Jie gimė Taurogene(2)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2016-07-10 21:24

Tauragės berniukų progimnazija Gimnazijos gatvėje (dabar J. Tumo-Vaižganto gatvė) 1910 m.

Šis rašinys – apie keletą iš Tauragės prieš daugelį dešimtmečių kilusių, toli už Lietuvos sienų girdimų žmonių, kurie gal nepelnytai užmiršti ar paprasčiausiai nežinomi, nors tikrai nusipelnė būti minimi greta šio šaunaus Žemaitijos miesto pavadinimo.

Tarp pasaulyje garsėjusių išeivių iš Tauragės gana nemažai žydiškų pavardžių. Ir tai suprantama. Brokhauso ir Efrono žydų enciklopedijos duomenimis, 1847 metais Tauragės žydų bendruomenę sudarė 410 asmenų. Gaurėje jų buvo 314, Skaudvilėje – 204, Jurbarke – 2527, Šilalėje – 747. Po penkiasdešimties metų, 1897 m., vykęs surašymas parodė, jog Tauragėje iš 6655 gyventojų 3634 buvo žydų tautybės. Skaudvilėje šie skaičiai siekė 1390 ir 1012, Šilalėje – 1406 ir 786, Eržvilke – 709 ir 353, Jurbarke – 7391 ir 2350. Beje, palyginimui, 1833 metais Tauragėje gyveno tik 630 žmonių. Enciklopedija pabrėžia, kad, pavyzdžiui, 1910 metais Tauragės žydų bendruomenė turėjo talmudą – torą ir pradinę dvimetę žydų liaudies mokyklą.         

Įdomi šia prasme ir žurnale „Žydų amžius“ Kopelio Maimono iškelta, galgi visai tikėtina, Tauragės miesto atsiradimo istorija. Autorius teigia, jog XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje iš Ispanijos ir Portugalijos po Europą pasklido tūkstančiai nuo inkvizijos persekiojimo bėgusių maranų – žydų, prievarta pakrikštytų katalikais, tačiau taip ir neatsisakiusių savo tikėjimo.  Daugelis jų, persikėlę į kitas šalis, imdavo ten aktyviai išpažinti judaizmą. Kai kurie, sykiu su krikščionybės nepriėmusiais žydais, pasiekdavo Lenkiją, Lietuvą, Moldovą, Besarabiją.

Pavyzdžiui, etmono Jano Zamoiskio kvietimu į Zamostę, tada vos keleto trobesių Lenkijos kaimą, atvyko 50 žydų šeimų iš Turkijos, sulipdžiusios dabar per 60 tūkstančių gyventojų turintį miestą. O Lietuvoje, „tarp gyvūnijos pilnų miškų“, devynios žydų šeimos iš Ispanijos įkūrusios kaimelį, kurį aplinkinių vietovių žmonės apylinkėse klajojusių taurų garbei pavadinę dabartiniu Tauragės vardu.

Tauragės pirklys Mostas

Žinomas Tauragės pirklys Mostas. Nuotrauka daryta Sofero fotoateljė Tauragėje prieš Pirmąjį pasaulinį karą

Plačiai nuskambėjęs faktas, jog prieš karą Tauragėje gyveno vieno turtingiausių pasaulio žmonių Romano Abramovičiaus tėvai ir seneliai. Žinoma ir apie garsiojo amerikiečių rašytojo Džeromo Selindžerio prosenelių gyvenimą mieste prie Jūros. Tačiau ar daug kas prisimena čia 1847 metais žydų religinio teisėjo šeimoje gimusio Davido Tuvijaus Kacelenbogeno pavardę?

Tai buvo senos, kilmingos rabinų šeimos, kurios šaknys siekė šešioliktąjį amžių, atstovas. Iš tėvo pusės Davidas turėjo žymų protėvį Judah Loew ben Bezalel, 16 a. Prahos rabiną, kuris, pagal pasakojimus, iš molio nulipdęs ir magija atgaivinęs žydų legendinę būtybę Golemą. 1867 metais D. Kacelenbogenas tapo Virbalio,  1894  m. –  Suvalkų miesto rabinu. O 1907 metais buvo išrinktas Sankt-Peterburgo choralinės sinagogos rabinu ir šį darbą dirbo iki mirties 1930 m. Pagal ano meto Rusijos įstatymus, tokias pareigas sostinėje leista užimti tik žmogui, turinčiam, mažiausiai viduriniojo mokslo brandos atestatą. Davidas gi tebuvo religinių tiesų mokęsis namuose. Bet, aktyviai spaudžiant Sankt-Peterburgo žydų bendruomenei ir tarpininkaujant tuomečiam vidaus reikalų ministrui P.Stolypinui, imperatorius Nikolajus II patvirtino išrinkimą „nežiūrint, kad neturi išsilavinimo cenzo“. Tapęs vyriausiuoju Sankt Peterburgo rabinu, Davidas tapo vienu iš oficialių žydų bendruomenės atstovų Rusijos imperijos vyriausybėje, 1909 m. Vilniuje surengė ir vadovavo Rusijos imperijos rabinų konferencijai. Iš dviejų santuokų D.Kacelenbogenas paliko dvylika vaikų.

Dar viena spalvinga asmenybė, Martinas Kalveitas (Martin Kalveit), gimė Tauragėje 1833 m. varganai gyvenusių vokiečių liuteronų šeimoje. Būdamas trylikos, pradėjo uždarbiauti. Jį priglaudė ypatingai religingų liuteronų šeima, irgi persikėlusi iš Vokietijos į Lietuvą. Per vieną iš Prūsijos atvykusią moterį Martino globėjai pradėjo aktyviai domėtis baptizmu, o pats Martinas ėmė lankytis artimiausioje vokiečių baptistų bendruomenėje, kur 1858 m. pasikrikštijo kartu su žmona ir seserimi. Beje, Lietuvoje baptizmo pradžia laikomi 1841 m. 1863 m. Martinas su šeima bei dviem seserimis persikėlė į Kaukazą, kur armijoje tarnavo jo brolis. Čia jie ėmė rengti reguliarius susiėjimus ir greitai, M. Kalveito žodžiais, „mūsų buvo jau penkiolika tikinčiųjų. Visi vokiečiai. Rusai vardo, kuriuo mes vadinomės (baptistai) dar nežinojo.“ Greta religinių susiėjimų, M.Kalveitas dirbo skardininku, turėjo nedidelę savo parduotuvėlę.

1867 m. rugpjūčio 20-osios naktį pirmasis Kaukazo baptistas – užsienietis M.Kalveitas Kuros upėje pakrikštijo tokį N.Voroniną, kuris tapo pirmuoju Rusijos baptistu ir pirmosios rusų baptistų bendruomenės steigėju. O po keleto metų M.Kalveitas su savo grupe prisijungė prie Tifliso (dab. Tbilisio) bendruomenės. 1880 m. jis buvo įšventintas bažnyčios djakonu. Tačiau prasidėjo Tifliso bažnyčios, kaip ir visos Rusijos evangelikų – baptistų brolijos, persekiojimas. „1891 metais aš su dar apie penkiasdešimčia tikinčiųjų buvau ištremtas į tolimą ir mažytį Zanzeguro (dab. Armėnija) valsčiaus kaimelį, vėliau prie Erivanio (dab. Jerevanas)“.

Apie 1900 m. M.Kalveitas grįžo iš tremties pas dukrą į Tverės srities Prochladnojės kaimą, kur irgi buvo rusų baptistų bendruomenė. 1918 metų rugsėjo 23 d., Rusijos pilietinio karo metu,  žuvo nuo atsitiktinės kulkos per kaimo užpuolimą.

1873 m. Tauragėje gimė rašytojas ir poetas, vertėjas, baigęs Berno (Šveicarija) universitetą,  Isakas-Leba Boruchovičius. 1897 m. rinkinyje  „Achiassaf“ jis pasirodė su pirmuoju savo eilėraščiu „Abel Zion“, po to įvairiuose leidiniuose spausdino originalius ir verstinius eilėraščius, feljetonus bei apsakymus. Vienas garsiausių jo darbų yra 1901 metais žurnale „Hador“ išspausdintas tyrinėjimas „Apie amžinąjį žydą legendoje ir poezijoje“.

Tais pačiais metais mieste prie Jūros gimė visuomenės, politikos veikėjas, vienas ryškiausių liberaliosios Rusijos demokratinės žurnalistikos atstovų, nemažai nusipelnęs ir kaimyninės Latvijos žurnalistikai, Maksimas Ganfmanas. Baigęs Šiaulių gimnaziją, dar mokyklos metais jis susipažino su būsimaisiais Nepriklausomybės akto signataru Jonu Vileišiu, I Seimo nariu Vincu Čepinskiu ir kitais. 1891 m. įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą, tačiau netrukus už dalyvavimą „Darbo išlaisvinimo grupėje“ areštuotas ir kalėjo Peterburgo, Vilniaus, Kauno  kalėjimuose. Po ketverių metų mokslus tęsė Kazanės universitete, čia pradėjo bendradarbiauti spaudoje.

Baigęs universitetą, grįžo į Peterburgą, nes Kazanės universitete profesoriauti, kaip nepatikimam, policija uždraudė. Tapo advokatu ir įsidarbino žurnale „Pravo“ (Teisė). Vienas ryškiausių Rusijos teisininkų A.Kaminka vėliau prisiminė pirmąjį aštrų M.Ganfmano straipsnį žurnale 1900 m., kur autorius įrodinėjo lietuviškosios raštijos lotyniškomis raidėmis uždraudimo neteisiškumą. 1904 m. Rusijos Senato nariai, nagrinėdami šį klausimą, sutiko su žurnalisto argumentacija ir pripažino 40-ies metų praktiką neteisėta.

M.Ganfmanas buvo ir vieno liberaliausiųjų XX amžiaus pradžios laikraščių „Syn Otečestva“ (Tėviškės sūnus) politikos skyriaus vadovas, 1905 m. dirbo su ryškiausiais kadetų partijos atstovais P.Miliukovu ir V.Gesenu, sukūrė ypatingos reikšmės ikirevoliucinėje Rusijoje turėjusį laikraštį „Reč“ (Kalba).

1917 m. Rusijos nacionalinė tragedija skaudžiai palietė intelektualiausius šalies sluoksnius. M.Ganfmanas su žmona ir keturiais vaikais, ieškodami užuovėjos nuo bolševizmo, išvyko į Kijevą, Odesą, o 1921 m. gruodį, trumpam užsukę Lietuvon, atsidūrė Rygoje, kur Maksimas dvylika metų vadovavo vienam įtakingiausių Rusijos emigracijos laikraščių „Segodnia“ (Šiandien).

Mirė 1934 m., palaidotas Rygos Pokrovo kapinėse.

Kitas tauragiškis rašytojas, vertėjas, kritikas Eugenijus Lundbergas (E.Lundberg) gimė 1883 m. šeimoje, turinčioje švediškų šaknų. Nuo 1903 m. pradėjo bendradarbiauti įvairiuose leidiniuose, tarp jų ir viename solidžiausių to meto Rusijos visuomeniniame-kultūriniame žurnale „Ruskaja mysl“ (Rusų mintis). 1909 m. šis maištingos sielos žmogus, idealistas ir kartu mistikas, skeptikas, už klajones po Rusiją, atsisakymą tarnauti kariuomenėje buvo pusei metų įkalintas Petropavlovsko tvirtovėje.  Po to išvyko į Bulgariją, Šveicariją, baigė Paryžiaus „Aukštąją visuomeninių mokslų mokyklą“, viename seniausių Vokietijos Jėnos bei Ženevos universitetuose klausė filosofijos, teologijos, meno istorijos paskaitų. 1914 m. grįžęs į Rusiją, vadovavo „Sovremeniko“ (Amžininkas) žurnalo literatūros skyriui. Nuo 1920 m. ketverius metus gyveno Berlyne, kur įkūrė kairiosios pakraipos leidyklą „Skify“ (Skifai).

Be dviejų apsakymų knygų, apysakos „Titnagas ir kaulas“, E.Lundbergas daug dėmesio skyrė literatūros teorijos tyrinėjimams. Juos apibendrino dviejų tomų „Rašytojo užrašai“, knygos „Nuo amžino iki nueinančio“, „Merežkovskis ir jo naujoji krikščionybė“. Mirė 1965 m. Maskvoje, palaidotas garbingiausiose Novodevičjės kapinėse.

1844 m. Tauragėje gimė Europoje žinomas pedagogas, istorikas Bernhardas Segalis. Baigęs Vilniaus rabinų mokyklą  ir Varšuvos universiteto Farmacijos skyrių, dirbo pedagoginį darbą Vilniuje, vėliau – Varšuvos gimnazijoje. O nuo 1881 m. pradėjo vadovauti pirmajai Odesos valstybinei mokyklai. Jo dėka ši mokykla, iki tol buvusi vienmetė, tapo šešiamete. Savo patirtį B.Segalis perteikė straipsniuose („Izraelitos“ žurnale „Apybraiža apie žydus Rumunijoje“, žurnale „Den“ – „Lenkijos žydų istorijos apybraiža“), parašė keletą vadovėlių, sulaukusių daugelio leidimų.

Kompozitorius, muzikos kritikas Jurijus Kurdiumovas, gimęs Tauragėje 1859 m., baigė Peterburgo konservatorijos kompozicijos teorijos klasę. Po to Peterburgo mokyklose dėstė muzikos teorijos disciplinas, rašė straipsnius įvairiems muzikos ir visuomeniniams-politiniams leidiniams. Sukūrė pjesių styginių kvartetui, dainininkui ir fortepijonui, operą „Fingalo nuotaka“. Keletą metų gyveno Simbirske (dab. Uljanovske), po to grįžo į Maskvą, kur 1936 m. mirė. Juodkalnijos Novyj Sad miesto kapinėse palaidotas infanterijos generolas Konstantinas Krylovas, gimęs Tauragėje 1860 m. Baigęs karo mokslus, jis per tris dešimtmečius nuėjo kelią nuo vyresniojo adjutanto iki Kijevo karo mokyklos viršininko, divizijos, korpuso vado, infanterijos generolo. Šis II klasės rango pareigūno laipsnis tuo metu prilygo admirolo ir tikrojo slaptojo patarėjo  laipsniams. Apdovanotas daugeliu aukščiausiųjų Rusijos apdovanojimų bei vardiniais ginklais. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame ir Rusijos pilietiniame karuose, žygyje į Kiniją, kur prisidėjo prie Boksininkų sukilimo ir ichetuanų judėjimo numalšinimo. Po 1917 m. Spalio revoliucijos emigravo į tuometę Jugoslaviją, kur mirė 1930 m. 

٭٭٭

Tai vos keletas iki šiol Tauragėje mažai kam girdėtų žmonių, čia gimusių ir žengusių pirmuosius gyvenimo žingsnius. Tačiau yra dar vienas Tauragės, seno pasienio miesto, istorijos puslapis – tai garsenybės, čia buvojusios, gyvenusios ar tiesiog trumpam stabtelėjusios. Apie tai – kitas rašinys.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras