Kabliukai ir kableliai(6)

Eugenijus SKIPITIS

2016-10-27 08:33

Autoriaus nuotrauka

Šuo nebeloja, bet karavanas eina toliau. Ir ne tik cigarečių kontrabandos, bet ir politikos. Vėl stovime ant valdžios pasikeitimo slenksčio. Anądien kaimynas man ištarė frazę:  „Jeigu aš pasakyčiau, jog gimtadienio proga Tau atnešiu Puntuką, ar  patikėtum?“ Žinoma, kad ne. Argi tavo skystom blauzdom tokią dovaną iš Anykščių krašto atitempti? Apie būsimos valdžios proto muskulus mes kažkaip nesusimąstome. Elgiamės tarsi  girtuokliai, pagavę „kablį“. Viskas šiandien gerai, nes yra daug pažadų degtinės. 

Apsvaigę nuo jos, jau įsivaizduojame save gyvenančius Naisių kaime, regime į raukšlėtą piniginę nebetelpančius eurų pundelius, už kuriuos rytoj pirksime marinuotų burokėlių, o gal ir „sosiskų“ su garstyčiomis. Pirksime, tarsi anuomet, kai pirkdavome geležinkelio stočių bufetėliuose. Tik anuomet geležinkeliai nebuvo tokie turtingi. Kai už patalpų valymą ir gėlynus Lietuvos geležinkeliai per metus išleidžia po 12 mln. eurų, tokioje tviskančioje aplinkoje valgyti „sosiskas“ – nusikaltimas. Geriau tai daryti, kol dar galima, kokiame nors miškelyje už Vievio. Į nebūtį nueinantis Seimas jau leido miškuose statyti namus, todėl eidamas į mišką nelok, nes gali būti nušautas su visais savo tikėjimais valdžios geradarystėmis.

Romėnų  filosofas Markas Tulijus Ciceronas yra pasakęs, jog įsakinėti sau yra didžiausia valdžia. Ar dažnai šia savo prigimtine teise naudojamės? Panašu, jog ne. Pastaruoju metu  esame linkę gyventi svetimu protu, pasitikėti priešrinkiminėmis partijų programomis, horoskopais, televizijų burtažodžiais ar dar velniai žino kuo, kad tik išvengtume bet kokio  savo smegenų apkrovimo, normalaus galvojimo, kuris verčia daryti išvadas, keisti jeigu ne patį gyvenimą, tai bent šalia jo susidariusias aplinkybes. Net kuolus ganyklose kalame pagal Europos Sąjungos instrukcijas. Kur tik įmanoma, ieškome kabliukų, kimbame prie mažmožių, nors mažmožiai irgi turi nediskutuotiną vertę, kuri daug pasako apie mus.  Antai vienas Seimo narys savo naujai pastatytame dzote, netoli Pagėgių, apartamentuose įsistatė vos ne trimetrines duris. Būdamas pagyvenęs, statistinio vidutinio ūgio, matyt,  žmogus dar turi svajonę praaugti Sabonį. Šventvagiška iš žmogaus atimti viltį, o juo labiau sparnus, kuriuos jam davė pasibučiavimas su valdžia. O jeigu valdžios sparnų neturi, jeigu dar gyveni savo galva ir guodiesi, kad ir negudriomis, ne filosofiškomis, bet savo mintimis, visuomenės akyse tampi balta varna, kurios kažkodėl prisibijo, kurios kažkodėl šalinasi, nes žino, kad tu netiki, jog kaimynas gimtadienio proga tau atritins Puntuką, o valdžia po rinkimų tavo kultūrinių poreikių tenkinimui kitų metų biudžete įrašys riebių skaičių eilutę, nors ir po kablelio.

Nieko kito nelieka, kaip tik užverti – ne permainoms, o piktiems spalio vėjams – langines. Į ugniakurą įmeti obels šaknį ir matai, kaip ritualinį šokį šokdama liepsna ją iš lėto praryja. Ant bebaigiančios rusenti šaknies uždedi vyšnios gumbą. Pamažu tavo vaikystės sodas nyksta dabarties krematoriume. Atsimeni ant tų šaknų augusius antaninius obuolius ir nykščio didumo vyšnias, per šventes sustatytus stalus po žydinčiais sodo medžiais. Ant sienos šokinėjančiuose šešėliuose matai Anapilin išėjusių savo gentainių veidus. Nejučiomis iš dešimt kartų perdažytos indaujos stalčiaus išsitrauki pusiau perlenktą sąsiuvinį, atverti, ant suolo delnu išlygini ir baksnodamas pieštuku pradedi skaičiuoti vardus ir kablelius po jais. Vėjas paklebena langinę. Nuėjęs prie lango dar stipriau užspaudi kabliuką, į ugniakurą įmeti pagalį ir toliau skaičiuoji vardus, su jais kalbiesi, tarsi tie vardai būtų balsavę už tavo Vėlinių atmintį. Įsakinėti sau yra didžiausia valdžia. Ir tu įsakai sau juos visus prisiminti. Net ir tuos, kurie neparašyti po paskutinio kablelio.

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras