Juos mena Tauragės žemė (II)(0)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2016-09-04 11:46

Robertas Šumanas

...Nelengva dieną ir naktį kratytis daiktų prikrautame vežime, ypač kai sėdi ne viduje, o, kaip parašyta biliete, „pašto ekipažo išorėje“. Kojos užtirpsta, nuo kratymo skauda šonus. Šaltas vėjas pučia kiaurai, nekreipdamas dėmesio į odinę užuolaidėlę, turinčią apsaugoti lauke sėdinčius keleivius nuo įvairių stichijų. „Vienas išorinės vietos nepatogumas: mažai erdvės“, – rašė Aleksandras Borodinas motinai iš kelionės. – „Jeigu mano kaimynas būtų kiek storesnis, nežinau, kaip mudu išsitektume ant to siauro suolelio. Kitas nepatogumas tas, kad greta, už plonytės pertvaros, sėdi konduktorius, kuris negailestingai tiesiai į ausį keikiasi ir dar, visiškai detonuodamas, nuolatos pučia ragelį. Mėnesienos naktį nemiegojau ir vis žiūrėjau pro mažą ovalinį odinės užuolaidos langelį į tuščius laukus, nedideles pušaites ir beržynus, klausiausi važnyčiotojo riksmų, arklių bėgimo ir kietai įmigusio mano kaimyno melodingo šnopavimo.“

Tęsinys. Pradžia „Juos mena Tauragės žemė“ (I)

Tai trumpas epizodas iš garsiojo gruzinų kilmės rusų kompozitoriaus ir chemiko Aleksandro Borodino kelionės tipišku to meto „transportu“. Medicinos-chirurgijos akademija komandiravo jį, jau apsigynusį organinės chemijos daktarinę disertaciją mokslininką, pasitobulinti ir grįžus tapti Peterburgo mokslų akademijos profesoriaus padėjėju. Žinoma, gali pasirodyti labai keista, kad būsimosios, tegu dėl mirties ir nebaigtos, operos „Kunigaikštis Igoris“ su garsiaisiais poloviečių šokiais, simfonijų, fortepijoninių pjesių autoriui teko per Europą šešias paras kratytis tokiomis varganomis sąlygomis. Tačiau tuomet jam tebuvo dvidešimt šešeri ir tik po dešimtmečio Peterburge bus atlikta jo „Pirmoji simfonija“, atnešianti didelę šlovę.

Mums gi šiandien svarbiau, kad 1859 m. lapkričio 1-ąją A.Borodinas lankėsi Tauragėje. Pašto karieta atvežė jį iki Taurogeno, iki Prūsijos sienos. Čia – neilgas poilsis. O toliau kelionė tęsėsi per visą Vokietiją iki Badeno kunigaikštystės Heidelbergo miesto.

Nedaug trūko, kad Tauragės žemę būtų lietęs ir klasikinės rusų muzikos pradininku vadinamas Michailas Glinka, kurio operos bei instrumentiniai kūriniai nuolatos yra garsiausių pasaulio teatrų bei atlikėjų repertuare. 1834 m. kovo mėnesį jį su seserimi Berlyne pasiekė žinia apie tėvo mirtį. Ilgai nelaukę, jiedu iškeliavo namo į Maskvą. Tačiau iš Tilžės per dabartinius Mikytus nuvažiavo ne tiesiai link Taurogeno, bet, kaip prisiminė jis pats, „mes važiavom per Jurburgą, Kovną, Vilno, Minską ir Smolenską“.

Užtat su Taurage gana neblogai susipažino pasaulinio garso mokslininkas – fiziologas, Rusijos Imperatoriškosios mokslų akademijos garbės narys, fiziologijos mokslo srities sukūrėjas Ivanas Sečenovas, dėl kurio tyrinėjimų ligų diagnostika pažengė toli pirmyn. Jo vardas suteiktas Maskvos medicinos institutui.

1860 m. sausio pabaigoje po pusketvirtų metų darbo užsienyje trisdešimtmetis I.Sečenovas vyko namo – pirmiausia traukiniu iki Kenigsbergo, po to pašto karieta per Tauragę, Rygą iki Peterburgo: „Kenigsberge gavau vietą galinėje keturių vietų kupė su trimis damomis: prancūze – modiste, grįžtančia iš Paryžiaus į Peterburgą, laisvai kalbėjusia prancūziškai rygiete ir labai jauna vokietaite, vykusia kažkur netoli už Kenigsbergo. Neaišku, ar dėl to, jog nebuvo pratusi važinėti uždara lingių laikoma karieta, ar dėl to, jog mes su ja sėdėjome priekyje nugara pirmyn, bet jau pačioje kelionės pradžioje vargšė vokietaitė staiga pradėjo balti aiškiai rodydama pykinimo požymius. Laimei, mano skrybėlė – cilindras – buvo po ranka ir išgelbėjo priešais sėdėjusias labai nervinosi, kad per ją praradau išmestąją per langą skrybėlę, tačiau dėl šios nedidelės aukos įsigijau mano palydovių prielankumą ir toliau visą kelionę bendravome labai draugiškai. Taurogene manęs, be kita ko, laukė ne visai malonus siurprizas. Kada mus, keleivius, pakvietė į biurą atsiimti pasų, valdininkas pranešė man, kad privalau sumokėti trisdešimt rublių, nes, išvykdamas į užsienį, sumokėjau tik už pusmetį, o užsienyje buvau trejus su puse. Šito aš Heidelberge neplanavau ir kišenėje buvo likę vos keletas rublių maistui iki Peterburgo. Išgelbėjo mane greta stovėjęs priekinio kupe keleivis. Šitas keleivis pasirodė esąs violončelininkas Davydovas, vykęs į Peterburgą iš Leipcigo konservatorijos ir jau spėjęs sužavėti Berlyno publiką. Jis mane čia pat, stotyje, pristatė kažkokiam garbaus amžiaus žydui ir šis už paliktą užstatą – auksinį laikrodį – davė man 30 rublių. Į Peterburgą atvykome vasario pirmosios vakare, apie devintą valandą.“

Koks, vis dėlto, keistas dalykas yra istorija. I.Sečenovas, aiškiai nebūdamas didelis muzikos žinovas, lyg tarp kita ko, pamini savo pasakojime kažkokio Davydovo pavardę. Ir jeigu nežiūrėtum giliau, tikrai nesužinotum apie dar vieno didelio žmogaus, vieno ryškiausiųjų XIX a. antrosios pusės Rusijos muzikinės inteligentijos atstovo, lankymąsi Tauragėje.

Karlas Davydovas, prabėgus po aprašytosios kelionės šešiolikai metų, tapo Sankt-Peterburgo konservatorijos direktoriumi ir buvo juo vienuolika metų. Tiesa, prieš tai baigė ... Maskvos universiteto fizikos-matematikos fakultetą ir nutarė paskirti gyvenimą kompozitoriaus veiklai. Išvyko tobulintis į Vokietiją, Leipcigą. Po sėkmingo pasirodymo Gevandhauze, kur K.Davydovas atliko savo pirmąjį koncertą, jis buvo pripažintas neginčijamu violončelės virtuozu. Tapo Leipcigo konservatorijos profesoriumi, sėkmingai gastroliavo Vokietijoje ir Olandijoje.

Ir vis dėlto Tėvynės ilgesys nugalėjo. Nedvejodamas K.Davydovas priėmė kompozitoriaus A.Rubinšteino pasiūlymą tapti pirmosios organizuojamos Rusijos Sankt-Peterburgo konservatorijos profesoriumi. Čia ir dirbo visą likusį gyvenimą.

O kol kas jam tebuvo vos dvidešimt dveji, šiandien gerai žinoma sėkmės istorija laukė ateityje ir Tauragėje jis išgelbėjo iš labai painios finansinės situacijos kitą būsimą pasaulio garsenybę I.Sečenovą.

Kiekvienam, nors truputį besidominčiam pasaulio geografija, tikrai žinoma ar bent jau girdėta legendinio rusų mokslininko Piotro Semionovo-Tianšanskio pavardė. Daugiau nei 40 metų jis vadovavo Rusijos geografų draugijai, buvo pagrindinis pirmojo Rusijos imperijos gyventojų surašymo ir baudžiavos panaikinimo reformos iniciatorius.  O svarbiausia, jis pirmasis iš europiečių ėmėsi tyrinėti Tian Šanio kalnų masyvą, už ką įgijo pelnytą teisę prie pavardės prisijungti garbingą antrąją dalį – Tianšanskis. Jo vardu pavadinta nemažai Vidurinės bei Centrinės Azijos, Arktikos, Aliaskos ledynų, kalnų viršukalnių, įsteigtas jo vardo auksinis medalis. 1953 m.  Berlyno universitete jis studijavo geografiją ir geologiją, artimai susidraugavo su genialiu mokslininku A.Humboltu. Ir štai 1855 m., baigęs mokslus, P.Semionovas-Tianšanskis grįžo namo į Rusiją. Kaip pats vėliau prisiminė, „...iš Berlyno iki Kenigsbergo geležinkeliu, bet, kadangi toliau jo nebuvo, tai samdytu ekipažu turėjau vykti iki pasienio miestelio Taurogeno.“ Čia, kiek palaukęs, jis persėdo į kitą ekipažą ir tęsė kelionę į Peterburgą.

Ir pagaliau faktas, tikrai galintis prilygti nemariajai O.Balzako viešnagei bei akivaizdžiai tampantis savotišku atradimu. Jis jokiu būdu nemenkina pirmojoje šio rašinio dalyje aprašytų Hektoro Berliozo, Aleksandro Gerceno,  Grigorijaus Gapono ir kitų asmenybių lankymosi Tauragėje. Tačiau nuo šiol rajono muzikos mokytojai, kalbėdami mokiniams apie garsiausius pasaulio muzikus, galės pasakyti: Tauragėje viešėjo ir vokiečių kompozitorius bei įtakingas muzikos kritikas, vienas ryškiausių XIX amžiaus kompozitorių romantikų, pianistas, dirigentas, pedagogas Robertas Šumanas (Robert Schumann). Galima visai nesidomėti klasikine muzika, nemėgti jos, tačiau, išgirdus R.Šumano legendinę „Svajonę“, pačiam didžiausiam pesimistui ima spurdėti širdis.

Trisdešimt ketverių metų jau gerai Europoje žinomas kompozitorius su žmona, jo gyvenimo, kūrybos mūza ir daugelio kūrinių įkvėpėja bei atlikėja, garsia pianiste, savo mokytojo dukra Klara Vyk (Clara Josephine Wieck Schumann) 1844 m. sausio 25-ąją išsirengė tolimon koncertinėn kelionėn į Rusijos sostinę Sankt Peterburgą ir Maskvą. Beje, Klaros tėvas buvo įsitikinęs, jog R.Šumanas gali tapti geriausiu Europos pianistu. Tačiau susižeidęs ranką Robertas turėjo atsisakyti pianisto karjeros ir atsidėti kūrybai.

Taigi, Berlynas ir pasimatymai su kompozitoriumi Feliksu Mendelsonu, dainininke Wilhelmine Schröder-Devrient bei poetu Friedrich Rückert. Dirschau (dabar Lenkijos miestas Tčevas). Marienburgas. Kenigsbergas, kur vasario 3-iąją ir 4-ąją Klara surengė du solinius koncertus. Štai ką ji pati apie tai rašė savo kelionės užrašuose: „Mes išvykome iš Berlyno  šeštadienio vakare greituoju traukiniu (patogiausiu, kokiu aš kada nors esu keliavusi) ir pasiekėme Kenigsbergą antradienio vakare, kur  buvome priimti ypatingai maloniai. Tai bjaurus miestas, bet tai tik daro visus jo žmones gražesnius. Penktadienį ir šeštadienį turėjau koncertus teatre pilnose salėse, bet buvo labai šalta, kadangi salė didelė ir nešildoma.

Sekmadienį mes išvykome į Tilžę, kur leidome vakarą su pašto skyriaus viršininku Nernstu (nepaprastai maloni šeima); aš daug grojau, nežiūrint  kad po koncerto Kenigsberge  pusę nakties užtrukau pakuodama daiktus, pakilau penktą ir visą dieną važiavom. Pirmadienį atsikėlėm trečią valandą, o ketvirtą išvykome į pasienį. Negaliu nepasakyti, kad Kenigsberge buvo fortepijono meistras, kurio instrumentais aš buvau grojusi  (jį vadino Marty). Jis maloningai paskolino mums roges nuvykti iki pasienio (toliau pusę kelio iš Kenigsbergo vykome išimtinai rogėmis ir radome joms padarytas vėžes). Iš Tilžės į Taurogeną važiavome su ekstra paštu.

Taurogene Nernstas jau buvo užsakęs mums vietas kelionei gražiomis, patogiomis dvivietėmis greitosiomis rogėmis į Rygą. Kenigsberge Rusijos konsulas davė mums laišką muitinės inspektoriui (labai gražus vyras) ir mus čia priėmė labai maloniai. Kaip visur kitur, mūsų bagažas buvo atidarytas, paviršutiniškai apžiūrėtas ir uždarytas vėl. Jie niekada smarkiai netikrindavo muzikų.

Taurogene mes patys radome puikią pašto stotį ir ypatingai apetitą žadinančius pusryčius. Dar daugiau, konsulas rekomendavo mus vienam oficialiam pasienio pareigūnui, kuris elgėsi labai kultūringai, padėjo viską greičiau sutvarkyti su pasais ir lagaminais ir pan. Todėl atvykome į Rygą labai komfortabiliai, bet koks nemielas tai buvo miestas!“

Prie viso to lieka tik priminti, jog Klara ir Robertas Šumanai Tauragę pasiekė 1844 m. vasario penktąją, o pusryčiavo tuometėje pašto stotyje (šiandieniniame Tauragės centriniame pašte), praėjus vos keturiems mėnesiams po O.Balzako apsilankymo. Gaila, nepavyksta rasti jokios informacijos apie šeimyninio dueto grįžimą atgal. Žinant, jog 1844 m. iš Maskvos į Kenigsbergą geležinkelio linijos tikrai nebuvo, K. ir R.Šumanai neišvengiamai turėjo važiuoti karieta arba rogėmis, vėlgi per Taurogeną. Vadinasi, galimi nauji atradimai.

Ir šio dviejų dalių ciklo pabaigai – apie dar porą su Taurage susijusių garsių asmenybių trumpai.

Rusijos politinis veikėjas Aleksandras Benkendorfas, lydėjęs per Tauragę ir imperatorių Nikolajų I, prisiminė, kaip po Tilžės taikos pasirašymo 1807 m. liepos mėnesį pas imperatorių (turimas galvoje Aleksandras I) buvo iškviestas grafas Tolstojus: „Nežiūrint mūsų skubotumo, pasivijome jį tik kitą dieną Taurogene.“ Grafas, generolas leitenantas, diplomatas Piotras Tolstojus 1805 m. dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Napoleoną bei Rusijos-Prancūzijos derybose Tilžėje. Sutarties pasirašymą jis sutiko kaip tragediją ir atsisakė Napoleono jam suteikto Garbės legiono ordino. Išliko įdomus pasakojimas, kaip būdamas Tilžėje Aleksandras I norėjo pavaišinti prancūzų gvardiečius, tačiau nepavyko surasti tiek stalo įrankių. Tai sužinojęs, nepatenkintas imperatorius pasakė ober gofmaršalui grafui Tolstojui: „Surink iš kiekvieno žmogaus nors ir po dvidešimt penkis červoncus, bet kad pietūs būtų.“ Grafas Tolstojus, garsėjęs savo atvirumu, atšovė: „Tai negi liepsite kiekvienam kareiviui padėti ant stalo červoncus? Įrankių iš viso tik dvylika. Daugiau Jūs liepėte į žygį neimti...“

Po Tilžės taikos grafas pasiųstas ambasadoriumi į Paryžių stebėti, kaip laikomasi sutarties reikalavimų. Tačiau imperatoriaus pasitikėjimo nepateisino ir buvo iš posto atšauktas.

Vienas ryškiausių Europos karo strategų Karlas Klauzevicas (Carl von Clausewitz) gimė 1780 m. Burge (prie Magdebur­go). 1806  metais dalyvavo kare su Napoleonu I. 1812 m., pastarajam užpuolus Rusijos imperiją, K. Klauzevicas paliko prūsų kariuome­nę ir perėjo tarnauti Rusijos carui Aleksandrui I. Su I.Dibičiumi vadovavo Rusijos derybų delegacijai, kuri 1812 m. gruodžio 30 d. pasirašė Tauragės konvenciją.

Tai štai, pareiškęs norą tarnauti Rusijos kariuomenėje, jis 1812 m. gegužės 2-ąją per Tilžę, Tauragę ir Vilnių išvyko į Peterburgą. Tilžėje paviršutiniškai apžiūrėjo 1807 m. istorinės Tilžės taikos pasirašymo vietą, o Taurogene, prie Rusijos sienos, teko ilgokai palūkėti, kol bus sutvarkyti visi reikiami formalumai. Mat jo atsistatydinimo prašymą Prūsijos karalius atmetė.  Taurogene Klauzevicą priėmė pasienio pulkininkas kazokas. Jo žmona, stambi, maloni moteris iš Novočerkasko, kaip prisiminė pats Karlas, tiko tik gaminti, skalbti, valyti ir gimdyti vaikus. Nors Klauzevicas nė žodžio nesuprato rusiškai, šeimininkai stengėsi daug bendrauti. Kad neliktų visiškai abejingas tokiam vaišingumui, svečias parodė šeimininkams nedidelį savo žmonos Marijos portretą. Pulkininkas su žmona labai gyrė jos išvaizdą, o kai Klauzevicas pagaliau  susirengė vykti toliau, pulkininko žmona atsistojo ir, nesivaržydama vyro, pabučiavo į abu skruostus. Rusijos carui K.Klauzevicas buvo pristatytas kaip geriausias karo istorijos specialistas. 1812 m. žiemą kartu su generolo P.Vitgenšteino armija grįžo į Tauragę, kur, kaip jau minėta, dalyvavo Tauragės konvencijos rengime ir derybose.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras