Gyvenimo spindesys ir skurdas(4)

Eugenijus SKIPITIS

2016-08-16 14:49

Autoriaus nuotr.

Gyvenime pasitaiko nuo mūsų valios nepriklausančių absurdiškų situacijų. Klasikinis tokio absurdo pavyzdys yra paminėtas literatūroje: slaugytoja žadina miegantį ligonį, kad įteiktų jam migdomųjų. Argi ne puiku? Turbūt panašių nutikimų būtų galima pririnkti šimtus, tačiau niekas jų nekolekcionuoja. O galėtų. Toks absurdo rinkinėlis, ko gero, būtų populiaresnis už kai kurių šiuolaikinių poetų kūrybą. Dabar kunkuliuojančių priešrinkiminių batalijų fone tai nereikšmingi mažmožiai. Kur kas svarbiau dalyvauti atlaiduose, miestelių ir  kaimų šventėse, kurios be politikų pasirodymo tiesiog nevyksta. 

Taip jau susiklostė tautinė tradicija, kad kartą per kadenciją yla privalo išlįsti iš maišo.  Gal nepadoru Seimą vadinti maišu, gal vadinkime gero gyvenimo rankove ar kišenaite. Seimo narių, arba kandidatų į juos, pasirodymai miestelių ir kaimų šventėse būna orūs, apgaubti vietinių gyventojų dėmesiu ir kukliomis vaišėmis, kurios pastaruoju metu vadinamos kulinarinio paveldo ragavimu. Prieš pasivaišindami svečiai ką nors žmonėms pasako, pažada, vienam kitam paploja per petį, elgiasi kaip slaugytoja, žadinanti miegantį ligonį, kad įduotų jam politinių migdomųjų. Kai kurie rinkėjai atsibunda, tačiau kai kurie praryja piliulę taip ir neatsibudę ir patiki „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų piešinėliais. Todėl turime, ką turime, leidžiame politikams „užkalbėti dantis“, užglostyti akis, užmigdyti protą, o kai atsitokėjame, šaukštai būna po pietų. Porinkiminės mūsų aimanos būna žodis į žodį panašios: laikas bėga, o gyvenimas nesikeičia. Gyvenimas nesikeičia todėl, kad nesikeičia jį turintys pakeisti žmonės. Pagaliau gal nelabai kam bėra keistis. Yra kaimų, kuriuose per šventes svečių daugiau nei vietinių gyventojų. Sodybų tuštėjimo metas – turbūt jau nesuvaldomas procesas. Senstanti ir išsivaikščiojusi tauta stovi tviskančiuose prekybos centruose, tarsi stovėtų prieš savo pačios giljotiną.

O gal nėra taip skaudu, gal tik aš taip galvoju. Dažnos šios vasaros liūtys gimdo melancholiją. Saulės, kaip ir vilties, mūsų gyvenime galėtų būti daugiau. Vaikai ir anūkai galėtų gyventi arčiau, nors, tiesą pasakius, ne atstumuose bendro kraujo, bendros genties pagimdyta meilė. Žvaigždės žiūri į žemę... Kažin ar į žemę? Greičiausiai jos žiūri mus. Nebūtina tikėti horoskopais, išmanyti žvaigždžių žemėlapius, domėtis ezoteriniais mokslais. Tačiau niekas negali paneigti, jog visa gamta yra gyva ir net akmuo mąsto.

Mes į  pasaulį privalome žiūrėti naujomis akimis, vertinti nauju protu. Gal gims nauja žmonijos išmintis. Panašu, jog informacinių technologijų amžiuje istorija labiau negu bet kada rutuliojasi pakopomis. Todėl dažniau pažiūrėkime  į dangų, kad suvoktume, kodėl  daugelis senovės religijų garbino Saulę, Mėnulį ir žvaigždes. Esame neatsiejama gamtos dalis. Todėl vėlų vasaros vakarą atsisėskime po rugpjūčio žvaigždėmis, kad pamatytume, koks didelis yra gyvenimo spindesys ir koks mažas jo priešrinkiminis skurdas. Ir tuomet su kitokia dvasia ateisime į savo kaimo ar miestelio šventę, nes toji šventė bus skirta mums patiems, o ne partinių atvirukų dalyboms.

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras