Medžioklė Rojaus slėniuose(6)

Eugenijus SKIPITIS

2015-12-26 16:15

Autoriaus nuotrauka

Žmogaus gyvenime yra daug dalykų, kurie vyksta tik jo viduje ir kurie aplinkiniame pasaulyje nepalieka pėdsakų. Todėl istorijai tenka įvykiai, o menui – žmonės. (Baltarusių rašytojas Alesius Razanovas)

Dabar, kai Vilnius atsisveikino su kunigaikščiu Vildaugu, pajutome, kad sostinė liko be rūmų juokdario. Tapo nyku. Staiga supratome, kad politikai stengiasi gimti kas ketveri metai, o juokdariams toks prisikėlimas iš pelenų pavyksta tik kartą per šimtmetį. Man panašu, jog S.Urniežiaus pelenai urnoje dar vis tebedainuoja „Amerika...“. Kažkam dėl to gal netgi baugu. Mes esame medžioklės Rojaus slėniuose eiliniai varovai, kuriems, ko gero, niekada nepavyks net akyse pamatyti riebaus laimikio. Dėl to esame šiek tiek nusiminę. Argi ne absurdas, kad taip geidžiamas politinių dividendų mamutas visuomet įkrenta į svetimą duobę? Atrodo, ir duobę patys kasėme, ir akmenis kruvinom rankom nešėme, ir sotesnio gyvenimo viltimi degėme... O rezultatas – net pliko kaulo nepavyko gauti. Net Kalėdų Senelis, ir tas nueina kažkokiais klystkeliais arba atsisėdęs ant mūsų namų slenksčio guodžiasi, kokie plėšrūs mūsų politikų vaikai, tokie plėšrūs, kad net dovanų maišo siūles patikrina. Todėl kokiame Balbieriškyje ar Juodpetriuose ant dovanų maišo lieka tik aukso dulkės. Galėtum įjungti dulkių siurblį, bet kokia iš to nauda – tik dulkių siurblio žarną išterliosi sunkiais prisiminimais.

Kodėl užsiminiau apie Juodpetrius? Juk ne vien ten sunkiai gyvena žmonės. Prieš keletą metų Tauragėje, kažkur prie perėjos miesto centre, sutikau jauną moterį su trimis pametinukais vaikais. Net nepajutau, kaip paspaudžiau fotoaparato jungiklį. Po to puoliau prašyti adreso, žadėjau aplankyti šią smalsiaakių berniukų šeimyną Juodpetriuose. Nepavyko. Sutrukdė medžioklė Rojaus slėniuose. O gal mano aplaidumas, gal mano galvojimas, jog viskas praeina, netgi vaikystė, visuomet atmintyje įtvirtinanti suaugusiųjų duotus pažadus. Neteisus buvo S.Urniežius, sakydamas, jog tarp mirties ir gyvenimo nėra skirtumo. Yra. Tik tarp mirties ir užmaršties nėra. Todėl, norėdamas ištaisyti šią klaidą, šiandien dar kartą žiūriu į prieš daugelį metų padarytą kadrą ir pats savęs klausiu „Kaip jūs ten savo Juodpetriuose gyvenat? Vaikai, ar jūsų tėtis turi darbo? Ar mama nepavargo, skalbdama jūsų nuolat augančius drabužėlius? Visko nutinka trims bernams lakstant po kiemą. Vienam visuomet pavyksta „pagauti kiškį“. Paprastai jis būna šlapias. O ką motinai daryti, kai prie vaikų pradeda kabinėtis tvoros arba prie kojų atsitupia medžiai, kad parodytų kaimo tolius? Vaikai nekalti, kad tvoros arba medžiai suplėšo striukes, ant sėdynės palieka mėlynę. Mėlynės užgyja, o drabužėlį reikia pirkti naują. Ir ne visuomet yra atliekamas eurocentas tam malonumui patirti.

Dievas mato, kaip aš džiaugiuosi, kad kažkada man pavyko „padaryti“ tokį kadrą su tarp žmonių stovinčia darna, meile, viltimi, paprastumu, kuris virpa, ieškodamas skiemens, kad pabandytų pavirsti žodžiais. Aš nežinau, kaip klostosi tos Juodpetriuose įsikūrusios (o gal jau ir ne?) šeimos gyvenimas. Tačiau fotografijos lape aš matau vaikų akis, kurios man sako, kad šitie Juodpetrių vyrukai niekada netaps Tauragės rūmų juokdariais, nebus svetimų medžioklių Rojaus slėniuose varovai. Jie geležimi kabinsis į akmenį, į medį, į žemę, jie kaip plieninį lyną įtemps savo raumenis, savo jėgas ir valią, kad jų vaikams nereikėtų purtyti pavargusio Kalėdų Senelio dovanų maišo. Ant slenksčio sėdės pražilusi motina ir visatos akimis žiūrės į savo vaikaičius, o gal ir į mus. Tegul jos žvilgsnis bus dovana mums visiems prieš perlaužiant kalėdaitį. Būsiu ir aš laimingas, kažką tauraus sutikęs Rojaus slėniuose.

Skaityti komentarus (6) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras