Lapų ir obuolių kritimo metas(5)

Eugenijus SKIPITIS

2015-11-01 14:29

Autoriaus nuotrauka

Tie lapai krenta, krenta lyg toli

danguj nuvysta sodai; lapas mestas

tarytum atsisveikinimo gestas.

Ir žemė krenta per naktis žvaigždėtas

vienatvėn kaip žvaigždė tyli.

Visi mes krentam. Krenta štai ranka.

Regi tu krentant viską lyg šią ranką.

O vienas juk yra, kur švelniai renka

ir laiko rankoj krentantį bet ką. (Raineris Marija Rilkė)

Ruduo. Lyg dainoj: krenta lapai auksiniai... O gal šiandien paprasti? Jeigu būtų auksiniai, surišę kaspinėliais tuntais neštume į bankus.  

Ten, žinoma, eilėse apsižodžiuotume, apsistumdytume, parodytume rudens šalnų nepakąstus liežuvius, o gal ir plikus užpakalius. Beviltiškoje padėtyje lietuviai arba lietuvės dažniausiai bando nusimauti kelnes – lyg ten glūdėtų paskutinė tautiečio jėga. Viskas kaip komercinėje televizijoje, kur seksas ir keksas ant to paties desertinio staliuko. Jeigu lapai vieną rudenį taptų auksiniai, Seime visuomet atsirastų pirmas, kuris šią paslaptį sugebėtų konvertuoti į dolerius. Atsirastų ir paskutinis, kuris kokiose nors Kazokiškėse, to aukso nuo žemės nesugebėtų pakelti. Pagyvenkime kelias dienas be aukso karštinės. Ramus ir šiltas šių metų ruduo yra tarsi atlygis už ilgą mūsų gyvenimo kantrybę. Krenta ne tik lapai, bet ir obuoliai. Krituoliais ne visi džiaugiamės. Tas, kuris drąsesnis, bando įsiropšti į obelį ir prisiskinti širšių neprakąstų vaisių. Neatsargiai besidarbuojant kartais pasitaiko iš vaismedžio iškristi. Gerai, kad ne iš gyvenimo. Kai iškrenti iš gyvenimo, į jį antrąkart labai sunku įlipti, dažnai nepadeda nei gydytojas, nei kopėčios.

Spalio mėnuo pilnas geltono liūdesio. Ne vien todėl, jog paženklintas žymių žmonių netektimis ir skaudžiomis avarijomis. Šio mėnesio atkarpoje yra kasmetinis dvasios virpėjimas, ko gero, būdingas tiktai mirties kulto garbinimui ištikimai lietuvio sielai. Naujieji savižudžių Pilėnai jau kelis kartus pralenkė šios pilies gynėjų pelenus. Kad ir kaip skaudu apie tai kalbėti, tačiau žmonės išeina pačiame jėgų žydėjime, net neatsisveikinę, net nepalikę raštelio su paskutiniu sakiniu. O savižudybių prevencijos programos buksuoja tarsi paslydusios ant pernykščių lapų. Kartais imi ir šventvagiškai pagalvoji, kad niekas nepasikeis, kol nelaimė neįsisuks į kokio nors didelio valdžios vyro namus. Tuomet įsisuksime į prevencijos vajų, tarsi dirbtinai eskaluojama priemonė būtų vaistas nuo praradimų skausmo. Mūsų valdžia stovi po medžiu, greičiau po ąžuolu, bet ne po obelimi. Anot legendos, ant galvos nukritęs obuolys paskatino Izaoką Niutoną sukurti gravitacijos teoriją. Mes tiek daug nenorime. Užtektų tik geros minties, kaip pasirūpinti nelaimingais savo šalies piliečiais. Įtariu, kad susimetę, mes tą laimingą obuolį padovanojusį medelį gražiai aptvertume, vežtume ekskursijas, kaip vaikai pasivoliotume jos numestuose lapuose, gal netgi klonuotume. Nežinai, kada kitą kartą pravers.

Ruduo – rimties metas. Kol dar galvos ir pečių neužgriuvo tamsa, turime gražaus laiko pagalvoti apie nuveiktus ir būsimus darbus, suskaičiuoti viščiukus, pasirūpinti podėliuose sukrautu derliumi. Tą pilką vakaro valandą, kai nustoja čiaudėti kėkštas, kai ant kelių gali poilsiui padėti rankas – galvoje tampa šviesiau. Imi ir supranti, kad valdžia tau niekada neatneš medaus šaukšto, gulinčiam ligos patale nepaduos vandens, Švento Petro nepaprašys raktų nuo Rojaus. Viską turi pasidaryti pats. Todėl keliesi nuo kiemo pakraštyje numesto rąsto, nuo kaladės pasiimi atvėsusį kirvį ir pavargusio žmogaus žingsniu per čežančius lapus eini namo. Paskui tave eina šio vakaro vėjas. Kai praveri trobos duris, vėjas ima pokštauti ir į priemenę stipriu gūsiu įritina glėbį klevo lapų. Tuomet praveri virtuvės duris ir sriubą verdančiai savo moteriai sakai: „Žiūrėk, aukso parnešiau“. Moteris nusišypso, priemenėje surenka lapus, padeda ant spintelės, pabučiuoja tavo apšepusį skruostą ir sako: „Už tavo gerus darbus aš tau iš tų lapų rožę padarysiu“. Stovite abu ir juokiatės, tarsi nebūtų jokio rudens.

Artėja Vėlinės. Artimųjų kapai netrukus pasipuoš puokštėmis arba krepšeliais. Pastaruoju metu dalį Vėlinių rūpesčių jau patikėjome profesionalams. Gėlių pardavėjų konvejeris puikiai sukasi. Iš rudens lapų surištos rožės nepamatysi. Per pigu. O kiek į tą lapų rožę galima įdėti širdies, niekam nerūpi. Vienose provincijos kapinėse per Vėlines ant kapo mačiau obuolių kraitelę. Man patiko. Tie iš gimtinės sodo atnešti obuoliai buvo tokie gražūs, taip paslaptingai kvepėjo, kažkuo paprastu ir kažkuo dideliu, gal gyvenimu, gal atmintimi, gal mirties paslaptimi. Ach, kaip graudu, kad lapų ir obuolių kritimas nėra šventė. „O vienas juk yra, kur švelniai renka ir laiko rankoj krentantį bet ką.“

 

Skaityti komentarus (5) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras