Iš mano gimtinės istorijos (4)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2015-09-12 12:17

Generolas leitenantas fon Klauzius 9-os landvero brigados vadas. Generolo mašinoje prie vairo – jo dukterėčia Anna-Marija Raimer, vienintelė kaizerio armijoje buvusi moteris-vairuotoja. Lauksargiuose prie sugriautos bažnyčios 1915 m. 1915 m. pieštas atvirukas 

Keletą dešimtmečių tyrinėdamas Lietuvos cirko istoriją, greta šios unikalios temos faktų senoje periodikoje randu ir kitokios įdomios informacijos. Kaip senam tauragiškiui, prieš 43-ejus metus iš čia išvykusiam, pirmiausia, žinoma, aktuali mano gimtojo krašto praeitis. Daug kas pačių tauragiškių kraštotyrininkų ir istorikų jau aprašyta. Tačiau yra ir mažiau žinomų faktų, galinčių sudominti platesnę auditoriją. Kai ką iš to apibendrinęs siūlau „Tauragės kurjerio“ skaitytojams.

Naivu būtų šiandien klausti ar jauno, ar seno, kas yra Lietuvai Antanas Baranauskas. Vieniems tai nuo vaikystės atmintin įsirėžusio „Anykščių šilelio” autorius, kitiems – iš Anykščių kilęs kunigas, tretiems – kalbininkas. Daugeliui gerai žinoma jo kūrybinė ir religinė veikla. Tačiau buvo Antano Baranausko gyvenime ir mažiau aprašytas laikotarpis, tiesiogiai priartinantis poetą ir prie Tauragės.

1851–1853 metais A.Baranauskas mokėsi Rumšiškių dvimetėje raštininkų mokykloje. Ji priklausė Valstybinių turtų rūmams (įstaiga, pavaldi Valstybinių turtų ministerijai. Po 1838 metų reformos per savo žemutines įstaigas – gubernijas, apskrities, valsčiaus valdybas – jie centralizavo valstybinių valstiečių valdymą). Mokslas truko dvejus metus ir buvo nemokamas. Mokyklą baigę raštininkai turėjo dirbti valsčių raštinėse.

1853–1856 metais būsimasis „Anykščių šilelio” autorius dirbo raštininko padėjėju Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir Skuode, ir visą tą laiką lenkų kalba rašė dienoraštį. Dar Varniuose susidomėjęs kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju. Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. 1853 metų spalio 27 dieną, dirbdamas Vainute, parašė trumpą pasakėčią „Góra i dolina“. 1853–1854 metais parašė dar kelis mūsų nepasiekusius eilėraščius lietuviškai. Iš šio laikotarpio yra jo eilėraštis „Saulatekis“.

Tiesą sakant, A.Baranauskas į Vainutą vyko be didelio entuziazmo. 1853 metų vasario 21 dieną savo dienoraštyje jis rašo: „Jo Malonybė Rūmų Prezidentas pasirašė įsakymą Rūmams išsiųsti mane Raštininko Padėjėjo pareigoms į Vainutą. Turėdami galvoj to miestelio atstumą nuo tėviškės ir dar kitas aplinkybes, Rūmų svita pataria stengtis likti Rūmuose, žada po naujų1854 metų, gavę vietų į Hory Horkų mokyklą, mane pirmą užrašyti. (Hory Horkų (dab. Gorkai) žemės ūkio mokykla su aukštuoju ir viduriniu skyriais įkurta Mogiliovo gubernijoje 1840 metais. Nuo 1848-ųjų Žemės ūkio institutas. 1863 metais perkelta į Peterburgą.) Nesu tikras, į kurią pusę nupūs mane vėjas ir kuriuo irklu stipriau irkluoti.”

Vasario 22-ąją dvejonės stiprėja: „Prašiau Jo Malonybę Patarėją Belinskį ir Iždininką, kurie, kaip ir Asesorius (zemskinės policijos tarnautojas, turįs savo priežiūroje apskrities dalį) Lobočenka, sutinka tarpininkauti, kad manęs nesiųstų. Bet Nečiajevas ir Gachovičius tuo nelabai patenkinti. Taigi nežinau, kas manęs laukia toliau.”

Kovo 6-oji: „Jo Malonybė Patarėjas Belinskis įsakė man ruoštis kelionėn ir dėl mano prašymo pareiškė, kad Prezidentas, nepaisant jo pastangų, davė kitą įsakymą Rūmams siųsti mane į Vainutą. Guodžia mane, žada globoti, pataria [prašyti] Iždininką kreiptis dėl manęs į Prezidentą, kad siųstų mane į Anykščius Padėjėju arba visai nesiųstų.”

Kovo 10-oji: „Šiandien su Iždininku buvome pas Prezidentą. Atmetė mano prašymą dėl kai kurių priežasčių, be to, pažadėjo perkelti po kelių mėnesių iš Vainuto į Anykščius. Iždininkas neleidžia rašyti kelionės lapo (dokumentas, duodantis teisę keisti arklius pašto stotyse) – turi pasikalbėti dėl manęs su Nečiajevu, Lobočenka išvažiuoja į Anykščius.”

Ir pagaliau, kovo 11-oji, trečiadienis: „Rašau kelionės lapą. Prašau leidimo važiuoti į Anykščius aplankyti tėvų. Gaunu.”

Kovo 28-oji. Šeštadienis: „Imu trejetą tvirtų arklių, kelias geresnis. Giedri diena, grynas dangus. Kalasi iš žemės žolė. Važiuojant akys klajoja plačiu Kėdainių apylinkių horizontu, o laisva mintis – kur kas gražesnės vaizduotės plotuose. Kėdainiuose išsiliejęs Nevėžis, daržais ir kalnais pasiekę tiltą, pervažiuojame jį. Kelias geresnis. Privažiuojame Josvainių miestelį už 17 varstų nuo Daukainių, mano nakvynės vietos. Valsčiaus valdyboje Raštininkas Butkevičius ir Mokytojas Kazanskis vaišina mane degtine. Imu arklius ir vakare privažiuoju Ariogalą, miestelį už 3 mylių nuo Josvainių, prie Raseinių kelio. Gatvės grįstos. Tvarkingas miestelis, sustoju Valsčiaus valdyboje. Prastas kelias ir sunkus persikėlimas per Dubysą privertė mane ieškoti nakvynės; iki Raseinių 3 mylios. Nakvoju.”

Kovo 29-oji, sekmadienis: „Imu trejetą arklių, išvažiuoju. Persikeliu per Dubysą botu. Ketvirtą valandą po pietų visai išvargęs sustoju Raseiniuose. Negavęs pakaitinių arklių, nakvoju.”

Rytojaus dieną A.Baranauskui pavyksta Raseiniuose rasti iš Viduklės atvažiavusį Višnevskį, todėl jo arkliais poetas atsiduria Viduklėje. Čia papietauja ir vėl keturias valandas laukia arklių. Gauna tik porą prastų, o saulė jau leidžiasi: „Nemakščių miestelyje, 1 mylia nuo Viduklės, imu kitą porą ir sukinkęs su pirmaisiais vykstu per Skaudvilę į Batakius, kurie yra už 4 mylių nuo Viduklės ir 6 mylių nuo Raseinių. 1 ar 2 [valandą] privažiuoju ir nakvoju.”

Kovo 31-ąją su pora arklių A.Baranauskas vyksta plentu į Tauragę. Beigeriškių kaime maino juos į trejetą. Sartininkų kaime pakeitęs arklius, temstant išvažiuoja iš čia purvynu, klanais, per duobes, miškais ir tiktai dvyliktą valandą nakties pasiekia tolesnio savo gyvenimo vietą Vainutą.

(Beje, laiške tėvams 1853 metų spalio mėnesį Baranauskas taip apibūdina Vainuto, pasienio miestelio, rudens situaciją: „Gatvėse ir keliuose – purvas iki kelių, miškuose kontrabandininkai ir plėšikai, vienkiemiuose apiplėštų gyventojų aimanos.“)

Gegužės 12-oji, antradienis. „Išsirengiau į Sartininkų kaimą prie Tauragės–Naumiesčio kelio grąžinti 22 pastotes. Revizituoju bajorą Jautakį.”

Gegužės 14-oji: „Iš ryto rašau, 4 valandą po pietų miestelyje kilo didelis triukšmas, išbėgame – koks siaubas – liepsnoja vienas namas, ir baisus vėjas neša į tą pusę, kur išsidėstęs visas miestelis ir Viešpaties šventovė. O Dieve! Koks siaubas! Kas gali tobulai apsakyti šitą įvykį: tas gyventojų aimanas, moterų klyksmą, vaikų verksmą... Jau kitas užsidegė, trečias, ketvirtas, penktas, šeštas, dešimtas; o Aukščiausiasis Sutvėrėjau – nepraėjo nė penkių minučių, ir užsiliepsnojo visas miestelis, žmonės bėgdami apdegė, o kai kurie, negalėdami pabėgti nuo liepsnos, užtroško pagrindinės aikštės viduryje; lekiu į bažnyčią, ten Klebonas Kun. Butkevičius parpuolęs ant kelių šaukiasi Sutvėrėjo pagalbos. Išnešame daiktus iš bažnyčios. Paskui bėgu namo gelbėti savųjų, tai atlikęs, vėl grįžtu į miestą; klyksmas, aimanos – liepsnos apsiaučia visą miestą. Nuo tamsių dūmų paraudo saulė, žaižaruoja dangus, bet bažnyčia dar tebestovi sveika... Nuo kaitros jau juoduoja lentos... Jau rūksta... Dūmai... jau... Ak, jau visa liepsnoja! Virš miestelio iškilę liepsnų apimti kryžiai, rodos, grūmoja visam miestui už didžiules jo nuodėmes, dėl kurių Viešpats Dievas jį baudžia tokia didele bausme, kad net atima savo garbinimo buveinę, vienintelę jo prieglobą; ir sverdėdami, rodos, atsisveikina susirinkusius žmones, kurie visa tai stebi ašarodami, sielvarto suspaustomis širdimis. Nuvirto tuosyk kartu su bažnyčios skliautais. Visą naktį užtruko gaisras, dar smilko, todėl aš prižiūrėjau žmones, kad gesintų tuos degėsius, ir visiškai nuilsau; kai išėjau į miesto vidurį, baisaus tvaiko taip buvau priveiktas, jog kelias akimirkas negalėjau atgauti kvapo.”

Gegužės 15-oji dienoraštyje pažymėta vakarykštės nelaimės antspaudu: „Šiandien iš ryto man labai silpna nuo vakarykščio tvaiko, nuovargio ir susijaudinimo, arba išgąsčio. Suskaičiuota miestelio namai ir nustatyta, kad sudegė kone 40 nemažų žydų namų, bažnyčia, dvi žydų sinagogos, parapinė mokykla ir 3 ūkininkų namai, ir [nustatyta dar] 71 žydas padegėlis.”

Rugpjūčio 24 diena. Pirmadienis. „Rašau. Išvažiuoju į Tauragę, nakvoju Sartininkuose pas seniūną Toleikį.”

Kitą dieną, rugpjūčio 25-ąją, A.Baranauskas dienoraštyje pažymi: „Užvažiuoju į Tauragę. Perku šukas, muilo, kamparo, voką, grįžtu namo. Atvyksta Liustratorius (auditorius) Polonskis su Sekretorium Novickiu, nakvoja.”

Rugpjūčio 30-oji: „Šv. Baltramiejaus šventės proga buvau Sartininkuose, pietavau klebonijoje, vakare grįžome namo.”

1854 metų kovo 1-oji. Pirmadienis. „Rašau pareiškimą, arba prašymą, Rūmams, kad mane paskirtų į Anykščius Raštininku, vakare išvažiuoju į Tauragę, Sartininkuose nakvoju pas Rastučius.”

Kovo 2-oji. Po arbatos, papusryčiavęs Margiškiuose pas P.Jautakį, A. Baranauskas rašo prieš pietus pasiekęs Tauragę, atidavęs raštus paštui. „Atsiimu laišką nuo tėvų su penkiais rubliais. Atrašau jiems apie savo reikalus. Įteikiu paštui. Grįžtu namo. Po vakarienės einu gulti.”

Gegužės 23-oji. Sekmadienis: „Važiuojame į Vainutą, iš ten į bažnyčios šventinimo iškilmes Žvingiuose (miestelis dab. Šilalės rajone). Po pamaldų į Spraudaičius (kaimas dab. Šilalės rajone), pas Ercių pietų ir po arbatos iš ten pas Makauskus į Žvingius. Išgėrę porterio iš ten pas Dilertą į Pajūriškius, išgėrę punšiuko iš ten pas Makauską nakvoti.”

Gegužės 31-oji. Sekmadienis. „Buvau Žvingių bažnyčioje, Spraudaičiuose maudžiausi Jūroje ir ligi nakties svečiavausi pas Motiejų Ercių.

Birželio 15-ąją, antradienį, pagaliau atvažiuoja taip ilgai lauktas į A.Baranausko vietą paskirtas Kleinas.

Birželio 17-ąją po sumos ir pusryčių poetas išvažiuoja. Kadangi pila baisus lietus, nakvoja Šilalėje.

Birželio 18-ąją kelionė tęsiasi. Balsiai, Obelynas, Upyna, Skaudvilė, Nemakščiai ir Viduklė. Vakare privažiuojami Raseiniai.

O vėliau, po Raseinių, buvo Seda. 1855 metų balandžio penkioliktoji, pakeliui į Sedą: „Pernakvoję Batakiuose po lietaus traukiame Tauragės linkui į Vainutą [pasiimti] man priklausančio maisto, skaičiuojant pinigais pagal seną kainą, daugiausiai už 15 rublių. Ten užsibuvau ligi balandžio 20 d. ir nieko nelaimėjau, nugvelbė man, liūdesio ir kelionės smarkiai nukamuotas nesugebėjau ryžtis [parodyti] atkaklesnės drąsos ir taip išvažiavau. Iš 20 į 21 d. – iš trečiadienio į ketvirtadienį – nakvojau Žvingiuose pas P.Makauską, ketvirtadienį, 21 d., atsisveikinau su P.Ercium Spraudaičiuose, palydėjo mane tiesiu keliu Pajūrio link. Atsisveikindamas miške pieštuku parašiau jam improvizaciją–atsisveikinimo eilėraštuką; trūkstant kelionėje popieriaus, sau jo neužsirašiau. Pavakary Balsiuose užtikau P.Puzirevskį, pareiškė man, kad nejausiąs man jokio nedraugiškumo, kad man atleidžiąs už teisybės ieškojimą, tiktai patariąs ateityje būti apdairesniam; aš savo ruožtu nieko nesakiau. Jis prašė paprašyti P.Vilgockį, kad grąžintų [mane] į Raseinių apygardą; be to, apgailestavo, kad su manim nustoja gero raštininko. Taigi taip Dievas sutvarkė, kad ir priešai patys norėjo prisidėti prie mano troškimų išsipildymo, ir Pats mus sutaikė be jokių blogų laukiamų proceso padarinių.” 

٭٭٭

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, įeidama į carinės Rusijos sudėtį, Tauragė buvo stambus Kauno gubernijos Raseinių apskrities miestas, kuriame gyveno keletas tūkstančių žmonių. Apskrities miestu jis tapo tik po karo, 1919 metais. Tauragės ekonominis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Rusijos–Vokietijos siena. Miesto gyventojai daugiausiai vertėsi legalia ir nelegalia prekyba. Legaliai eksportuoti javai, gyvuliai, paukščiai – juos čia penėjo ir ruoše eksportui.

Be to, pasibaigus vasarai, šimtai žmonių iš Tauragės eidavo uždarbiauti Vokietijon.

Ryški vieta kultūriniame miesto gyvenime teko 1898–99 metais Tauragės dvaro savininko H.Vasilčikovo lėšomis įsteigtai progimnazijai. Pradžioje ji teturėjo vos keturias klases, o 1914 metais jau buvusios septynios klasės „s pravami dlia učaščichsia“ (su mokinių teisėmis). Šioje progimnazijoje, be kitų pedagogų, mokytojavo ir rašytojo V.Pietario duktė A. Runič–Polupajeva. 

٭٭٭ 

1914 metų rugpjūčio 1-ąją prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas Tauragę palietė bene labiausiai iš visų Lietuvos miestų. Apie karo įvykius Tauragėje daugiau ar mažiau įvairioje spaudoje bendrais bruožais minėta ne kartą. Iki rugsėjo 6 dienos iš miesto pasitraukė apie du trečdaliai gyventojų. Vokietijos raiteliai, kurių buvo apie penkis šimtus, Tauragę užėmė rugsėjo 6 dieną. Rusams puolant, vokiečiai rugsėjo 20-ąją pasitraukė, o 1915 metų vasario 5 dieną antrą kartą užėmė Tauragę. Tų pačių metų kovo–balandžio mėnesiais prie Tauragės ir pačiame mieste vėl vyko mūšiai. Jų metu kilę gaisrai sunaikino beveik visą miestą. Pasak ano meto spaudos, sveikos telikusios vos keturios lūšnos, keli namai miesto pakraštyje, rusų stačiatikių cerkvė ir dar keletas statinių. Pirmosiomis karo dienomis Tauragė buvo tapusi tarsi karo lauko ligonine.

Tai žinomi faktai. Tačiau įdomesnė ne vien istorikui yra informacija, kurią pateikė 1914 metų „Kauno kalendorius“: „Prusų (vokiečių) kariumenė, pirmą syk aplankiusi miestą rugsėjo 5 d., už poros dienų ten visai persidangino, uždėjo ant gyventojų 5000 markių kontribucijos, paėmė nelaisvėn Tauragės kleboną, pastorių, teismo tardytoją p. Šulcą, rabiną, aptiekininką ir vieną turtingesnį žydą ir visus juos patupdė į kalėjimą. Iš Tauragės gyventojų atėmė beveik visus valgomuosius daiktus, varė juos prie darbo, iš krautuvių paėmė visa, kas tik jiems pasidabojo ir vežimais vežė į Prusus.“

Kalendoriaus terminu, „aptuštinusi“ Tauragės miestą, vokiečių kariuomenė pasklido po apylinkę. Pirmiausia iš dvarų ir turtingesnių gyventojų ėmė tik geresnius arklius. Po to į Tauragę pradėjo varyti ir karves, kiaules, žąsis, vertė gyventojus pristatyti grūdų, patalynės ir visokių kitokių dalykų. Kol rusų kariuomenės nebuvo, jie apsilankydavo ir tolimesnėse apylinkėse.

Rugsėjo 17 dieną dvidešimt keturi vokiečių kareiviai dviračiais atvyko į Skaudvilę, aplankė kleboną, norėjo surasti policiją, bet šioji, kaip žinia, pasitraukė dar rugsėjo 1-ąją. Tada atvykėliai, teigdami, jog niekam nieko bloga nedarysią, užsuko į krautuvę, nusipirkę įvairių mažmožių, atsiskaitė markėmis kiek kam patiko ir atsisveikindami pareiškė už poros dienų apsilankysią „su muzika“. Pabuvojo kareiviai ir pašte, bet, neradę darbuotojų, įsilaužė per langą, sudaužė ir išniekino portretą bei sugadino kai kuriuos telegrafo prietaisus. Tada išsidangino į Tauragę.

Toliau „Kalendorius“ rašo: „Tą patį pavakarį atvyko į Skaudvilę mūsų kariumenės burys ir ėmė jodinėti po apylinkę, norėdami sugauti tuos plėšikus. Penktadienį, rugsėjo 19 d. sužinota, kad vokiečių raiteliai ir dviratininkai nusibeldė į Lomių dvarą, kurio savininkas – žemiečių viršininkas p. Šulcas – pirm poros dienų pasitraukė, ten jie valgė, gėrė, ką tik jų širdis troško, o kas atliko, susikrovė į dvaro vežimus ir liepė vežti į Tauragę, išvarė taip pat užsilikusias karves; į vežimą susikrovė lašinius, sviestą, kiaušinius, obuolius, įsidėjo net žiemskiojo mundierą. Bet nebeprivažiavo Tauragės: įvažiavę plentan, devintajame varste nuo Skaudvilės turėjo palikti visą, net ir keletą savųjų, kiti gi pakliuvo nelaisvėn musiškiams. Musiškiams teko porą gražių arklių, vežimas Lomiuose išvogtų daiktų, antras vežimas prikrautas dviračių, trečias vežimas prikrautas pikų, šautuvų, balnų ir kitokių mažmožių; tarp jų rasta šiksninė tarba paštui nešioti su parašu: »Гаврскаго Настоятеля» (Gaurės klebono); tą tarbą, matyt, pirmiau jie buvo pasiėmę Gaurės klebonijoj, iš kur ir daugiaus daiktų išsinešė.“

Rugsėjo 20-ąją nuo pat ryto miškuose tarp Skaudvilės ir Tauragės pasirodė tiršti gaisro dūmai. Netrukus išaiškėjo, kad anksti ryte atvykęs vokiečių kariuomenės dalinys surinko savo užmuštuosius ir atsitraukdamas padegė vis tą patį Lomių dvarą, kurio anądien nespėjo viso išplėšti. 

٭٭٭ 

Kaizerinės Vokietijos okupacijos metais susprogdintas XIX amžiaus antroje pusėje per Jūros upę pastatytas tiltas, įsteigta vokiečių muitinė, o buvusios muitinės ir kalėjimo patalpose pilyje – psichiatrijos ligoninė. Ją, tarpukario laikraščių žodžiais, lydėjusi ne pati geriausia šlovė, nes greta tikrųjų pamišėlių pasitaikydavo ir daug visiškai sveikų žmonių. Ligoniai buvo marinami badu, su jais elgtasi kaip su laukiniais žvėrimis. Vėliau ligoninė perkelta į Kalvariją, o pilyje įsikūrė komercijos mokykla.

Nežiūrint visų karo meto žiaurumų, okupantai padarė ir vieną tikrai gerą darbą – nutiesė Lauksargių–Tauragės–Šiaulių geležinkelio liniją. Tiesa, dar prieš tai 1915 metais karo reikmėms pro Tauragę lygiagrečiai plentui buvo nutiestas siaurasis geležinkelis (miesto šiaurės vakarinėje dalyje, ėjo lygiagrečiai su plentu nuo Lauksargių per Tauragę, Skaudvilę iki Kelmės). Siauruko stotis veikė dabartinėje Šilalės gatvėje. 1915–1916 metais liūtys paplovė pylimą ir tuometė valdžia nutarė jo neberemontuoti, nes per miesto pietinę dalį 1916 metais pradėta tiesti minėtoji plačiojo geležinkelio linija.

Po karo Tauragei prisiėjo gyvenimą pradėti vos ne iš naujo. 1916 metais mieste gyveno tik penkiasdešimt žmonių. Gatvės ir turgaus aikštė apaugo žole, nes grindinį okupantai išardė, o akmenis išvežė plentui taisyti bei įtvirtinimams statyti. Miesto aikštėje ganėsi karvės, gatvėmis tarp namų griuvėsių švaistėsi lapės ir kiškiai.

Iki 1919 metų tebuvo atstatyti vos 48 mediniai namai. Tačiau jau 1936 metų vasario pabaigoje stovėjo 872 mediniai ir 211 mūrinių gyvenamųjų namų. Daugėjo gyventojų. Jeigu 1932 metais jų buvo 6100, tai po poros metų šis skaičius pasiekė 8000. Tokiam sparčiam augimui įtakos, žinoma, turėjo aktyvi pokario migracija. Tačiau negalima užmiršti ir tokio faktoriaus kaip natūralus prieaugis.

1932 metų statistikos žiniomis, Tauragės apskričiai teko didžiausias gimimų skaičius Lietuvoje – tūkstančiui gyventojų 34,3 gimimo. Kita vertus, toje pat apskrityje vos ne daugiausiai žmonių ir mirė. Vėlgi, 1932 metais tam pačiam tūkstančiui gyventojų teko 21,2 mirimo (antroji vieta po Telšių apskrities). Tačiau, šiaip ar taip, miestas augo. 1934 metų pradžioje jo bendras užimams plotas buvo per 220 hektarų, bendras gatvių ilgis – 21 kilometras. Dauguma gatvių ir turgaus aikštė išgrindžiama. Tiesa, turgavietę centre galvota panaikinti ir jos vietoje įrengti skverą. 1936 metų žiemą netgi įsteigta tašytų akmenų dirbtuvė, kurioje darbo gavo nemažai bedarbių.

Gatvės pradėtos apsodinti medeliais, nutiesti platūs cementiniai šaligatviai. Tarpukario Lietuvos spauda vis dažniau gyrė puikų miesto išplanavimą – gatvės esančios plačios, tiesios, svarbiausioji gatvė (Šiaulių–Klaipėdos plentas) platesnė netgi už Kauno Laisvės alėją... Pagal naują planą miestas suskirstytas į keturkampius kvartalus. Apskritai, rašiusiųjų nuomone, centrinių gatvių sutvarkymu Tauragė galinti būti pavyzdžiu visiems kitiems.

Ilgai miestui aktualiausia buvo elektros tiekimo problema, nors dar 1922 metais, užtvenkus Jūros upę, įrengta Tauragės elektros stotis. 1932 metų viduryje šis klausimas pagaliau išsisprendė. Ir čia Tauragė mėgino varžytis su laikinąja sostine, mat, Kaune elektros laidai dar suposi ant stulpų, o Tauragėje visas tinklas buvo užkasamas po žeme. Įdomiai tada atrodė miestas. Laikraščiai rašė, jog beveik visos gatvės buvusios tarytum kiaulių išknistos. Bobelės raudojo matydamos tokį neįprastą reginį. Girdi, vielos kai nutrūkdavo, tai tik žmogų su arkliu užmušdavo, šitos kai trūks, tai ir gatves suplėšys. Daug įdomumo miestiečiams sukėlė ir ilgiausio tuo metu Lietuvoje be sudūrimų požeminio kabelio tiesimas. Kabelis sujungė „Maisto“ fabriką su centru. Taigi, „Maistas“ pradėjo tauragiečius maitinti ne vien kiauliena, bet ir elektra, už kilovatvalandę imdamas 33 centus. Šią pirmąją 1670 metrų liniją tiesė apie trisdešimt darbininkų, o vadovavo jiems technikas Breneizeris.

Plėtėsi susisiekimas su kitais Lietuvos miestais, plėtėsi ir autobusų stotis, mano žiniomis, buvusi prie dabartinės centrinės miesto aikštės. 1932 metais į Tauragę ir iš jos atvykdavo bei išvykdavo kasdien 25–30 autobusų.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Tauragėje veikė keletas mokymo įstaigų: mokytojų seminarija, aukštesnioji komercijos mokykla, mergaičių ruošos, pradžios, žemės ūkio mokyklos. Aukštesnioji komercijos mokykla išaugo iš Tauragės vidurinės mokyklos, kurios pirmoji klasė įsteigta 1920 metų rugsėjo 17-ąją. 1918 metais įsikūrė mokytojų seminarija. Pradžioje tai buvo tik trumpalaikiai kursai, vėliau peraugę į metinius kursus, o 1923 metais – į seminariją. Iki 1936 metų ją baigė per pustrečio šimto žmonių. Prie seminarijos veikė bandomoji pradžios mokykla, kurioje seminaristai atlikinėjo praktiką.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje pradėta rūpintis įsteigti amatų mokyklą, nes artimiausia tokia gyvavo tik Telšiuose. Tuo tarpu, laikraščių teigimu, mieste tesąs tik vienas – kitas geresnis amatininkas, o norinčių užsitikrinti pragyvenimą atsirastų daug. Bet tokia mokykla, atrodo, taip ir nebuvo įkurta.

Nors miestas sparčiai tvarkėsi, daug problemų vis dar laukė sprendimo.

Karas palietė daugelį šeimų, mieste atsirado nemažai elgetų, neturtingų žmonių. Kiekvieną mėnesį valdžia jiems išmokėdavo apie 700 litų pašalpų. Tuo tarpu, vidutinio dydžio buto centre nuoma kainavo 140–180 litų mėnesiui. Miesto pakraštyje vieno–dviejų kambarių butą galėjai išsinuomoti už 20–40 litų per mėnesį.

Pro miestą visais laikais tekėjo Jūros upė. Tik ketvirtajame dešimtmetyje tauragiečiai nelabai galėjo joje maudytis. Mat Jūra buvo plukdomoji upė, todėl dažnai būdavo prigrūsta rąstų, medžių liekanų. Visuomenėje svarstytas ir viešosios pirties statybos klausimas, kadangi iki tol buvusioji jau seniai nebeatitiko elementariausių higienos reikalavimų.

1937 metais pradėta galvoti apie Tauragės–Šilalės plento tiesimą. Nors žvyrkelis stropiai prižiūrėtas, dėl didelio tam laikui judėjimo (per dieną buvo pervežama apie 300 tonų krovinių), nuolatos gedo. Todėl jau kitais, 1938 metais plentas pradėtas tiesti. 

٭٭٭

Ir dar viena tema, kuria norėčiau pasidalinti – cirko gastrolės tarpukario Tauragėje. 1929 metais gimusi „Aušros“ trupė, kurioje neginčijama primadona buvo Jadvyga Stankutė, vėliau Ramanauskienė iš Tauragės apskrities Balandžių kaimo, davė ryškų postūmį šio pramoginio meno suklestėjimui. Viena po kitos steigėsi įvairios grupės, kurių šiandien galėtume suskaičiuoti iki dešimties. Skirtingi buvo jų pajėgumai, nevienodas meninis lygis. Pavyzdžiui, marijampoliečių cirkas „Fox“ gyvavo nepilnus porą metų, neturėjo netgi stogo, vaidino savotiškoje statinėje, o lietingu oru visai nedirbdavo. Neilgai Lietuvoje veikė ir nedidelė trupė „Oktavija“, kurios direktorius ir savininkas buvo pagyvenęs latvis, buvęs fakyras, pavarde Kulis. Įdomus sutapimas – dar 1924 metų gegužės mėnesį kažkoks irgi latvis, irgi fakyras J.Kulis Tauragėje, Rydzevičiaus salėje, parodęs „štukas“, kitą dieną dingo, neatsilyginęs už salę, muziką, butą ir visa kita...

1938 metų gegužės penktos dienos numeryje dienraštis „Vakarai“ paminėjo, kad „Tauragėje šiomis dienomis gastroliuoja cirkas, kuris sutraukia nemaža publikos savo seansams. Cirkas vadina save lietuvišku cirku „Kongo“. Tarpukariu ši, vieno ryškiausiųjų Lietuvos cirko žmonių Petro Taručio vadovaujama, trupė buvo gerai žinoma. „Kongo“ programose dalyvavo nemažai solidžių to meto Lietuvos cirko artistų: pats Petras Tarutis, garsėjęs kaip nepakartojamas kardų rijikas, peilių svaidytojas, artistė Andrūnytė, šokėjas K. Stuknys, Povilas Domaševičius, L.Juchnevičius, magikas J.Čechanavičius, visoje Europoje garsėjęs ekvilibristas M.Vilenčikas. Įdomi šia prasme viena išlikusi cirko reklama. Ji skelbė, kad „programoje dalyvauja trisdešimt profesionalių artistų, juokina penkių klounų grupė. Niekur nematyti šunys: špaceriniai, foksterjerai ir vilkų veislės. Pusiausvyros balansuotojai, šokėjos, margasis arklys „Šarūnas“, dresiruotas Indijos kupranugaris, Jeruzalės ponių veislės asilas, kuris pasirodo gražiame jojime su savo muzikaliu draugu“.

O jau po poros dienų tie patys „Vakarai” trumpai aprašė „Kongo“ cirką ištikusią nelaimę:

„Po parodymų Tauragėje „Kongo“ cirkas su viena dalimi savo butaforijos važiavo į Raseinius. Važiuojant Tauragės-Šiaulių plentu ir pavažiavus už Tauragės apie 5 kilometrus lūžo

auto sunkvežimio ašis. Kadangi buvo važiuota nelabai greitai tai didesnės nelaimės neįvyko. 

Dabar cirko viena dalis yra miesto turgavietėje, o kita dalis ant plento. Kol suremontuos

apgadintą automobilį dar praeis kelios dienos.”

1938 metų birželio 13-ąją rietaviškio Jono Remeikio cirkas „Roma“, keturias dienas gastroliavęs Švėkšnoje, pasamdytu sunkvežimiu Tg 23 išvažiavo į Tauragę. Prie vairo sėdėjo cirko vairuotojas P.Čereška. Automobiliu buvo vežama įvairi cirko įranga bei kartu važiavo personalas – apie dvidešimt artistų ir darbininkų. Netoli Tauragės Naumiesčio (dabartinio Žemaičių Naumiesčio) sunkvežimis užkliudė sutiktą vežimą, kurio arkliui pasibaidžius, įvertė į griovį. Tarp artistų kilo panika, išsigandę žmonės pradėjo rėkti. P.Čereška susijaudinęs paleido sunkvežimį dar greičiau, tačiau akseleratoriaus pedalas užsikirto ir sunkvežimis ėmė pats savaime lėkti net iki 50 km per valandą greičiu...

Aplenkiant kelyje pasitaikiusią duobę, mašina kryptelėjo, joje buvę cirko artistai, manydami, kad sunkvežimis virsta, išsigandę šoko iš jo ir keletas susižeidė. Ypač skaudžiai nukentėjo žinomas magikas Jonas Čechanavičius, kuriam sulaužyta kairė ranka ir sužalotas veidas, bei jo partnerė p. Vapsaitė, akrobatas Mickus.

Vairuotojas automobilį šiaip taip išlygino ir sustabdė, bet iššokusieji artistai jau gulėjo kruvini išmėtyti kelyje. Oro akrobatas Mickus, kuris tame pačiame cirke prieš metus buvo susižeidęs manieže, iššokdamas sužalojo pereitais metais sulaužytą koją, stipruolis Nino, artistas Siernikovas, akrobatas Norvila ir dar porą kitų tik susitrenkė. Cirko direktorius Remeikis ir kiti artistai iššoko laimingai ir nesusižeidė.

Ta pačia mašina sužeistieji buvo tuojau atvežti į T.Naumiestį pas gydytojus, o iš čia, suteikus pirmąją pagalbą, išvežti į Šilutės ligoninę. Apie įvykį pranešta T.Naumiesčio policijai, kuri drauge su Švėkšnos policija pradėjo kvotą, aiškindama, kas tos nelaimės kaltininkas. Tuo tarpu cirkas kurį laiką negalėjo Tauragėje dirbti.

Beje, „Romos“ kolektyvas neliko abejingas ir po pusantrų metų prasidėjusių audringų istorinių įvykių sūkuryje. 1939 metų spalio 10 dieną Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, cirkas vėl gastroliavo Tauragėje. Savininkas J.Remeikis vilniečių paramai paaukojo šimtą litų ir paskyrė tam pačiam tikslui ateinančio vasaros sezono pirmųjų trijų dienų visas cirko pajamas. Deja, kaip parodė tolesni įvykiai, kitas sezonas buvo trumpas ir labai skausmingas. O netrukus ir pats direktorius išvežtas į Sibirą, kur mirė.

Bet buvo ir kitokių, malonesnių, įvykių. Vienas jų – garsiojo čekų „Konrado“ cirko gastrolės Lietuvoje. Po sėkmingų pasirodymų mūsų šalyje 1931 metais jis gastroliavo kitose Baltijos valstybėse ir Skandinavijoje, o 1932 metais vėl sugrįžo Lietuvon. Apie cirko dydį galima spręsti pagal tai, jog visą įrangą ir žvėris gabeno specialiai užsakytas keliolikos vagonų traukinys. Palapinėje vaidinimą vienu metu galėjo stebėti iki poros tūkstančių žmonių. Cirkas turėjo per šimtą artistų ir daugiau kaip pusantro šimto įvairių žvėrių. Nuo 10 valandos ryto galima buvo lankyti ir keliaujantį zoologijos sodą.

Kaip pažymėjo laikraštis „Lietuvos žinios“: „Konrado cirkas pasižymi savo įdomia žymiai platesne programa, kaip kad buvo praėjusiais metais. Žiūrovus jaudina pavojingi akrobačių triukai trapecijose, iki ašarų priverčia juoktis klounai. Gražiai pasirodo pora jojikų ir daug kitų numerių.

Arklių dresiruotų 15, kupranugalių 3, liūtų 10 ir t.t. Cirkas turi liūtų, tigrų, baltųjų lokių, kupranugarių, vienakuprių, zebrų, lamų, zebų ir milžiniškų dramblių, gerai dresiruotų.“

Reklama skelbė jog programoje dalyvavo „4 Wortley – geriausiai lekiantieji žmonės ore! 2 Bretini – žaidimas su mirtimi!!! 4 Truzzi – geriausi muzikaliniai klounai! 2 Hammerschmidt – geriausi jojikai visų rūšių! 4 Bimbinos – linksmi akrobatai naujame žanre! ir daug kitų artistų“

Nuo balandžio 29 iki gegužės 2 dienos Konrado cirkas lankėsi ir Tauragėje. Kaip vėlgi rašė „Lietuvos žinios“, tauragiškiams tai buvusi ypatingai didelė sensacija, kai gatvėse pamatė dramblius, kupranugarius ir kitus žvėris. Didžiausia minia lydėjo iš stoties į miestą tuos dramblius. O tai, kaip žinome, nemenkas atstumas.

„Prie vaidinimų vėl didžiausia minia. Žodžiu, tauragiškiams naujiena. Pažiūrėti cirko atvažiavo iš tolimų kaimų senukai, bobelės, atvažiavo net iš Klaipėdos krašto. Viso per tas 3 dienas išparduota bilietų 5.936, surinko apie 6000 litų. Mat, bilietai buvo nebrangūs, vaikams po 50 ct. Tai pelno nedaug tegavo. Net kai reikėjo po cirko užmokėti vežikams už kraustymą į stotį – nebeužteko. Bendrai tauragiškiai cirku patenkinti, teko daug ko įdomaus pasižiūrėti.“

Skaityti komentarus (4) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras