Legendinė asmenybė, niekada nebuvusi Tauragėje(1)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2019-10-20 07:58

Aleksandras Frumkinas. Tinklalapio biblioatom.ru nuotrauka

Žmogus, apie kurį šiandien rengiuosi papasakoti, niekada nėra buvęs Tauragėje ar netgi netoli jos. Tačiau miesto vardą neabejotinai girdėjo daug kartų ir tikriausiai bent jau įsivaizdavo, kur tas miestas yra.

Žinodamas, kokios neigiamos reakcijos gali sulaukti šis rašinys, iš karto noriu atsiprašyti silpnesnių nervų ar net sapne bijančių prisiminti senus socialistinius laikus skaitytojų – kalbėsiu apie patį gūdžiausią sovietinio laikmečio laikotarpį, Lietuvai atnešusį daug skausmo ir tragedijų, stalinizmo suklestėjimo apogėjų, minėsiu šiandien tikrai nepageidaujamus faktus ir pavardes. Tačiau kartu norėčiau pacituoti žymaus teatrologo Aleksandro Guobio žodžius: „Rusijos Teatro Meno Instituto (buv. GITIS) profesorius Georgas Gojanas sakydavo: „Išmesti faktus galima iš knygos, bet ne iš istorijos. Reikia sakyti, kad jei sovietmečiu buvo tokie reikalavimai, tai taip ir rašėme. Ir tą reikia nebijoti ir pasakyti“.

Mūsų šios dienos herojus nebuvo politikas, nepriklausė jokioms represinėms struktūroms. Jis buvo pasaulinio garso mokslininkas, kurio vardą su pagarba ir šiandien taria toliausiųjų šalių kolegos. Gimęs pačioje XIX amžiaus pabaigoje, jis mirė klestint brežnevizmui. Tai legendinis sovietinis fizikas, chemikas, vienas pagrindinių šiuolaikinės elektrochemijos, elektrocheminės kinetikos pagrindų sukūrėjų – Aleksandras Frumkinas. TSRS Mokslų akademijos akademikas, Socialistinio darbo didvyris, Lenino ir trijų Stalino vardo premijų (tuo metu tai buvo valstybinės premijos) laureatas, šešių solidžių monografijų autorius, vienuolikos užsienio šalių mokslo akademijų bei mokslo organizacijų, tarp jų JAV Nacionalinės mokslų akademijos ir Amerikos mokslo ir meno akademijos, Prancūzijos chemikų draugijos garbės narys, Tarptautinio elektrocheminės termodinamikos ir kinetikos komiteto prezidentas, apdovanotas garbingu Amerikos elektrochemikų draugijos Paladijaus medaliu. Šis medalis už ypatingus nuopelnus teorinės elektrochemijos korozijos procesų teorijos srityse kas antrus metus teikiamas garsiausiems pasaulio mokslininkams. Akademiko 80-mečio proga solidus tarptautinis žurnalas „Journal of Electroanalytical Chemistry“ dviem tomais, bendrai per tūkstančiu puslapių, išleido garsiausiųjų pasaulio mokslininkų atsiliepimus apie A.Frumkiną. 1999 metais tarptautinė elektrochemijos draugija įsteigė „Frumkino atminimo medalį“. 

Tai vis – su branda pasiekti nuopelnai. O dabar – apie pradžią.

Mama – iš Tauroggeno

Aleksandras Frumkinas atėjo į šį pasaulį 1895 metų spalio 24-ąją Kišiniove (Moldova), žydų šeimoje. Jo tėvas, iš Rumšiškių kilęs Naumas (Nochemas) Frumkinas (18551934), dirbo draudimo agentu. Motina, ir tai tauragiškiams svarbiausia, Margarita (Grunia) Rabinovič buvo gimusi Tauroggene (18631949), kaip dauguma žydų moterų niekur nedirbo, rūpinosi namų ūkiu. Tėvai susituokė 1888 metų rugpjūčio 2 dieną Kaune, kur gyveno tėvo šeima, ir išvyko į Kišiniovą. Gimus Aleksandrui, persikėlė į Odesą.

Baigęs šio miesto gimnaziją, vaikinas mokslą tęsė Strasbūre, dirbo Berno (Šveicarija) universiteto Volkmaro Kolšutero (Volkmar Kohlschütter) laboratorijoje, su šiuo mokslininku 1914 metais paskelbė pirmuosius savo darbus iš fosforo oksidacijos srities.

Pašto ženklas Aleksandro Frumkino garbei. Tinklalapio locals.md iliustracija

Sugrįžęs į Odesą, 1915 metais baigė Novorosijsko universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, įsidarbino Odesos plieno valcavimo gamykloje laborantu, kur labai rimtai susidomėjo elektrochemija. Jau 1917 metais paskelbė pirmąjį savo šios srities straipsnį. 1919 metais, būdamas vos 24-erių, Odesoje išleido stambų mokslinį veikalą, iškėlusį jį į žinomiausių Rusijos elektrochemikų būrį, „Elektrokapiliariniai reiškiniai ir elektrodiniai potencialai“. Kitais metais šios knygos dalį išspausdino Didžiosios Britanijos žurnalas „British Philosophical Magazine“, 1923 metais kitą dalį – Vokietijos žurnalas „Zeitschrift für physikalische Chemie“.

Kadangi po spalio revoliucijos buvo laikinai nutrauktas mokslo laipsnių teikimas, taip ir neapsigynęs disertacijos, 1920 metais A.Frumkinas tapo Odesos Liaudies švietimo instituto profesoriumi.

Po kelerių metų, profesoriaus A.Bacho pakviestas, jis pradėjo dirbti Centrinėje chemijos laboratorijoje Maskvoje, greitai tapo vienu didžiausiųjų savo srities specialistų.

1932 metais išrinktas tikruoju TSRS Mokslų akademijos nariu. Keturiasdešimt šešerius metus dirbo Maskvos universiteto Chemijos fakultete, keturiasdešimt trejus – vadovavo jo paties sukurtai Elektrochemijos katedrai. 1939–1949 metais buvo Fizikinės chemijos instituto, o 1958–1976 metais TSRS Mokslų akademijos Elektrochemijos instituto (dabar A.Frumkino vardo) direktorius.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Viskonsino (JAV) valstijos universiteto kvietimu A.Frumkinas vienerius metus skaitė ten koloidų chemijos paskaitų kursą.

 

1949 metais A.Frumkino iniciatyva sukurtas Fizikinės chemijos institutas gavo užduotį parengti vandenilinei bombai RDS-6 būtino ličio didelio kiekio gavimo technologiją. Ir tais pačiais 1949 metais, per patį kovos su kosmopolitizmu kampanijos įkarštį, A.Frumkinas buvo apkaltintas kaip nepagrįstai menkai vertinantis rusų mokslininkus bei jų nuopelnus. Jo kaltės įrodymu laikytas ir mokslo darbų citavimas vakarų mokslinėje literatūroje, straipsnių vertimas į užsienio kalbas.  Mokslininkas atleistas iš Fizikinės chemijos instituto direktoriaus pareigų, išvyko iš Maskvos,  apsistojo nedideliame užmiesčio rajone, kur parašė fundamentalią monografiją „Elektrodinių procesų kinetika“. Ir tik tai, kad dar nuo 1940 metų vidurio A.Frumkinas dalyvavo specialioje urano problemoms skirtoje komisijoje, Antrojo pasaulinio karo metais evakuacijoje vadovavo dideliam mokslininkų ir inžinierių kolektyvui, tiesiogiai nagrinėjusiam radiacinės chemijos ir kitas gynybos problemas, o vėliau ir po karo aktyviai dalyvavo vystant sovietinius atominės ir vandenilinės bombų projektus, greičiausiai išgelbėjo akademiką nuo liūdnesnių pasekmių bei susidorojimo.

1955 metais, jau po J.Stalino mirties, A.Frumkinas pasirašė „Trijų šimtų asmenų laišką“ prieš lysenkizmą moksle (Trofimas Lysenka – sovietų biologas, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje vadovavęs kampanijai prieš genetikos atradimų taikymą žemės ūkyje. Šią teoriją palaikė J.Stalinas. Kampanija, vėliau pavadinta „lysenkizmu“, Sovietų sąjungoje tęsėsi iki 7-ojo dešimtmečio vidurio).

Detaliau neanalizuosiu garsiojo akademiko mokslinės veiklos, nes pirmiausia pats nieko čia nesuprantu, o antra tai labai specifiniai dalykai, įdomūs ypač siauram skaitytojų ratui. Šiaip ar taip pagrindinė A.Frumkino tyrinėjimų sritis – elektrochemijos procesų teorija. Jis suformulavo pagrindinius metalų korozijos elektrochemijos teorijos teiginius. Sukūrė poliarografinių maksimumų teoriją (jeigu tai kam nors ką nors sako). Jis šešis kartus buvo nominuotas Nobelio chemijos premijai 1966-aisiais, tačiau jos taip ir negavo.

Mėgo kalnus ir poeziją

Be mokslinės veiklos, viena didžiausių A.Frumkino aistrų buvo kelionės po nepažįstamus kraštus. Jis labai mėgo kalnus, ne kartą kopė į Kaukazą, Pamirą, Tian-Šanį, Uralą, lankėsi prie Baikalo, Kamčatkoje. Tian Šanio Kaindy-Kata kalnagūbrio atšakoje dvi perėjos pavadintos A.Frumkino pavarde.

Aleksandras Frumkinas kalnuose. Tinklalapio veter.turizm.ru nuotrauka

Jis domėjosi viskuo, siekė viską pamatyti ir perskaityti. Galėjo profesionaliai ir literatūriškai kalbėti apie gamtos grožį, aptarinėti politines aktualijas ir įvairių epochų dailę. Skaitė greitai, labai mėgo poeziją, mokėjo mintinai daugybę eilėraščių. Viename interviu A.Frumkinas yra pasakęs: „Tikra poezija turi būti kažkiek nesuprantama“. Laisvai kalbėjo anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis, mokslo literatūrą studijavo tik originalo kalbomis. 2017 metais pasirodžiusioje Greifsvaldo (VFR) universiteto profesoriaus Frico Šolco (Fritz Scholz) redaguotoje knygoje „Elektrochemija susiskaldžiusiame pasaulyje. Inovacijos XX amžiaus Rytų Europoje“ didysis anglų elektrochemikas Rodžeras Parsonsas (Roger Parsons) pažymėjo, kad A.Frumkino darbštumas varė į neviltį jo jaunesniuosius kolegas, kurie greičiausiai tikėjosi jį pakeisti – bet kad būtų žinoję, kaip tai padaryti. Kitas mokslo šviesulys, Nobelio premijos laureatas, fizikinės chemijos profesorius iš Teksaso universiteto Džonas Bokrisas (John Bockris) toje pat knygoje rašė, kad Frumkino – mokslininko ilgaamžiškumą paprasčiausiai lėmė jo intelektualinis pranašumas prieš kitus.

Trys žmonos

Ne mažiau įdomus buvo ir akademiko šeimyninis gyvenimas. Pirmoji žmona garsi poetė, Stalino premijos laureatė Vera Inber iki tol su pirmuoju vyru ketverius metus gyveno Paryžiuje, kur išleido pirmąją savo knygą. Grįžusi į Maskvą, dirbo žurnaliste, vėliau dvejus metus važinėjo po vakarų Europos šalis. Išgyveno Leningrado blokadą. Ištekėjusi už A.Frumkino, paskyrė jam daug savo eilėraščių.

Antrąja žmona tapo elektrochemikė, laisvai kalbėjusi trimis kalbomis didelė vakarų literatūros žinovė Amalija Obručeva.

Po jos mirties trečiąja, ir paskutiniąja, 72-ejų metų akademiko žmona tapo tarptautinio masto metalų organinių junginių srities specialistė, Maskvos universiteto profesorė Emilija Perevalova. Latvijos mokslų akademijos akademikas J.Stradynis pavadino ją „geruoju genijumi“. Ji ne tik tapo atrama solidaus amžiaus mokslininkui – vyrui, bet ir aktyviai reiškėsi pati. Buvo per trisdešimties daktarinių disertacijų mokslinė vadovė, visas būrys jos išugdytų mokslininkų tapo habilituotais daktarais.

Aleksandro Frumkino kapas. Tinklalapio images.findagrave.com nuotrauka

Aleksandras Frumkinas mirė 1976 metų gegužės 27-ąją Tulos mieste, atvykęs į sąjunginį organinių junginių elektrochemijos pasitarimą. Palaidotas Maskvoje, garbingiausiose Novodevičės kapinėse.  

Ant kapo stovi puikus daug nuo sovietinės valdžios kentėjusio skulptoriaus-avangardisto ir garsaus rusų poeto V.Siduro paminklas. Apsilankiusi dirbtuvėje, A.Frumkino našlė tarp gausybės autoriaus darbų išvydo nedidelę originalią kompoziciją, kuri vėliau ir buvo įkūnyta didesniu mąsteliu. Dvi tarpusavyje sujungtos bronzinės figūros – tai tarsi nutūpę pavargę į dangų žvelgiantys paukščiai. Akademiko našlė čia įžvelgė dar ir taip A.Frumkino mėgtas kalnų viršūnes arba laužo liepsnas...

*** 

Štai ir visas trumpas pasakojimas apie legendinį socialistinio realizmo laikais gyvenusį žmogų, vieną ryškiausiųjų XX amžiaus mokslininkų, kurį žinojo visas mokslo pasaulis. Deja, jis niekada nesilankė nei Lietuvoje, nei juo labiau Tauragėje. Todėl ne vienas priekabesnis skaitytojas paklaus – tai kodėl rašoma? Ogi todėl, kad gyvybę jam davė Tauroggene gimusi mama, kuri, išgyvenusi iki 1949 metų, reikia manyti, dar spėjo išgirsti apie garsiojo savo sūnaus laimėjimus. Ir tikrai nemanau, kad Tauragė, besididžiuojanti milijardieriaus Romano Abramovičiaus čia gyvenusiais seneliais, turėtų užmiršti ne vien sukauptais turtais, bet ir protu kraštą garsinančias asmenybes.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras