Išeivis iš Tauragės, tapęs Izraelio kneseto pirmininku (2)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2017-06-04 12:51

Reuvenas Barkatas

Pradžiai – keletas visiems (o gal ir ne visiems) žinomų Izraelio valstybės istorijos faktų, nors jie ir gali atbaidyti kai kuriuos pramogomis besidominčius skaitytojus. Neskubėkite versti puslapio, nes rašinys tikrai susijęs su Taurage.

1946 m. pabaigoje Palestinoje gyveno 1 269 tūkst. arabų ir 608 tūkst. žydų. Dėl imigracijos žydų procentas nuolat augo, todėl Jungtinės Tautos 1947 m. lapkritį priėmė rezoliuciją, kuria 55  procentus Palestinos skyrė žydams, o 45 procentus – arabams. Jeruzalė paskelbta tarptautiniu miestu, kurio neturėtų valdyti nei vieni, nei kiti. Palestinos arabai ir aplinkinės arabų valstybės su šiuo padalijimu nesutiko, todėl 1948 m. gegužės 14 Izraelis paskelbė nepriklausomybę.

1949 m. sausį įvyko pirmieji rinkimai į Izraelio parlamentą – Knesetą, kurio pavadinimas dar nuo biblinių laikų reiškia susirinkimą. Ir nors šalyje gyvena per 8 milijonus gyventojų, Knesetas turi tik 120 narių. Prezidento vaidmuo Izraelyje yra simbolinis.

O štai dabar, po tokios ilgokos istorinės įžangos – nedidelis atradimas ne vien tauragiškiams. Mat, 1969 m. ketvirtuoju Kneseto pirmininku buvo išrinktas jau nuo 1965 metų jame posėdžiavęs išeivis iš Tauragės Reuvenas Barkatas (Reuven Barkat). Jis pakeitė iš Baltarusijos, Bobruisko, kilusį Kadišą Luz (Lozinskį), vadovavusį Knesetui net 10 metų. Deja, interneto tinklalapyje „Žydai Lietuvoje”, kalbant apie litvakus – Izraelio valstybės veikėjus, apie Reuveną Barkatą neužsimenama nė vienu žodžiu.

Gimė jis 1906 m. spalio 25 dieną Tauragėje rabino Abraomo Aarono ir Dinos Buršteinų šeimoje, todėl kai kuriuose šaltiniuose galima rasti informacijos ir apie žmogų tokia pavarde. Be jo, namuose augo dar du broliai ir dvi seserys. Mokėsi Reuvenas religinėje pradžios mokykloje chedere, dvasinėje seminarijoje ješivoje, Panevėžio žydų gimnazijoje. Vėliau studijavo literatūros ir teisės mokslus Sorbonos ir Strasbūro universitetuose Prancūzijoje. Buvo vienas pasaulinės organizacijos „He-Chaluc ha-Cair“ (skautų judėjimo žydiškojo atitikmens) steigėjų Lietuvoje, žydų studentų susivienijimo pirmininkas.

1926 m. R.Barkatas repatrijavo į istorinę žydų šalį Erec Israel, pažodžiui verčiamą kaip „Izraelio žemė“ – Palestiną. Penkerius metus Ha Merkaz HaHakla'i' gyvenviečių administracijoje buvo skyriaus sekretorius žemės ūkio centro apgyvendinimo klausimams, po to, vėlgi penkerius metus, – žydų turto išvežimo iš nacistinės Vokietijos į Erec Israel organizacijos „Haavara“ ryšių su visuomene skyriaus direktorius. 1940–1946 m. vadovavo žydų kareivių rėmimo nacionaliniam komitetui. Ten daugiausia rūpinosi Anglijos kariuomenės „Palestinos brigadų“, vėliau – „Žydų brigados“ karių kultūriniais bei socialiniais poreikiais. Karo pabaigoje pats, rizikuodamas gyvybe, asmeniškai slapta gelbėjo žydus nuo holokausto. 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, R.Barkatas įsijungė į „Histadru“ profsąjungos veiklą, aktyviai darbavosi jos politikos departamente ir jau 1949 m. tapo šio departamento vadovu,  „Histadru“ Arabų reikalų skyriaus pirmininku.  Eidamas šias pareigas, jis ypač daug prisidėjo, kad stiprėtų ryšiai tarp pasaulio socialistinių partijų ir tvirtėtų Izraelio bei Afrikos, Azijos šalių santykiai.

1960 m. viduryje litvakas iš Tauragės paskiriamas Izraelio ambasadoriumi Norvegijoje, kur dirbo iki 1962-ųjų sausio. O grįžęs iš Norvegijos penkeriems metams išrinktas MAPAI (Izraelio žemės darbininkų partijos) generaliniu sekretoriumi. Tai buvo Izraelio centro kairioji partija, gimus valstybei sudariusi valdančiųjų koalicijų pagrindą. Gyvavo iki 1968 m. sausio 23-iosios, kai, susijungus su „Achdud ha-Avoda“ ir RAFI („Izraelio darbininkų sąrašu“), gimė „Avoda“ (Darbo) partija. 

Ir štai 1965 m. mūsų kraštietis tapo šeštojo šaukimo Izraelio Kneseto nariu, dirbo kultūros ir švietimo komisijoje, ypatingojoje komisijoje, tikrinusioje Izraelio pradinio ir vidurinio mokslo struktūrą, užsienio reikalų ir saugumo komisijoje. 1968 m. įstojo į Izraelio jungtinę darbininkų partiją. Ir jau po metų su kairiųjų partijų bloku Maapach išrinktas į Knesetą dar kartą. Tai buvo tas vienintelis unikalus atvejis Izraelio istorijoje, kai kokia nors viena partija gavo Knesete absoliučią daugumą – 63 vietas. 1969 m. lapkričio 17-ąją buvęs tauragiškis Reuvenas Barkatas  tampa ketvirtuoju Kneseto pirmininku – trečiuoju pagal reikšmingumą Izraelio pareigūnu  po prezidento ir ministro pirmininko.

Įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad Kneseto pirmininko pareigybė turi daug bendra su Lietuvos Seimo pirmininko pareigybe. Jį renka Kneseto nariai atviru balsavimu. Jis, negalint Izraelio prezidentui eiti savo pareigų, vykdo jo įgaliojimus, privalo dalyvauti visuose oficialiuose ir iškilminguose vyriausybės organizuojamuose renginiuose. Parlamento pirmininko atlyginimas prilygsta ministrų atlyginimams, jam skiriami automobilis su vairuotoju, apsauga, o jeigu asmuo nuolatos gyvena toliau nuo sostinės, ir butas Jeruzalėje. 

Ypatingas, išskirtinis Izraelio parlamentarizmo bruožas – proporcingas atstovavimas. Pavyzdžiui, partija, gavusi 10 procentų balsų, Knesete gaus irgi 10 procentų vietų (12). Dėl tokio proporcingo atstovavimo ir žemo rinkimų barjero Knesete dažniausiai vyrauja marga įvairių partijų mozaika, ne visada leidžianti priimti teikiamus įstatymus. Mat, norint patekti į Parlamentą, partijai tereikia surinkti bent jau 3,25 procento rinkėjų balsų.  Ir nors tokia sistema leidžia valstybės valdyme dalyvauti  didesniam skaičiui visuomenės atstovų, koalicijas sudaryti tampa sudėtinga, o išlaikyti – dar sunkiau. Dėl to nemažai koalicijų neišlaiko ketverių metų kadencijos ir neretai rengiami pirmalaikiai rinkimai.

Deja, sėkminga Reuveno Barkato karjera netikėtai nutrūko 1972 m. balandžio 5-ąją. Už bemaž 3000 kilometrų, Taurogene, gimęs Kneseto pirmininkas mirė būdamas 65-erių. Žmona Miriam Barkatt (Engel), su kuria Reuvenas susituokė 1934 m. ir užaugino du vaikus, pergyveno sutuoktinį net 32 metais. Ji paliko šį pasaulį 2004 m. gruodžio 25-ąją, eidama 93-iuosius, ketvirtajame pagal dydį Izraelio mieste Rishon Le Ziyyon.

Stambiame Izraelio pramonės centre Holone yra Reuveno Barkato vardu pavadinta gatvė. Deja, net šios šeimos genealoginis medis neteikia jokių žinių apie Barkatų šeimos palikuonis – informacija paprasčiausiai viešai neskelbtina.

Įdomų, sakytume, kuriozišką, R.Barkato gyvenimo epizodą knygoje „Interviu su rabinu Adinu Štainzalcu“ aprašė garsus rabinas, Talmudo vertėjas į šiuolaikinę  ivrito, anglų, rusų, ispanų kalbas, Izraelio valstybinės premijos laureatas Adinas Štainzalcas:

„Sėdėjo kartą Paryžiaus kavinėje trys vyrai. Du aš gerai pažinojau, o trečiojo vardą užmiršau. Sėdi jie, valgo, ir staiga vienas sako: „Visų mūsų tėvai – rabinai, o mes sėdime čia, valgom per Jom Kipurą (pasninko, atpirkimo diena)...“ Vienas šių vyrų vėliau tapo Kneseto pirmininku.  O mūsų valstybėje yra įstatymas, numatantis, jog, mirus einančiam pareigas prezidentui, vyriausybės vadovui ir Kneseto pirmininkui rengiamos valstybinės laidotuvės. Nacionalinio masto ceremonija. Tai ne juodasis humoras, aš pasakoju visai realią istoriją. Taip, netgi yra ypatingas rezervininkų padalinys, atsakingas už tokių laidotuvių rengimą. Ir stora tokiems atvejams skirtų visokių taisyklių bei parėdymų knyga. Kad visa tai tinkamai suorganizuotum, kad laidotuvės vyktų sklandžiai, reikia laiko, telefono skambučių, visokių potvarkių... Reikia numatyti, kokiomis gatvėmis judės gedulingas kortežas, kad galėtum sureguliuoti transporto eismą. Ir štai tas mano pažįstamas, praėjus vos dviems savaitėms po išrinkimo, eina Kneseto koridoriumi ir girdi klausimą: „Pone Barkatai, kur Jūs norite būti palaidotas?“ Beje, Reuvenas Barkatas, apie kurį aš pasakoju, mirė būdamas Kneseto pirmininku.“

Kaip jau minėta, jį palaidojo ten, kur jis pageidavo, – Alyvų kalne, greta tėvo, plačiai žinomo rabino. Ten pat amžinojo poilsio atgulė ir žmona Miriam. Pagal Bibliją, nuo legendinio Alyvų kalno Jėzus skelbė savo pamokslus bei pranašystes, melsdavosi. Alyvų kalnas Biblijoje minimas ir kaip vieta, iš kurios Jėzus įžengė į dangų.

Beje, Reuvenas Barkatas buvo pirmasis, tačiau ne vienintelis litvakas Izraelio Kneseto pirmininkas. 1988–1992 metais parlamentui vadovavo Šiauliuose gimęs Dov Šilanski, kuris žengė dar toliau už savo pirmtaką tauragiškį – 1993-aisiais kandidatavo rinkimuose į Izraelio prezidentus, tačiau pralaimėjo Ezerui Veicmanui.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras