Juos mena Tauragės žemė (I)(1)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2016-08-15 09:31

Faktas lieka faktu – Tauragėje lankėsi Aleksandras II Nikolajevičius.

Ilgus dešimtmečius būdama Rusijos imperijos ir Prūsijos, vėliau – Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pasienio miestu, Tauragė, tiesiogine prasme tapo daugelio ryškiausių Europos istorijos įvykių dalyve ir liudininke. Čia lankėsi asmenybės, kurių pavardes šiandien randame įvairiuose enciklopediniuose leidiniuose, istorijos vadovėliuose. Deja, kalbėdami apie tai dažniausiai prisimename tik  Požerūnų malūne 1812 m. gruodžio 31 d. Prūsijos kariuomenės generolo Johano Jorko fon Vartenburgo (Johann David Ludwig Yorck von Wartenburg) ir Rusijos kariuomenės generolo Ivano Dibičiaus (Hans Karl Friedrich Diebich) pasirašytą konvencijos aktą dėl karinių veiksmų tarp jiems pavaldžių karinių dalinių nutraukimo ir  dėl bendrų veiksmų prieš Napoleoną – vadinamąją Tauragės konvenciją.

Prisimenamas ir prieš gerus tris dešimtmečius kolegos žurnalisto Aleksandro Morozovo išaiškintas prancūzų literatūros klasiko O. de Balzako apsilankymas Tauragėje 1843 m. spalio 10 d. ir čia, belaukiant pietų,  parašytas vienintelis Lietuvos teritorijoje laiškas. Tačiau Tauragės vardą rašytojas kitame laiške E.Hanskai mini dar porą dienų prieš tai: „Imperatorius ne tik nedavė man pinigų, bet, priešingai, /.../ išsiuntė mane į Tauragę (Taurogen) ekipažu, kurį prancūzai vadina tiesiog pašto karieta, bet rusai jį puošia imperatoriaus herbu ir kinko bemaž dviem dešimtimis arklių.“ Kitame gi laiške, „Laiškų apie Kijevą“ cikle, O. Balzakas kritiškai pastebi: „Pagrindiniai Rusijos keliai puikūs, lygūs ir platūs kaip Paryžiaus Eliziejaus laukai, tuo tarpu smulkesni keliai atrodo kur kas prasčiau. Visoje imperijoje tėra tik greitkeliai tarp Peterburgo ir Maskvos ir tarp Peterburgo ir Tauragės (Taurogeno), kuris dviem trečdaliais sutampa su keliu, vedančiu į Varšuvą. Nei kaimo, nei gubernijų kelių nėra apskritai, be didesnių kliūčių judėti galima tik rogėmis žiemą.“  Prie viso to galima tik pridurti, jog pašto kelio Tilžė–Lauksargiai–Tauragė–Sankt-Peterburgas statyba buvo baigta 1833 metais.

Kaip žinia, 1805–1807 m. Tauragės dvaras  paverstas rusų caro būstine ir carinės Rusijos kariuomenės vyriausiąja tvirtove. Čia dažnai lankydavosi Rusijos caras Aleksandras I ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III.

Tačiau ar daug kam girdėtas faktas, jog, be Aleksandro I, Tauragės žeme vaikščiojo dar bent trys Rusijos carai?

1709 metų spalio mėnesį į Prūsiją antrąjį kartą atvyko caras Petras I. Tai buvo savotiškas nugalėtojo vizitas po švedų armijos sutriuškinimo Poltavos mūšyje. Laivas, kuriuo plaukė caras,  Marienverdene (dab. Kvidzynas, Lenkija) prisišvartavo spalio penkioliktosios vakare. Karalius Fridrichas I atsiuntė svečiams keletą karietų, o už kelių šimtų metrų už miesto pats asmeniškai pasitiko Petrą I.

Pradžioje Fridrichas I, kaip ir per pirmąjį vizitą 1697 m., rengėsi Rusijos carą priimti Kenigsberge. Tačiau mieste siautęs maras spėjo nusinešti apie dešimt tūkstančių gyvybių ir dėl to oficialius susitikimus teko perkelti į Marienverdeną.

Po trijų dienų, pasibaigus deryboms, suplanuotas galutinis Petro I ir svitos grįžimo į Rusiją maršrutas. Spalio 30 d. caras atvyko į Ragnitą (Ragainę), o kitą dieną jį prisivijo likusi palydos dalis. Išaiškėjo, kad maras apėmęs ne tik Kenigsbergą, bet ir Memelio (Klaipėda) apylinkes, kur jau buvo nusiųstas „transportas“. Todėl, caro nurodymu, jo ir palydos karietos iš Ragainės „turėjo būti pristatytos į Taurogeno miestelį“. Čia jos atvyko ir lapkričio pirmąją Rusijos delegacija, su caru priekyje, išvyko iš Ragainės į Tauragę bei tolyn į Maskvą.
 1833 metų rugpjūčio pabaigoje, pakeliui į Tilžę, Tauragėje pabuvojo imperatoriaus Aleksandro II tėvas, Visos Rusijos imperatorius Nikolajus I Pavlovičius. Pirmiausia jis iš Peterburgo laivu mėgino vykti į susitikimus su Austrijos imperatoriumi Munchengratz mieste ir Prūsijos karaliumi Schwedte.  Tačiau dėl audros jūroje teko grįžti ir kelionę tęsti arkliais.

Apie tai savo prisiminimuose vėliau rašė  jį lydėjęs grafas, generolas, imperatoriaus kanceliarijos skyriaus vadovas Aleksandras Benkendorfas:

„...Arkliai visur buvo užsakyti mano vardu ir mes lėkėme nesustodami iki pat prūsų sienos. Rusijos stotyse, žinoma, imperatorių pažino, o Taurogene muitinės valdytojas, nežinodamas kaip tokiu inkognito atveju elgtis, apsiribojo giliu nusilenkimu mūsų karietai. Imperatorius ir toliau su dideliu malonumu vaidino mano adjutanto vaidmenį, kas sukeldavo nemažai juokingų scenų su paštų viršininkais.“

Ir dar vienas carų šeimos atstovas stabtelėjo Taurogene 1838 m. Tiesa, oficialiu caru jis tapo praėjus septyniolikai metų po apsilankymo čia. Tačiau faktas lieka faktu – Tauragėje lankėsi Aleksandras II Nikolajevičius. Būsimąjį Rusijos valdovą šioje kelionėje, kaip ir visose kitose po Sibirą bei Vakarų Europą, lydėjo didysis Rusijos poetas, vienas romantizmo rusų poezijoje pradininkų, vertėjas, artimas A. Puškino bičiulis Vasilijus Žukovskis. 1826 metų rudenį jis buvo paskirtas sosto įpėdinio, būsimojo imperatoriaus „globotoju“. Nedidelė ištrauka iš V.Žukovskio tų dienų dienoraščio:

„6, penktadienis. Vakarieniavome Engelgardsgofe. Pusryčiavome Janištuose. Šavliuose (Šiauliuose) susitikimas su kunigaikščiu Dolgorukiu. Pusryčiai. Taurogene pietūs šeštą valandą vakaro. Iš Tilžės išvažiavome puse vienuoliktos vakaro.“

Verta dėmesio ir ištrauka iš rusų literatūros klasiko, romano „Oblomovas“ autoriaus Ivano Gončarovo laiško I. Liachovickiui 1857 metų rugpjūčio pabaigoje iš Paryžiaus: „O Jūsų prašau pasimatyti su Dm Dm.Markelovu ir paklausti ar negalėtų jis padėti, kad, kai atvažiuosiu į Varšuvą ar Taurogeną, spalio pradžioje, tarp pirmos ir septintos, man iš karto duotų vietą pašto karietoje. Dviejų vietų prašau todėl, kad galbūt tuo laiku į Rusiją važiuos Turgenevas.“

Šiandien vargu ar kas galės patikslinti šį faktą. Tačiau galgi tikrai Tauragės vaizdus matė ir du didžiuliai, pasaulinės reikšmės, rašytojai...

Užtat tikrai žinoma, jog 1847 metų žiemą per miestą prie Jūros važiavo garsusis prancūzų kompozitorius, dirigentas Hektoras Berliozas (Louis-Hector Berlioz). Štai ką jis rašė viename savo laiške iš Rusijos: „Pašto karieta atvežė mane iki Rusijos sienos, iki Taurogeno. Čia teko persėsti į geležines roges ir išbūti jose iki pat Sankt-Peterburgo; per keturias sunkias dienas bei nemažiau baisias naktis išmėginau visas kančias, apie kurias anksčiau nieko neišmaniau.“

Hektoras Berliozas

Prancūzų emigranto, karininko perėjūno Danteso (Žoržo Gekereno) pavardė nuskambėjo po jo tragiškai pasibaigusios dvikovos su poezijos klasiku Aleksandru Puškinu. Atkakliai asistavęs Puškino žmonai, Dantesas  (Georges Charles de Heeckeren d´Anthès)1837 metų sausio 27 dieną poetą mirtinai sužeidė, o po poros dienų A.Puškinas mirė.

Caro parėdymu, kovo aštuonioliktąją Dantesas buvo atleistas iš gvardijos, nužemintas iki eilinio ir liepta išvykti iš Rusijos. Kitą dieną pas jį atvyko žandarų karininkas Jakovas Novikovas, turėjęs lydėti Dantesą iki Tauragės. Prancūzui suteiktas vienos valandos pasimatymas su tėvu ir žmona. Be penkiolikos minučių antrą valandą po pietų rogės su Dantesu, karininku J.Novikovu ir žandaru – važnyčiotoju  pajudėjo Rusijos sienos link. Kovo 23 d. keliauninkai, per keturias paras įveikę aštuonis šimtus varstų (daugiau kaip aštuonis šimtus kilometrų), pasiekė Tauragę.

Kirtus sieną, Dantesui keliauti teko jau samdomais arkliais: „Rogės veža mane iš Tauragės. Priekyje tarp sniego kauburių išnyra geltonai – juodas stulpas su vienagalviu, sparnus išskleidusiu, ereliu. Po valandos aš Tilžėje.“

Karininkas J. Novikovas, grįžęs į Peterburgą, raportavo, kad kelionės metu Gekerenas elgėsi ramiai ir labai mažai su juo kalbėjo, o atsisveikindamas davė 25 rublius“...

Nors, tiesą sakant, ta nelemtoji dvikova galėjo neįvykti ir apie Dantesą (Gekereną) niekas niekada nebūtų sužinojęs. Priešingai, Tauragė gal būtų išvydusi dar vieną pasaulinę garsenybę. Mat, A.Puškinas, būdamas tremtyje Michailovsko kaime 1824–1826 metais, draugų padedamas, visai rimtai planavo pabėgti iš Rusijos. Pirmiausia, iš Michailovsko į Dorpatą (Tartu) per pusantros – dvi dienas. Iš čia į Tauragę ir toliau į Tilžę (dar apie tris dienas). Tačiau planas žlugo, liko tik svajonės. O apie tai, ko nebuvo, galima plačiau ir nekalbėti.

Rusų revoliucionieriaus, publicisto, rašytojo, filosofo,  vieno narodnikų judėjimo pradininkų  Aleksandro Gerceno pavardę šiandien labiau prisimena iš studijų laikų gal tik vyresniosios kartos žmonės. Tiesa, jo keturių tomų romanas „Praeitis ir godos“, romanas „Kas kaltas?“ skaitomi ir dabar. Tačiau jo gyvenimas perskirtas tarsi į dvi sąlygines dalis: gimęs 1812 metais ir Rusijoje gyvenęs savo sąmoningiausius „tremtinio bei sekamo nusidėjėlio“ metus, 1847 metų sausio 19 d. su šeima, motina ir dviem motinos draugėmis, A.Gercenas pajudėjo į tolimą kelią. Sausio 31-ąją   Tauragėje kirto sieną ir iki gyvenimo pabaigos klajojo po įvairias Europos šalis. Įdomi detalė, paminėta romane „Praeitis ir godos“  – iki Tauragės rašytojo šeimą lydėjo senas bičiulis ir tikras „tėvų namų pavyzdys“ Karlas Zonenbergas bei duktė Natalja (Teta) ir A.Gercenui labai rūpėjo čia surasti jai maitintoją: („Kad nors maitintoją dar rasčiau „Tavroge“) Viskas išsisprendė teigiamai. Romane atsisveikinimas aprašomas trumpai:

„ –Laimingai! Laimingai! – vis  kalbėjo mūsų senas pažįstamas Karlas Ivanovičius, palydėjęs mus iki Taurogeno, ir Tetos maitintoja, graži valstietė, liedama ašaras...“

Tačiau vos už keleto kilometrų keliautojai susidūrė su dar viena problema.

Pasų tikrinimas Prūsijos pusėje (taip pateikia A. Gercenas) Laucagene (Laukscargene), vos nepavirto tragišku absurdu. Atidus sienos sargybinis ėmėsi uoliai tikrinti paties imperatoriaus įsakymu išduotus „pasus“  (leidimus išvykti) su daugeliu antspaudų ir rezoliucijų ir nerado svarbiausiojo, leidžiančio išvykti pačiam „vyriškos lyties jo prakilnybei“ A.Gercenui..

Uolaus sargybinio klausimas: „Jūs, Euer Hochwohlgeboren, kas toks?“ Gerceną ne juokais nustebino. Kontrolieriaus rankose iš tiesų buvo tik trys moterų pasai. O kas tada jis be tų paties vidaus reikalų ministro pasirašytų keleto sulankstytų lapelių, leidžiančių išvykti iš Rusijos?

Arkliai jau rengėsi grįžti atgal į Taurogeną ieškoti pamesto dokumento (gal guli kur užpustytas sniege, o gal liko tikrinant Taurogene), kai netrukus nelaimingasis „pasas“ atsirado. Viską  paaiškino „mokytas prūsų seržantas“, uoliu bukumu aplenkęs savo „bemokslį“ Taurogeno pasienio seržantą: „Jūsų rusų seržantas sudėjo keletą lapelių į krūvą, kas galėjo žinoti, o aš nepagalvojau patikrinti.“

Dar viena įdomi ištrauka iš  generolo – adjutanto V.Šenšino sūnaus Nikolajaus laiško rašytojui, generolui N.Orlovui 1854 metais. Laiško autorius buvo neeilinė asmenybė, nes, pavyzdžiui, Žiemos rūmuose jį krikštijo pats imperatorius Nikolajus I su žmona.

„Kelionė vagone iš Berlyno į Kenigsbergą buvo labai įdomi, keleiviai keitėsi, plepėjo, mane laikė tai švedu, tai austru, labai daug melavo, mus keikė. Rugpjūčio 2 dienos vakare buvau Taurogene.“

Popo Georgijaus Gapono pavardė pažįstama kiekvienam, kuris nors truputį yra girdėjęs apie Kruvinąjį 1905 metų sausio devintosios sekmadienį, kai caro įsakymu buvo sušaudyta taiki darbininkų demonstracija, nešusi į Žiemos rūmus peticiją. Šie įvykiai davė pradžią Pirmajai rusų 1905–1907 metų revoliucijai. Popas Gaponas, pagrindinis demonstracijos organizatorius, ėjo jos priekyje.  Vėliau išaiškėjo, kad jis buvo pasamdytas slaptosios caro policijos, tačiau iš tikrųjų siekė išrūpinti vargšams geresnes gyvenimo sąlygas.

 Esero P.Rutenbergo iš ugnies ištrauktas, G.Gaponas kurį laiką slėpėsi netoli Peterburgo, kaime, o sausio devynioliktąją slapta išvyko į užsienį. Šioje istorijoje irgi yra nemažai mįslingumo. Mat 18 dieną Gaponui iškelta baudžiamoji byla. 20 dieną Rutenbergas turėjo atvežti pasą. Bet išvakarėse pas Gaponą atsiradęs „pasiuntinys iš sostinės“ liepė popui skubiai bėgti iš šalies...  

P. Rutenbergas: „Aš nusprendžiau į užsienį važiuoti kartu su juo. Nusiunčiau jam pasus, nurodymus kur ir kaip su manimi Rusijoje susitikti. Bet jo kaime jau nebebuvo. Nesulaukęs iš manęs žinių, jis išvažiavo pats ir perėjo sieną prie Taurogeno visa diena anksčiau už mane.“

G.Gapono prisiminimu, pirminis kelionės planas buvęs toks: „Aš turėjau važiuoti iki Pskovo, ten persėsti į Varšuvos traukinį, bet, atvykęs į Vilnių, grįžti į Dvinską (Daugpilį), o iš ten per Šiaulius vykti iki sienos.“

Tačiau, kaip neretai būna, jau nuo pirmųjų minučių planas nesuveikė. Gaponą pakeliui į stotį užklupo pūga, jis paklydo ir pavėlavo į traukinį. Pagaliau, įsėdus susirodė, jog yra sekamas. Tada išlipo Subačiaus stotyje ir, revoliucingai nusiteikusių piliečių padedamas, atėjo iki sienos. Bent jau taip pats Gaponas vėliau pasakojo. Toliau viskas buvo paprasčiau. „Visame vakariniame Rusijos pasienyje gyvenantys žmonės daugiausiai yra profesionalūs kontrabandininkai, kartu, talkinant sienos apsaugai, užsiimantys ir bėglių pervedinėjimu per sieną.“ Gaponą tauragiškiai pervedė iki Tilžės, kur jis susipažino su lietuviu socialdemokratu, padėjusiu jam atsirasti Berlyne, o iš ten – ir Ženevoje. Panašiu laiku, atsilikęs nuo Gapono para laiko, sieną kirto ir Rutenbergas, nusivijęs savo pabėgusį globotinį.  

Keletas žodžių apie šiame straipsnyje minimą Taurogeno pasienio brigadą, kurios pagarbi ir turtinga istorija verta atskiro rašinio. Šioje brigadoje tarnavo nemažai žinomų, netgi legendinių, asmenybių, išgarsėjusių ne vien carinėje Rusijoje, bet ir visoje Europoje.

Nuo 1872 metų jai vadovavo trisdešimt penkerių metų Michailas Bajevas, pirmasis Generalinio štabo akademiją baigęs osetinas, vėliau paskirtas Jurbarko muitinės apygardos viršininku, o po dešimties metų tapęs generolu majoru.

1883 metais Taurogeno pasienio brigadoje savo karinę karjerą pradėjo būsimasis ryškus Rusijos valstybės veikėjas, vienas iš Rusijos imperijos specialiųjų tarnybų aukščiausiosios grandies vadovų, žandarmerijos generolas – leitenantas Pavelas Kurlovas. Čia, o vėliau Baku ir Peterburgo pasienio brigadose jis įgijo operatyvinio darbo pagrindus, leidusius po poros metų įstoti į Peterburgo Aleksandro karo  teisės akademiją. Kurį laiką buvo Rusijos imperijos VRM Policijos departamento vadovas, dvejus metus vadovavo Teisingumo ministerijos Vyriausiosios Kalėjimų valdybai. Po Spalio revoliucijos, motyvuodamas sunkia liga, atsisakė pasiūlyto vidaus reikalų ministro pavaduotojo posto, dėl ko septynis mėnesius kalėjo Petropavlovsko tvirtovės vienutėje. O 1918 metų rugpjūčio mėnesį, vengdamas tapti raudonojo teroro auka, P.Kurlovas pabėgo iš šalies. Mirė Berlyne, palaidotas Tegelio kapinėse.

Dešimt metų (1888 – 1898) Taurogeno pasienio sargybos brigadoje tarnavo  jaunesnysis karininkas, vėliau pakeltas vyresniuoju karininku brigados štabo pavedimams, Piotras Kolzakovas. 1915 metais jam suteiktas generolo majoro laipsnis.  Dalyvavo pirmajame pasauliniame ir Rusijos pilietiniame kare. Pasitraukęs emigracijon į Prancūziją, tarnavo šios šalies armijoje. Mirė Rytų Pirėnuose.

Su Tauragės vardu susijusi ir  garsaus rusų poeto Fiodoro Tiutčevo biografija. Tiesa, ne to tikrojo klasiko, bet jo vyresniojo sūnaus – taip  pat Fiodoro (1860–1916).  Baigęs karo mokslus, jis pasiekė pulkininko laipsnį, daugiausia tarnaudamas pasienyje ir tuo pačiu nemažai rašė įvairiems Peterburgo leidiniams. Dalyvavo rusų–japonų kare. O 1906 metų pabaigoje komandiruotas į šeštąją Tauragės pasienio brigadą rašyti jos istorijos. Beveik penkerius artimiausius metus F.Tiutčevas buvo brigados skyriaus viršininkas ir kartu, nereaguodamas į vadovybės priekaištus, daug laiko skyrė kūrybai, užbaigė dvi apysakas iš praėjusiojo karo dienų.

Kalbant apie pasienį, vertėtų keletą žodžių tarti ir apie Taurogeno muitinę, juo labiau, kad abi šios įstaigos pagal darbo specifiką artimai susijusios. Rusijos imperijos statistikos duomenimis, 1898 metais per ją buvo išvežta prekių už 84 tūkstančius rublių (daugiausia žirniai, kviečiai, mediena, linų sėklos, akmenys, naminiai paukščiai ir pan.), o įvežta (rugių, silkių ir kt. prekių) už 140 tūkstančių rublių. Iki geležinkelio, palikusio Tauragę nuošalyje nuo Tilžės – Peterburgo kelio, nutiesimo, užsienio prekių judėjimas buvo kur kas ryškesnis (pavyzdžiui, 1854 metais išvežta už 2272 tūkst., 1855 m. įvežta už 8432 tūkstančius rublių).

Milijonierius, daugelio stambių įmonių akcininkas Vasilijus Kokorevas 1857 metų birželio mėnesį išvyko į ilgą kelionę po Europą: „Pagaliau mes Taurogene. Mūsų muitinė labai mandagi, pasus užregistravo per dešimt minučių ir atnešė mums į pašto viešbutį. Be kita ko, apie muitinę negalima spręsti iš išvažiavimo, nes tada beveik jokios apžiūros nebūna. Tikrą įspūdį galima susidaryti tik tada, kai grįžti namo ir kada muitininkai turi teisę viską naršyti. Lygiai 1 val. nakties mes praėjome šlagbaumą ir atsidūrėme Prūsijos žemėje.”

2014 metų rugsėjo 28 d. pravoslavų šventiko tėvo Georgijaus Ananjevo dėka senosiose Tauragės liuteronų kapinėse atrasta Georgijaus kryžiaus kavalieriaus, kavalerijos generolo, keleto 19 a. Rusijos karų didvyrio Morico fon Šulco šeimos kapavietė.

Gimęs 1806 metais Revelyje (dab. Talinas), jis baigė Peterburge artilerijos mokslus, Imperatoriškąją karo akademiją ir po ilgesnių klajonių pateko į rusų armijos generalinį štabą. Tačiau netapo kontorine žiurke. Ir iki tol, ir vėliau drąsiai kovėsi mūšių laukuose, buvo ne kartą sunkiai sužeistas. Sakoma, kad per penkiasdešimt karinės tarnybos metų M.Šulcas sužeidimų turėjo daugiau negu apdovanojimų. Iš viso to jis netgi parengė savotišką metodiką, kaip elgtis sužeistajam mūšio lauke norint išgyventi.

1841 metų gegužės 9 d. M.Šulcas Stavropolyje susipažino su  M.Lermontovu, kai šiam buvo likę gyventi vos pusantro mėnesio. Papasakojo poetui savo romantiškos meilės istoriją, o jos įkvėptas, M. Lermontovas parašė vieną paskutiniųjų savo eilėraščių...

Pasibaigus 1877–1878 metų rusų–turkų karui, generolas paskirtas į Atsargos kariuomenę, o 1882 m., pablogėjus sveikatai, išėjo į atsargą. Gyvenimo saulėlydį leido savo dvare Taurogene, kur mirė 1888 m. rudenį. Palaidotas Tauragės senosiose liuteronų kapinėse.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras