Mokytojos Marijos Vasiliauskaitės-Koncevičienės šimtmečio jubiliejui (0) 

Romanas VASILIAUSKAS

2015-12-06 15:15

Marija Koncevičienė su IV klasės mokinėmis

Romanas Vasiliauskas – upyniškis. Gimė Patulės kaime, mokėsi Upynos, Skaudvilės mokyklose, vėliau Vilniaus pedagoginiame ir Vilniaus universitete, kur studijavo lietuvių ir anglų kalbas. Į švietimo problemas pradėjo gilintis nuo studijų, susidomėjimas šia sritimi ypač sustiprėjo dirbant apie pedagogiką rašiusiame žurnale. Vėliau pasinėrė į žmogaus ugdymo mokslą. Apsigynęs daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, nuėjo ilgą kelią nuo dėstytojo iki profesoriaus. Rašė įvairiais švietimo klausimais, bet dabar susikoncentravo į mokytojų kartų veiklos tęstinumą.

Iš daugelio Tauragės apskrities mokytojų, susiejusių savo profesinę veiklą su švietimu, Marija Koncevičienė (1915 08 02–1995 06 30) nuėjo sudėtingą gyvenimo kelią, pasiaukodama triūsė, nešdama šviesą jaunajai kartai. Pedagogė formavosi sudėtingomis tarpukario Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir laisvės praradimo sąlygomis, per veiklą įvairių regionų mokyklose. Tačiau labiausiai mokytojos pedagoginis žmogiškumas prigijo, įsitvirtino Tauragėje, kur ateitį kuria buvę jos mokiniai, vaikai ir vaikaičiai.

Marija Vasiliauskaitė-Koncevičienė gimė 1915 m. rugpjūčio 2 d. Piatigorske, Onos Gasiūnaitės ir Juozo Vasiliausko, pašto tarnautojo, šeimoje. Ona Gasiūnaitė, kilusi iš Biržų rajono Klausučių kaimo stambaus ūkininko Gasiūno šeimos, ištekėjo už lenkų kilmės jaunuolio Juozo Vasilevskio (Vasiliausko). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vyko įvairūs tautų konfliktai, bruzdėjo pavergtos tautos, dangus virš Europos niaukėsi. Šeima, siekdama išvengti prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo pavojų, iš Pasvalio pasitraukė į Piatigorską. Jauna šeima kūrėsi svetimoje vietoje, ieškojo pragyvenimo šaltinių, ypač tai tapo aktualu gimus sūnui. Marijos motina Ona Gasiūnaitė su naujagimiu sūneliu ant rankų, grįžusi pas tėvus į Klausučių kaimą, prašė tėvo palikimo. Tačiau vaikeliui susirgus ir jam mirus tėvas, stambaus ūkio savininkas, atsisakė skirti dukteriai palikimą. Palikimo netekimo pasekmės šeimoje buvo skaudžios ir lėmė tolimesnį Marijos gyvenimą, ypač kai gimė dar dvi sesutės – Juzefa ir Elena. Verstis su nemaža šeima ilgainiui tapo vis sunkiau. Kilus revoliucijai Rusijoje šeimos padėtis dar labiau pasunkėjo, ir tai paskatino Oną Gasiūnaitę-Vasiliauskienę apsispręsti kartu su trimis dukterimis 1921 m. grįžti į Lietuvą. Jos tėvas Juozas Vasiliauskas, nors liko Rusijoje, ryšių su šeima nenutraukė. Šešiametė Marija, talkindama mamai, rašė laiškus tėvui rusų kalba ir taip mokėsi ne tik reikšti mintis svetima kalba, bet ir ilgainiui rusų kalbos mokėjimą ištobulino iki tokio lygio, kad tai tapo jos, kaip mokytojos, svarbia profesinio pasirengimo dalimi. Pokariu privalomo rusų kalbos mokymo tikslai buvo sunkiai pasiekiami kaime, kur vietos gyventojai kalbėjo gimtąja lietuvių kalba ir mokiniams buvo sunku įgyti rusų šnekamosios kalbos patirties.

Grįžusių Onos Gasiūnaitės su trimis dukterimis, o čia dar gimė sūnus Pranas, niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Kaip teigia dukros Gražina ir Raimonda, jų senelė nesižemino prieš tėvą, prašydama savo dalies, todėl ir liko beturtė. Pastogę susirado pas svetimus, teko sunkiu prakaitu užsidirbti pragyvenimui, dirbti pagalbinius darbus, tarnauti kitiems. Dukterys buvo mokomos įvairių moteriškų darbų. Marija įgijo pirmuosius siuvimo, mezgimo, siuvinėjimo, šeimininkavimo įgūdžius, kurie ypač pravertė vėliau dirbant pradžios mokykloje ir perduodant patirtį naujai kartai. Tačiau šeimos laukė dar vienas išbandymas: ištiko didelė nelaimė – sudegė nuomojamas gyvenamasis namas, visas sukauptas turtas, drabužiai, maistas, daiktai. Po gaisro likus be pastogės, turto, nuosavybės ir dar su mažametėmis dukterimis iškilo dilema – likti kaime ar apsigyventi Pasvalyje, arčiau mokyklos, tikėtasi lengviau susirasti darbą mieste. Susiradusi darbą Pasvalio siuvykloje, apsigyveno Vilniaus gatvėje. Ten, Vilniaus gatvėje, už durų pasiliko Marijos vaikystė ir kilo ryžtas eiti į gyvenimą mokslo keliu.

Marija Pasvalio aukštesniojoje komercinėje mokykloje

Pasvalys, antrosios eilės miestas, tarpukariu darė sparčią pažangą įvairiose švietimo srityse.

M.Vasiliauskaitė pradėjo lankyti Pasvalyje atidarytą vidurinę keturių klasių mokyklą, kuri jai besimokant sėkmingai plėtėsi, kol 1931 m. buvo reorganizuota į Aukštesniąją komercijos mokyklą, kuri nuo 1924 m. pasirinko realinę mokymo kryptį. Berniukai mokyti staliaus darbų, o mergaitės – siuvimo, įsteigtos dviejų metų papildomos specialybės – prekybos ir pramonės. Marija, kruopščiai lankydama pamokas, ugdėsi bendruosius sugebėjimus, formavosi vertybinę orientaciją, plėtojo kultūrinį akiratį ir kartu įgijo siuvimo, mezgimo, nėrimo, puošybos, ruošybos, apskritai šeimininkavimo įgūdžių, kurie pravertė dirbant mokykloje.

Marijai iš bendrojo lavinimo dalykų labiau sekėsi tikslieji mokslai, ypač mėgo aritmetiką, matematiką, žemesnėse klasėse silpniau sekėsi lietuvių kalba. Tai nulėmė objektyvios priežastys. Marija, kaip matyti iš archyvo duomenų, Pasvalio mokykloje buvo bene vienintelė, kuri, vaikystę praleidusi Rusijoje, šeimoje su tėvu kalbėjo rusų, o su motina – lietuvių kalba. Nors mišri kalbinė aplinka nesutrikdė į lietuviškumą orientuotos Marijos savivokos, jos lietuvių kalba negalėjo būti taip prisodrinta plačiomis raiškos formomis, kaip bendraklasių, nuo kūdikystės kalbėjusių lietuviškai. Tačiau kaip atsvara šiam iššūkiui – ji rusų kalbos mokėjimu buvo visa galva aukštesnė už savo bendraklasius. Be to, rusų kalba gimnazijoje buvo pasirenkamasis dalykas. Aukštesnėse klasėse jos lietuvių kalba nuolat tobulėjo.

Pasvalyje Marija brendo kaip kruopšti ir sąmoninga mokinė, kuri išmoko įveikti kylančius sunkumus. Siekiant sėkmingai pereiti mokykloje iš žemesnės į aukštesniąją klasę reikėjo įvykdyti du reikalavimus: išlaikyti keliamuosius egzaminus ir sumokėti už mokslą. Marija, sėkmingai įveikdama mokymosi užduotis, jautė didelį lėšų stygių: sunku buvo tikėtis paramos iš šeimos, kurioje vienintelė motina laikė ant savo pečių visą buitį. Gimnazijoje mokslas buvo mokamas (už mokymąsi I–IV klasėje reikėjo mokėti 100 Lt ir V–VIII klasėse atitinkamai 150 Lt). 1933 m. dėl mokesčių nemokėjimo ir blogo mokymosi buvo išbraukti iš sąrašo 27 mokiniai.

Marijai spręsti socialines problemas, dvasiškai turtėti daug kuo padėjo Pasvalio kanauninkas Kazimieras Kriščiūnas. Koncevičienės dukterys Gražina ir Raimonda vadina jį nepamirštamu šeimos gelbėtoju. Kazimieras Kriščiūnas – tauri asmenybė, paskyrusi visą gyvenimą žmogaus dvasiniam tobulėjimui, žmogiškumo puoselėtojas, kupinas gailesčio artimam, visa savo galia atsidavęs dvasiniam pašaukimui. Ypač šios savybės išryškėjo vokiečių okupacijos metais, kai jis rizikuodamas gelbėjo žydus. Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos Respublikos Prezidento 2012 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Pasvalio kanauninkui K.Kriščiūnui ėmus globoti Mariją ji pasirodė ne iš kelmo spirta, stropi, pareiginga, gabi. Pradinėse klasėse išryškę gabumai pasitvirtino vėlesniuose Marijos raidos etapuose. Bendravimas su tauriais žmonėmis, atsidavusiais savo profesijai mokytojais atsvėrė ankstesnes nesėkmes, ryškėjo troškimas dirbti ne materialinės gerovės, o dvasinių santykių kūrimo srityje. Žavėjimasis gerais mokytojais stiprino šią vis labiau į sielą įsismelkiančią nuojautą – būti mokytoja.

Noras rinktis pedagogo kelią dar labiau išryškėjo 1936 metais, kai ji kartu su 4-ąja abiturientų karta baigė gimnaziją ir įsidarbino Joniškėlio banke buhaltere. Darbą banke laikė pragyvenimo šaltiniu, tačiau visa savo asmenybe jausmus kreipė į kitą žmogų, vis labiau žavėjosi pedagogine veikla, orientuota į jaunosios kartos ugdymą. Išmėginti savo galimybes skatino ir anuometiniai tarpukario Lietuvos poreikiai, kai įvedus privalomą pradinį mokslą ypač trūko pradinių klasių mokytojų.

M.Vasiliauskaitės ketinimams sutapus su pradinio švietimo poreikiais ji, kaip rodo archyvo duomenys, buvo paskirta Šiaulių apskrities Šimkūnų pradinės mokyklos mokytoja. Pamokytojavusi kurį laiką, ji ne tik gavo kuo geriausius įvertinimus, bet ir buvo išsiųsta į Ukmergės pedagoginius kursus, kuriuos 1939 m. spalio 16 d. sėkmingai baigė.

Tolesnis profesinis kelias krypo į Žemaitiją ir, jau įgijusi patirties, 1939 m. spalio 16 d. ji skiriama Tauragės apskr. Nuomininkų pradinės mokyklos mokytoja, vedėja. Čia susipažino ir užsimezgė draugystė su savo būsimuoju vyru Petru Koncevičium. Ilgai neužsibuvo Nuomininkuose, ir Švietimo generalinio tarėjo 1941 m. rugsėjo 3 d. įsakymu savo prašymu skiriama Upynos pradinės mokyklos mokytoja (LCVA, ten pat). Po trijų darbo mėnesių Marija Vasiliauskaitė (1941 12 01) ištekėjo už Petro Koncevičiaus.

Žmogiškumo pamokos Upynoje

Marija Upynoje periodu (1941–1951 m.) atsiskleidė kaip gabi pradinių klasių mokytoja.

Labai mėgo vaikus, tiesiog dirbo iš pašaukimo, nuolat jausdavo vaikų ir jų tėvelių dėkingumą. Dažnai savo mokinukus lankydavo namuose, kas dabar nebūdinga. Būdama gero būdo ir atlaidi vaikų išdaigoms, niekad nekonfliktavo su savo mokiniais. Ji jautė atsakomybę ne už vieno kurio dalyko, o už visų dalykų mokymosi rezultatus, kuriuos lemdavo daugelis vidinių ir išorinių veiksnių. Pati patyrusi daug vargo, suprato ir atjautė kaimo vaikus, lankydama juos namuose gilinosi į jų elgesį, mokymosi sunkumus, ieškojo įtaigių būdų mokymuisi palengvinti. Ji vadovavosi nuostata, kad ir silpnos prigimties vaiką, iš kaimo glūdumos, galima išugdyti, kad nėra vaikų be gabumų ir kad kiekvienas turi gebėjimų atitinkamai veiklai.

Upynoje mokė pradinių klasių mokinius, o atidarius septynmetę mokyklą perėjo į dalykinę mokymo sistemą. Papildomai mokinius konsultuodavo. Mokė mokinius ir vasarą, kai susidarydavo grupė baigusių pradinę mokyklą mokinių, norinčių „peršokti“ pirmąją Skaudvilės progimnazijos klasę ir iš karto patekti į antrąją. Šioje grupėje kartu su S.Galminu, E.Petkum, Motuzu ir man teko mokytis.

Sulaužyto likimo mokinys

Tauragėje pats vidurvasaris, lynoja. Vakar giedrą dangaus mėlynę pakeitė žemai plaukiantys rudeniniai debesys. Slegiamas nežinomybės nuojautos kylu laiptais į antrąjį daugiabučio namo aukštą Dariaus ir Girėno gatvėje, kad po 67 metų pirmąkart susitikčiau su buvusiu M.Koncevičienės mokiniu ir savo mokslo draugu Steponu Galminu. Abu mus, kaip ir daugelį anuometinių pokario mokinių, mūsų amžininkų, lydėjo į gyvenimą Marija Koncevičienė, kuri ne tik mokė mūsų klasę, bet ir vasarą papildomai rengė baigusius pradinę mokyklą mokinius, kad jie galėtų ,,peršokti“ vieną klasę ir įstoti į Skaudvilės progimnazijos 2 klasę. Pirmaisiais metais po karo Lietuvoje veikė trijų pakopų bendrojo lavinimo mokykla: pradinė (4 kl.), progimnazija (4 kl.) bei gimnazija (4 kl.). Marija mus mokė pagal progimnazijos 1 klasės programą. Prieš mokslo metų pradžią iš Skaudvilės atvykę pedagogai nustatė, kad mes tinkamai parengti ir, taip peržengę barjerą, atsidūrėme progimnazijos 2 klasėje. Tačiau tvyrojusi pokarinė prievarta mus staiga išskyrė, kai bendrų interesų klasės draugas be pėdsakų dingo tarsi į vandenį – iš akiračio ir iš klasės baigimo fotografijų. Per tą laiką daug kas nublanko atmintyje, tačiau užsiminus apie jo dingimo priežastis Steponas susijaudino. Jis, tartum nebūtų praėję ištisi dešimtmečiai, aiškiai prisimena, kaip 1948 m. gražią vasaros dieną grįžtant iš Skaudvilės per Upynos miestelį į Papuoškalnio kaime esančią tėviškę netikėtai pasirodė nepažįstamas stribas, dar tuomet vadintas liaudies gynėju, ir įspėjo:

– Šią naktį nenakvokite namuose, nes jūsų šeimą veš į Sibirą.

Stribas šį įspėjimą pakartojo dar kelis kartus. Toks baisios žinios pliūpsnis sujaudino Steponą ligi širdies gelmių: viskas, ką jis svajonėse kūrė, planavo ir vykdė, buvo nubraukta vienu sakiniu. Situaciją sunkino ir tai, kad motina, sunkiai sirgdama ir ką tik grįžusi iš ligoninės, negalėjo palikti namų. Reikėjo atsiduoti kankinančio laukimo ir likimo valiai. Deja, nuožmi valdžios galia pasitvirtino: sergančią motiną išvežė pražūčiai, trėmėjų nesustabdė jos sunki liga, nes reikėjo vykdyti partijos numatytus trėmimo planus.

Penkiolikmetis Steponas tapo našlaičiu, paliktas likimo valiai, be pragyvenimo šaltinio, be pastogės, paženklintas tremiamo asmens statusu. Stepono tėviškė buvo išdraskyta, viskas, kas vertinga, išvežta ir pavogta, liko tik užkasti karo metais grūdai. Kad ir tokiomis sunkiomis aplinkybėmis, giliai sieloje kirbėjo užslėpta viltis – savarankiškai ieškoti kelio į gyvenimą, mokytis, padėti išvežtai į tremtį motinai. Draskomas prieštaringų jausmų, norėdamas rasti savo vietą ir išeitį nenuspėjamo gyvenimo vingiuose, apginti save, jis kreipėsi pagalbos į Mariją – žūtbūt mokytis, nepalūžti. Marija jautriai reagavo, aukojo brangų vasaros laiką, įtvirtindama ir pagilindama žinias iš svarbiausių programos dalykų ir vėliau, kai Steponas dėl materialinių priežasčių nutraukė mokslą Skaudvilės progimnazijoje, dalijosi su juo žmogiška atjauta, reiškė jam palankumą ir geranoriškumą. Mokytoja, ištiesdama pagalbos ranką į keblią situaciją patekusiam tremtinio statusą turinčiam mokiniui, daug kuo rizikavo.

Steponas laikėsi arčiau namų, mokėsi naujai susikūrusioje Upynos septynmetėje mokykloje, ją baigęs įstojo į Šilalės vakarinę mokyklą, ieškojo darbo. Įstojus į mokslo kelią jam reikėjo susidoroti su buities rūpesčiais: apsirūpinti maistu, rasti pastogę, darbą. Nepilnamečiui, tremtiniui, be pažinčių, tai atrodė ne pagal pečius – į valstybinę tarnybą buvo priimami tik politiškai patikimi darbuotojai. Steponui ilgai teko klajoti, kol pagaliau po emocinį sukrėtimą keliančių nepagarbos ir pažeminimo pokalbių pavyko susirasti darbą Šilalės rajono vartotojų kooperatyve. Pareigos pačios kukliausios – iš pradžių tik mokinys, sąskaitininkas, darbas su kalkuliatoriumi, atlyginimas minimalus. Tačiau ir ši padėtis Steponą guodė, nes geriau žvirblis rankoj nei briedis girioj.

Steponas ryškiai, ligi smulkmenų prisimena tą giedrą dieną, kai jį, jau atgavusį pusiausvyrą, užsigarantavusį kad ir labai kuklų pragyvenimo šaltinį, įnikusį į sąskaitas netikėtai iškvietė kooperatyvo vadovas, kuris su užuojauta tarė:

– Skambino iš rajkomo Beliakovas ir liepė tave, kaip tremtinį, atleisti iš darbo.

Steponas susidūrė su sunkiomis jam darbo praradimo pasekmėmis. Vadovas teisino ir gynė Steponą:

– Palikit tą vaiką, gauna kelis rublius, kur jis dings vienišas, dirba gerai už menką atlyginimą.

Tačiau rajkomas, išsikvietęs Steponą, rėmė prie sienos:

– Jokių nuolaidų – esi pabėgėlis, vešim tave į Sibirą, negali dirbti valstybinėje įstaigoje. Kooperatyvas, privalėdamas paklusti partijos reikalavimams, vis dėlto rado būdą jam padėti – atleido jo paties prašymu ir taip išsaugojo švarią darbo knygutę, atvirą darbo paieškai kitoje darbovietėje. Sutikęs gerų žmonių, jis įsidarbino Skaudvilės kooperatyve ir dirbo ilgus profesinės veiklos metus ligi išėjimo į pensiją.

M.Koncevičienės mokinio Stepono likimą lėmė dvilypis ir prieštaringas sutiktų žmonių elgesys: vieni padėjo, kiek galėjo, visa siela atjautė likimo nuskriaustą jaunuolį, kiti atsitvėrė abejingumo siena, o stribo M.Ačo, kurio tėvas buvo Nepriklausomybės priešininkas ir veikė Upynoje tarpukario Lietuvoje, elgesys nesugebėjo išjudinti sūnaus žmogiškumo pamatų. Sūnus kritišku momentu rizikuodamas pasiuntė žinią Steponui, kad šis galėtų mėgautis jei ne sočiu gyvenimu, tai bent laisve ir pasirinkimu gyventi po savo Tėvynės dangum. Anuometinio jaunimo ir suaugusiųjų kančios, o kartu ir juos supusių žmonių kilnūs poelgiai neturi dingti užmarštin, išnykti be pėdsakų. Istorinėje atmintyje išlikęs patyrimas taps kelrodžiu ateinančioms kartoms.

Profesinio brendimo metai Tauragėje

Po 10 pedagoginio darbo metų Upynoje Koncevičių šeimą, ir ypač P.Koncevičių, kaip fotografijos entuziastą, traukė didesnio miesto profesinių sugebėjimų taikymo galimybės Tauragėje. Marija savo profesinius sugebėjimus pritaikė 1951 m. įsidarbindama Tauragės 3-ojoje vidurinėje mokykloje su dėstomąja rusų kalba. Čia ypač pravertė jos rusų kalbos gebėjimai, kai reikėjo visus dalykus mokyti rusų kalba, o ir bendrauti su mokinių tėvais, kurie buvo kariškiai. (Tauragėje nuolat stovėjo rusų kariuomenės dalinys, kuris veikė per visą okupacijos laikotarpį. Eiliniai kariai gyveno kareivinėse, o karininkai su savo šeimomis – valstybės komunaliniuose arba nuomojamuose butuose. Likimas lėmė, kad Marija Koncevičienė nuomojo karininkų šeimai patalpas ir mokė jų vaikus mokykloje. Specialiai įsteigtoje rusų dėstoma kalba mokykloje mokytojomis dirbo daugiausia karininkų žmonos. Lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymas(-is) reikalavo palankaus konteksto, glaudaus bendravimo. Marija, būdama gabi kalboms, dialogo forma lietuviškai bendraudama kasdienėse situacijose, supažindino su anuometinio gyvenimo įvykiais. Mokant teko atsižvelgti į kiekvieno mokinio gabumus ir skirtingas galimybes bei poreikius, nemaža mokinių buvo išdykusių, sunkiau auklėjamų, visiškai neturėjo motyvacijos mokytis „svetimos“ kalbos. Vėliau šioje mokykloje buvo įsteigtos pradinės klasės lietuvių mokomąja kalba, ir Marija, turėdama jau solidų patyrimą iš darbo Upynoje, pradėjo mokyti pradinių klasių mokinius, ji mokė mokinius ir anglų kalbos septynmetėje mokykloje. Išleido kelias laidas. Pradinę mokyklą panaikinus perėjo dirbti į Tauragės 1-ąją vid. mokyklą (dabar – M.Mažvydo progimnaziją). Čia sėkmingai dirbdama, užbaigė savo profesinę karjerą, 1965 m. išeidama į pensiją. Gaila, kad apie paskutinį profesinės veiklos laikotarpį nepavyko surasti daugiau duomenų, dingus Tauragės progimnazijos archyvo dokumentams.

Mokytojos vaidmuo kartų tęstinumo link

Mokytoja M.Koncevičienė išlieka mumyse kaip vertybinis orientyras, pavyzdys, kuriuo gali sekti jaunoji karta, išsaugant naujosios kartos ryšį su anksčiau įgytu patyrimu mokykloje ir šeimoje. Ji, būdama apdovanota daugeliu mūsų anksčiau minėtų savybių, buvo pirmoji ir geriausia mokytoja savo dviem dukroms – Raimondai Garmuvienei ir Gražinai Kvederienei. Abi seserys, beveik pametinukės, gimė Upynoje. Raimonda baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, o Gražina – vakarinę jaunimo mokyklą. Abi mokėsi: vyresnioji Gražina Koncevičiūtė-Kvederienė susiejo gyvenimą su finansais, kaip ir mamos pirmoji profesinės veiklos sritis buvo buhalterija. Raimonda pasekė mamos kaip mokytojos pėdomis, baigė Šiaulių pedagoginio instituto ikimokyklinį skyrių, gilinosi į ikimokyklinio auklėjimo pedagogiką ir psichologiją, tapo mokytoja. Daug metų dirbo Tauragės lopšelio-darželio vedėja. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, siekiant vaikus išlaisvinti iš izoliacijos, naikinant internatines mokyklas, aktualiai iškilo demokratiniais pagrindais veikiančių darželių ir globos namų poreikis. Raimonda padėjo iš Tauragės kilusius vaikus, išsibarsčiusius po įvairius vaikų namus Lietuvoje „susirinkti“ ir įkurti vaikų globos namus Tauragėje. Čia ji, daugelį metų dirbdama socialine pedagoge, surado savo pašaukimą, apgaubė savo globotinius meile ir rūpesčiu kaip motina, sugebėjo rasti kelią į vaiko širdį. Atsakydama į klausimą, ar perėmė motinos bruožų, Raimonda sakė vizualiai ir dvasiškai esanti panaši į mamą, turi polinkį menams. Kaip ir mama mėgstanti megzti, nerti, dainuoti. Ji jau daug metų lanko Tauragės senjorų trečiojo amžiaus universitetą, yra aktyvi etnografinio ansamblio ,,Pelėda“ dalyvė.

Raimonda ir savo vaikus, mokytojos Koncevičienės anūkus, kreipia išsimokslinimo link: sūnus Dangiras, gimęs 1974 m., baigė Elektronikos ir automatikos fakultetą Kauno technologijos universitete, įgijo inžinieriaus diplomą ir įkūrė savo firmą, kitas sūnus Mindaugas, gim. 1976 m., įgijo vairuotojo-elektriko specialybę. Raimondos anūkas Justas, jau dvidešimtmetis, mokosi Anglijoje tarptautinius santykių, Domantas mokosi Kauno gimnazijoje. Gražinos duktė Raimonda prieš dešimtmetį emigravo į Airiją.

Buvusių mokytojų palikimas, gyvenant nuolatinių pokyčių ir demokratijos principais grįsto švietimo pasaulyje, neišnyko. Buvę M.Koncevičienės mokiniai tapo atsakingais įvairių profesijų atstovais, kaip antai E.Margis – Tauragės ligoninės vaikų ligų skyriaus vedėjas, R.Songaila tapo Tauragės rajono švietimo skyriaus vedėju, S.Galminas – įvairių Skaudvilės ir Šilalės įstaigų buhalteris, G.Naujokaitė-Kybartienė – Tauragės ,,Versmės“ gimnazijos matematikos mokytoja. Mokytojos M.Koncevičienės pasėta gėrio sėkla, brandinta po visą Lietuvą išsibarsčiusiose mokyklose, suvešėjo mokinių širdyse, tampa naujosios kartos gyvensenos sudėtine dalimi, garantuodama jos ugdymo tęstinumą.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras