Kunigiškių gyvenvietės vardo istorijos(1)

Edmundas MAŽRIMAS

2016-10-06 06:57

Kunigiškių meno saviveiklininkai: dainininkai, jaunimo ir pagyvenusių šokių kolektyvai (vad. Mamertina Balserytė) Tauragės miesto sode dainų šventės metu. Apie 1960 m. Iš M.Balserytės albumo

Gyvenvietės vardas – Kunigiškiai nėra įtikinamas. Jis tik iš dalies atitinka istorinę, bet neatitinka nei geografinės, nei etnokultūrinės aplinkos. Susidomėti šia gyvenviete paskatino šios bendruomenės pageidavimas pateikti siūlymų jos ženklui ar herbui. Pasidomėjęs gyvenvietės vardinimu, aptikau jau seniai žinomą, bet neįvertintą kitą jos vardą – Vytaučiai. Kaip išties vadinosi senoji Kunigiškių gyvenvietė, kas slypi po senuoju Vytaučių gyvenvietės vardu?

Istorinės žinios apie Kunigiškių gyvenvietę negausios, ir dėl to sunku išsamiau sužinoti gyvenvietės praeitį. Vien gyvenvietės vardas Kunigiškiai kelia įvairiausių klausimų. Kai kada vietos gyventojai samprotauja: gal kažkada iš šios gyvenvietės buvo kilę žymių kunigų? Tačiau nežino nė kunigų, nė kunigaikščių, kilusių iš šio krašto, nežino ir padavimo apie kaimo pavadinimą. Tad kyla dilema: Kunigiškiai – kaimas be kunigo ir bažnyčios.

Panašių klausimų kyla arti trisdešimties Kunigiškių kaimų gyventojams Lietuvoje. Vien Kunigiškių vardu visuose Lietuvos regionuose yra pavadinta 21 gyvenvietė. Prie to reiktų pridėti giminingus pavadinimus: Kunigiškė, Kunigiškis ir panašiai.

Apie 1959 m. Kunigiškių septynmetės mokyklos direktorius Jonas Čebelis, trumpai pristatydamas gyvenvietę, rašė: „Kunigiškių vardas išlikęs iš baudžiavos laikų, kadangi valstiečiai apdirbdavo žemę kunigams. Kaimas seniau buvo vadinamas baudžiauninkų gyvenviete.

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad Tauragės krašto Kunigiškiai 1670–1842 m. priklausė Gaurės klebonijai ir baudžiauninkai dirbo bažnyčios žemę. Būtent tada ir atsirado kaimo pavadinimas, o jame gyvenę žmonės buvo vadinami „kunigiečiais“ (žmonės, dirbę ir priklausę kunigams), „kunigiškiais“ (žmonės iš kunigų klebonijos). Aplinkinių gyvenviečių žmonėms kilus klausimui, iš kur atėjo tokia ar anokia žinia, atsakydavo: „iš kunigiškių“ (iš tos vietos, kur gyvena „kunigiečiai“, „kunigiškiai“). Čia ir radosi Kunigiškiai, vietovė, kur gyveno Gaurės klebonijos baudžiauninkai. Tai buvo ne dvaro baudžiauninkų kaimas, o bažnyčios klebonijos kaimas – kunigų kaimas.

Rašytiniuose šaltiniuose rasime, kad 1670 m. Gaurės valdytojas Gabrielius Jurgis Kaminskis bažnyčiai padovanojo Vytariškių ar Vytaučių kaimą, kurį vėliau pavadino Kunigiškiais. Praėjus laikui, iš 1820 m. inventoriaus žinome, kad Kunigiškiuose buvo 4 kiemai su 61 gyventoju. Klebonijos ūkininkavimas neatitiko bendro, įprasto tų metų dvarų ūkininkavimo principų.

Iš 1845 m. Gaurės parapijos gyventojų sąrašų sužinome, kad Kunigiškiuose gyveno Pakutinskiai, Dirginčiai, Vartuliai, Augaičiai, Mejerai, Greičiai, Juškiai, o Bernickių ir Valantiejų pavardės buvo pačios populiariausios. Tada čia gyveno 53 sodiečiai, kurie priklausė Gaurės katalikų parapijai. Gyvenvietė, be kitų aplinkinių gyvenviečių, Kunigiškių, Kunigiszki, Кунигишки vardais pažymėta XIX a. pirmosios pusės, 1855 m., 1899 m., 1915 m. žemėlapiuose.

Kaip ir kokiomis aplinkybėmis pakito gyvenvietės pavadinimas, reikia bent glaustai prisiminti gretimo Gaurės miestelio praeitį ir svarbiausiai bažnyčios, parapijos atsiradimą.

Iš Gaurės praeities 

Gaurės istorija pradedama nuo XVI a. pradžios ir manoma, kad gyvenvietės vardas minimas 1500 m., o miestelio istorija prasideda nuo Dargaičių kaimo. Tačiau Gaurės praeitis yra senesnė. Gretimame Gauraičių kaime buvęs pirmųjų mūsų eros metų kapinynas, vadinamas Prancūzkapiais, jame aptikta Romos imperijos moneta, kitų to laikmečio radinių. Vincentas Juzumas, XIX a. pabaigoje aprašydamas Žemaičių vyskupiją, pastebi, kad Gaurės žemės nuo seno buvo karališkos, tikėtina, kad XV a. Lietuvos DK Vytautas dovanojo jas Dziergovičiams. Bronius Kviklys rašo: Atrodo, kad kryžiuočiai, vykdami į Žemaitiją, turėjo eiti pro dabartinę Gaurę... Iš 1500 m. dokumentų matyti, kad per Gaurę ėjo vieškelis į Tilžę ir kad tada Gaurėje buvo muitinė.

1522 m. karaliaus sekretorius Stanislovas Skapas (Skop) iš Andriejaus ir Onos Skapaitės Dziergovičių (Dzierzgowiczowie) už 75 tūkstančius lietuviškų kapų grašių įsigijo Gaurę kartu su Drūtaviškiais. Iš Skapų Gaurė kartu su Drūtaviškiais perėjo Gabrieliui Jurgiui Kaminskiui. Pastarasis savo turtus padidino valstiečiais, gautais iš Jurbarko seniūno. G..Kaminskis 1564 m. jam priklausančius valstiečius paliko Valkininkų seniūnijoje, mainais gaudamas kitus iš Jurbarko seniūnijos. 1674 m. iš Kaminskių, Rygos seniūno Gabrieliaus Jurgio Kaminskio dukrai Marijonai ištekėjus už Minsko taurininko Chvalibogo Bilevičiaus (Bilewicz), atiteko šiai giminei. 1742 m. Gaurę įsigijo Mirskiai, o 1796 m. – Goštautai, nuo kurių 1813 m. nupirko Šemetos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Gaurės dvarą valdė Boleslovas Fišeris, turėjo apie 1000 ha žemės. Po karo dvaro žemę palietė žemės reforma, žemės buvo išdalintos. Dvaro centrą su didesniais sklypais nupirko iš JAV sugrįžę broliai Urbučiai.

Gaurė miesteliu vadinama nuo 1570 m. 1701 m. karalius Augustas II suteikė Gaurei privilegiją ruošti turgus. Nuo XVIII a. Gaurė buvo valsčius. 1841 m. miestelyje buvo 172 gyventojai, 1886 m. 471 gyventojas. Gaurė nyko augant Tauragei, didesnės prekybos joje nebuvo.

Gaurės bažnyčia 

Gilinantis į Kunigiškių gyvenvietės vardą būtina aptarti Gaurėje stovėjusias bažnyčias ir prisiminti, kam jos priklausė. Nėra tikrų žinių, kada Gaurėje pastatyta pirmoji bažnyčia ar koplyčia, tačiau 1570 m. ji jau buvo. Bažnyčios statyba rūpinosi Gaurės valdytojas Gabrielius Jurgis Kaminskis. Netrukus pastarajam perėjus į evangelikus reformatus, maldos namai perduoti reformatams. 1661 m. iš Vengrijos į Gaurę pamokslininku atkeltas Kristupas Šyškovskis (Szyszkowski), evangeliško turinio raštų autorius. Paskutinis reformatų kunigas čia buvo Paulius iš Žarnovičių, religinių kovų metu skaudžiai nukentėjęs.

Vėliau Gaurės valdytojas Gabrielius Jurgis Kaminskis, sugrįžęs į katalikybę, 1670 m. katalikų bažnyčiai skyrė turtų, koplyčią perdavė katalikams, įsipareigodamas ją suremontuoti ir paruošti tinkamam naudojimui, kol nepastatys naujos bažnyčios. Žemaičių vyskupas Pacas, tai įvertinęs, leido kurti Gaurės katalikų parapiją. Tais pačiais metais rugsėjo 28 d. Žemaičių kustodas Vladislovas Giedraitis atliko koplyčios apvalymo ir pašventinimo apeigas. Koplyčia pašventinta Šv. Arkangelų Mykolo, Rapolo ir Gabrieliaus bei Angelų Sargų titulu.

Po dešimtmečio Rygos seniūnas G.J.Kaminskis ištesėjo pažadą ir 1681 m. pastatė medinę Gaurės bažnyčią. Praėjus beveik šimtmečiui tuomet klebonavusio Smolensko kanauninko kunigo Antano Budrikio rūpesčiu, padedant miestelio savininkams Mirskiams ir vietinei bajorijai, 1773 m. Gaurėje pastatoma nauja medinė Šv. arkangelo Mykolo vardo bažnyčia, kurią 1886 m. klebono kun. Justino Semaškos rūpesčiu iš pagrindų atnaujinta ir naujai Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio konsekruota. Po šimto metų tuometinio vietinio klebono kun. Petro Chodorovičiaus (Chodorowicz) rūpesčiu ir parapijos lėšomis ji buvo suremontuota. 1970 m. liepos 24 d. bažnyčia sovietinių aktyvistų buvo padegta ir sudegė.

1809 m. Gaurės parapijos teritorijoje gyveno 1620 žmonių, iš jų 800 vyrų ir 820 moterų, buvo 154 ūkiai; iš šių ūkių 43 daržininkų. Be katalikų, gyveno 44 žydai, iš jų 21 vyras ir 23 moterys; parapijos teritorijoje gyveno 330 evangelikų liuteronų, iš jų 160 vyrų ir 170 moterų. 1841 m. Gaurės bažnyčiai priklausė 6 valakai žemės ir 150 rublių pinigais. Tada Gaurės klebonas Kalikstas Romanovskis gaudavo 60,76 rub. metinės algos; prie bažnyčios gyveno du kunigai, parapija apjungė 4173 katalikus. XIX a. pabaigoje parapijoje buvo 1 miestelis, 10 žemės valdų, 39 kaimai. Bajorkaimių nebuvo, katalikų buvo 3625, o gyvenamųjų namų – 303.

1932 m. Gaurės valsčiuje gyveno 5246 gyventojai, iš jų 3071 priklausė Gaurės katalikų parapijai. Parapijos ribose gyveno 500 evangelikų liuteronų, 60 rusų stačiatikių, 5 žydai. Beveik visi parapijos gyventojai kalbėjo lietuviškai, išskyrus kelis kalbančius lenkiškai. Tada Kunigiškuose gyveno 52 sodiečiai, iš jų tik 10 priklausė Gaurės katalikų parapijai.

Aplinkybės užrašyti Vytaučius bažnyčiai

XIX a. pabaigos Žemaitijos vyskupijos aprašymuose Vincentas Juzumas rašo: „[Gabrielius Jurgis Kaminskis] Dėkodamas už atsivertimą Viešpačiui Dievui, kaip pats išsireiškia savo dovanojimo dokumente, naują [Gaurės] bažnyčią pabaigė 1670 m. Tais pačiais metais rugsėjo 28 d. ją pašventino Žemaičių prelatas oficiolas Stanislovas Giedraitis ir perkėlė į ją pamaldas. Kai tais pačiais metais vietinis savininkas spalio 8 d. išduotu dokumentu šiai bažnyčiai paskyrė Vytaučiais vadinamą žemę, kurioje buvo 6 trobos, ir 1000 auksinų, o netrukus, po to savo dovanojimą padidino aštuoniais apgyvendintais valakais ir 4 sklypais [Gaurės] miestelyje, tada vysk. Pacas, vietinio savininko p. Gabrieliaus [Jurgio] Kaminskio prašomas, paskyrė [Gaurės] parapiją.

G.J.Kaminskis,sutvirtindamas duotus pažadus, dar kartą 1682 m. liepos 25 d. patvirtino fundaciją Gaurės klebonui Kazimierui Titovičiui. Tai rodo Kaminsio pasiryžimą vykdyti savo tikslą – rūpintis Gaurės bažnyčia ir klebonija.

Geriausiai nusako aplinkybes, dėl kurių Vytaučių gyvenvietė užrašyta Gaurės naujos parapijos bažnyčiai, kun. Ignas Česaitis. Jis 1932 m., aprašydamas Gaurės parapiją, cituoja 1670 m. spalio 8 d. G.J.Kaminskio fundacijos dokumentą: „G.J.Kaminskis įpuolęs į hereziją ir norėdamas nuplauti Dievo akivaizdoje tėvų ir savo kaltę, pasižada pastatyti naują bažnyčią, o tuo tarpu restauruosiąs senąją koplyčią aprūpinsiąs ją tinkamais bažnytiniais aparatais; toliau aprašinėja smulkmeniškai skiriamą būsimiems prie bažnyčios kunigams žemę, privilegijas, nurodinėja jų pareigas. Kas dar jį ypač skatino šitą auką Visagaliui padaryti, yra ta aplinkybė, kad žmonės dėl upių ir upelių daugybės labai retai vaikščioja į Batakius, Tauragės, Pajūrio bažnyčias į pamaldas, daug vaikelių miršta be šv. Krikšto ir senų žmonių be švento sakramento.

Kaip rodo jau vėlesni istoriniai šaltiniai, įsteigus Gaurės parapiją padėtis nepasikeitė, kol nebuvo pastatyti tiltai per apylinkės upelius. 1809 m. Gaurės bažnyčios vizitacijos akte rašoma: „Yra upių, kurios retkarčiais kliudo pasiekti bažnyčią būtent Kunigiškių, Liutkaičių, Jucaičių, Gauraičių, Vėžaičių, Milgaudžių, Traklaukio kaimams“.

Visgi pagrindinės naujos Gaurės katalikų parapijos įsteigimo ir klebonijos stiprinimo priežastys būtų vykusi katalikų kova su protestantais, neatmetama ir tai, kad Vytaučių gyvenvietę, kaip pagonišką, buvo siekta versti katalikiška. Šie siekiai buvo katalikybės stiprinimas krašte. 

Apie Vytaučius 

Žinome, kad 1670–1842 m. šiandienos Kunigiškiai priklausė Gaurės klebonijai ir tada buvo pakeistas gyvenvietės pavadinimas į Kunigiškius. Akivaizdu, jog iki tol gyvenvietė vadinosi Vytariškiais, Vytaurtaičiais (lenk. Wytortowczyzna), Vytaučiais. Kiltų klausimas, kodėl senoji gyvenvietė skirtingai vadinosi? Priimtina, kad pirmieji du pavadinimai „išsikreipė“ dėl vertimo iš lenkų kalbos. Tikėtina, kad teisingas Vincento Juzumo, XIX a. pabaigoje aprašiusio Žemaičių vyskupiją, gyvenvietės įvardinimas – Vytaučiai. Senieji Vytaučiai (Kunigiškiai) yra gretimai 1422 m. Melno taikos buvusios sienos ir gretimai buvusios LDK Gaurės muitinės.

Lietuvos administraciniame suskirstymo žinyne aptinkame dvi Vytaučiais vadinamas gyvenvietes. Abi gyvenvietės yra taip pat prie LDK buvusios sienos su kitais kraštais: Vytaučiai (vok. Wittauten) – Klaipėdos rajone, prie 1422 m. Melno taikos sienos su Vokiečių ordinu; Vytaučiai – Joniškio rajone, prie sienos su Livonija (Latvija).

Istoriniai įvykiai, jų seka gali padėti atsekti vietovardžio reikšmę, padėti nustatyti geografines ribas ar vietą. Vietovardžiai būna susieti su kokiais nors valstybės „infrastruktūros“ detalėmis: muitinėmis, keliais ar tiltais ir panašiai. Dalis vietovardžių susiję su LDK laikais. Istoriko Arūno Dubonio nuomone, Lylavėnų (Mažonų sen.) vardas kildinamas ne tik nuo ten tekančios Lylavos upelio, jis atsirado XIV a., kai į šį kraštą buvo atkeliami vadinamieji leičiai – tiesiogiai didžiajam kunigaikščiui pavaldžios karo tarnybos.

Aptikti vietovardžiai, sietini su XIII–XV a. LDK valdovų vardais, yra retenybė. Šiandiena, kaip pastebi istorikas Tomas Čelkis, paprastai didikų vardais pavadintos gyvenvietės yra prie svarbių pasienio kelių. Joniškio Vytaučiai yra prie buvusios Livonijos kelio, ėjusio nuo Šiaulių per Joniškį į Livoniją.

Tikėtina, kad šiandienos Kunigiškių gyvenvietė galėjo būti įkurta Lietuvos DK Vytauto laikais prie kelio kaip pasienio apsaugos postas. Taip pasienį saugodami kariai galėjo stebėti ir kontroliuoti padėtį pasienyje.

Tai ne vienintelis žinomas vietovardis, sietinas su valdovu Vytauto vardu.

Istoriko Vykinto Vaitkevičiaus nuomone, žmonių atmintyje ir žodinėje tradicijoje LDK valdovų atminimą per laiką keitė kiti, reikšmingesni įvykiai, pasakojimai, sietini su švedų karais, Napoleono karių žygiais. Žmonių atmintyje, pakeisdami senuosius, įsitvirtindavo nauji pasakojimai.

Kunigiškiuose sklando pasakojimas, kad XVIII a. kapinaitėse Napoleono karo metu buvo palaidotas garbingas šios armijos karininkas. Gyvas dar pasakojimas ar padavimas, kad ant žuvusiojo kapo du broliai pasodino po ąžuolą, o sesuo – liepą. Ąžuolai sunyko, o liepa liko (tiesa, neseniai ją nupjovė). Šioje kalvelėje 1928 m., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dešimtąsias metines, Kunigiškių, Liutkaičių, Šiauriškių, Aneliškės kaimų gyventojai pastatė kryžių šiai datai atminti.

Kunigiškiuose esanti kalvelė neabejotinai mena senus laikus, o vėliau susieta su Napoleono karais, kaip ir Gauraičių kapinynas, vėliau pavadintas Prancūzkapiais. Senasis Kunigiškių gyvenvietės pavadinimas Vytaučiai neabejotinai yra vietovardis – istorijos paminklas, liudijantis Vytauto laikus, tiesiogiai praeitį liudijanti atmintina vieta.

Pabaigai 

1970 m. gaisre sudegė ne tik Gaurės bažnyčia, bet ir vertingas dailės paveldas, ir turtingas bažnyčios archyvas. Jo turtingumą sužinome iš 1956 m. inž. architekto Stasio Abamausko bažnyčios aprašymo. Bažnyčioje buvo saugomos bažnytinės knygos, pradėtos nuo 1780 m. iki XX a. vidurio. Pats seniausias bažnyčios archyve saugomas dokumentas buvo aktų knyga iš 1780 m. „Liber Processum Penue Autoniu Budryk Parocchiis Gaurensi anno Dni 1780“. Metrikų knygos siekė dar ankstesnius laikus.

Daugiau apie Gaurės bažnyčios archyvą sužinome iš 1932 m. kunigo Igno Česaičio parapijos ir bažnyčios aprašymo. Kunigas užsimena, kad bažnyčioje buvęs 1670 m. spalio 8 d. fundacijos dokumentas, Žemaičių vyskupo Giedraičio vizitacijos aktas ir kiti dokumentai.

Iš bažnytinio archyvo, metrikų knygų būtų galima nustatyti, kada dabartiniai Kunigiškiai gavo šį pavadinimą. Senasis gyvenvietės pavadinimas Vytaučiai išgilina ir praturtina šiandienos Kunigiškių gyvenvietės istoriją. Ateityje, sugretinę istorinius, o gal ir archeologinius tyrimus, žinias apie šią seną gyvenvietę pagilinsime.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras