos. Pavėlavome... – teigia L.Dirginčienė.

Giminės sprendimu visą medžiagą apie Bajorų giminę kaupti, tvarkyti ir saugoti perduota jai.

Atsekė 7 savo giminės kartas

Pirmoji karta – proproseneliai Martynas Bajoras ir Elzbieta Bajorienė. Apie juos žinoma tik tiek, kad Martynas Bajoras buvo kilęs iš Putokšlių k. (Tauragės r.), Elzbieta Bajorienė (mergautinė pavardė nežinoma) – iš Trumpininkų k. (Tauragės r.) Abu kaimai yra vienas šalia kito. Kiek žinoma, šeimoje gimė 5 vaikai: sūnus Dovas ir 4 dukros – Elzė, Mylė, kitų dviejų vardai nežinomi

Antroji  karta – prosenelis Dovas Bajoras (1877 –1944 m.). Prosenelio tėvai vertėsi sunkiai, tad Dovui teko bernauti pas pasiturintį Trumpininkų k. ūkininką Vilūną. Tarnaudamas nusižiūrėjo ūkininko dukrą Šulę, tačiau vesti jos negalėjo, nes neturėjo žemės, trobos, pinigų. Meilė merginai privertė išvažiuoti į Ameriką užsidirbti. Grįžęs (apie 1902 m.) išmokėjo seserims jų dalis, vedė Šulę ir pasiliko ūkininkauti tėvų namuose Putokšliuose.

Prosenelė Šulė Bajorienė (Vilūnaitė) (1885 –1960), kiek yra žinoma, Šulė turėjo 3 seseris, iš kurių dvi buvo ištekėjusios už Bajorų ir du brolius – Jurgį ir Kristupą. Prosenelė mokėjo labai profesionaliai „suremontuoti“ sudužusius molinius, porcelianinius indus. Tam darbui naudojo kažkokį įdomų prietaisą (stakleles).

Proseneliai susilaukė 16 vaikų – 7 sūnų ir 9 dukrų. Deja, tais sunkiais laikais ne visiems buvo lemta išgyventi, 8 mirė labai maži. Užaugo 2 sūnūs ir 6 dukros: Anė (1903–1968), Marė (1906–1960),

Olga (1910–1994), Mėta (1913–1979), Jonas (1917–1943), Emilija (1918–1999),

Elena (1919–2012), Frydas (1929–1999).

Nors nuo tų laikų daug vandens nutekėjo, gimė, užaugo ir paseno kelios kartos, Bajorų palikuonys ir dabar didžiuojasi priklausą šiai giminei. O svarbiausia – jie pažįsta vieni kitus, nors dabar jau auga 7-oji Bajorų giminės karta.

Bajoradieniai – vienas už kitą šaunesni

Pirmasis Bajorų giminės susitikimas surengtas 1982-aisiais, o 1994-aisiais, pasak L.Dirginčienės, susitikimo būta itin gausaus. Tada susirinko per 80 žmonių. Tada Barorai lankė savo giminės kapus, uždegė žvakutes, dalyvavo šv.Mišiose už mirusius Bajorų giminės narius. Tam susitikimui buvo sukurta Bajorų giminės vėliava – mėlyna su geltonu ąžuolo lapu. Romas Jurkšaitis atgaivino Bajorų dainą, kurią dainavo visi, susėdę prie vaišių stalo. Dabar ši daina jau tituluojama Bajorų giminės himnu.

Pasak L.Dirginčienės, visiems susitikimams rengiamasi itin kruopščiai ir atsakingai. Yra organizacinis komitetas, kuris viskuo rūpinasi, sudaro kultūrinę programą.

– Esame ir dviračiais keliavę, ir baidarėmis plaukę, ir laivu, ir įvairiausias varžybas organizavę. Ir, žinoma, visada aplankome savo protėvių kapus, išklausome šventas mišias. Ir bendraujame, bendraujame, bendraujame... Juk brangiausia, kas yra šiame pasaulyje, – tai žmogaus ryšys su žmogumi. O jei tas žmogus dar tau ir giminė – juo labiau, – įsitikinusi ji.

Yra ir nario mokestis, kurį moka visa giminė.

– Susitikimus vadiname bajoradieniais. Jie vyksta kas antri metai, liepos trečiąjį šeštadienį, – pasakoja Laima. – Kadangi data žinoma iš anksto, visi, planuodami savo atostogas, derina jas prie šios datos. Kur begyventų, ką beveiktų – visi Bajorai žino, kad liepos trečiąjį šeštadienį važiuos į bajoradienį.

Pasikvietė net istoriką

Šiemet Bajorų giminės susitikimas surengtas prie Draudenių ežero. Šįkart į susitikimą buvo pakviestas žinomas tauragiškis Jonas Liorančas, labai įdomiai papasakojęs Bajorų tėviškės istoriją.

Vėl, kaip visada, aplankyti protėvių kapai, tylos minute pagerbtas jų atminimas, išklausytos šventos mišios, o paskui tiesiog kalbėtasi, kaip kam sekasi, kas ką nuveikė, pasidalinta ir džiaugsmais, ir vargais. Juk sakoma, kad pasidalintas džiaugsmas padvigubėja, o pasidalintas skausmas sumažėja perpus.
– Pasakoju apie visa tai ne tam, kad pasigirčiau, – sako L.Dirginčienė, – o tam, kad paraginčiau ir kitus tai daryti. Mes, „prūseliai“, ir šiaip gana vieningi, o mūsų giminė – dar vieningesnė. Tik būdamas savųjų rate pajunti, kad ryšys tarp žmonių – pati didžiausia vertybė. Puoselėkime ją!  

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras