Molotovo linija ir tuščiai išmesti milijonai(3)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2018-03-31 11:00

Antrąjį pasaulinį karą ir Molotovo liniją primena prie Jūros upės išlikęs bunkeris

Ne tik vyresniems žmonėms teko girdėti apie Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sovietų statytą vadinamąją Molotovo liniją – gynybinių įtvirtinimų sistemą, apėmusią per du tūkstančius bunkerių, kurios ilgis – puspenkto tūkstančio kilometrų. Tiesa, po karo legendinis sovietų maršalas Georgijus Žukovas pateikė kitokį skaičių: „Karo pradžiai pavyko pastatyti tik apie pustrečio tūkstančio gelžbetoninių įtvirtinimų, iš kurių tūkstantis apginkluoti artilerija, likusieji kulkosvaidžiais.“ 

Lietuvoje prasidėjusi linija tęsėsi per Baltarusiją, Lenkiją ir Ukrainą. „Vikipedijos“ duomenimis, kurie neretai verčia abejoti, vien Lietuvoje esą ar ne 101 bunkeris. Nors Lenkijos tyrinėtojai mūsų krašte jų rado, užregistravo ir inventorizavo jau per 250. Manoma, kad jų iš viso turėtų būti bent šimtu daugiau. Pagaliau dar vienas grubus neatitikimas. „Vikipedija“ teigia, jog Lietuvoje esą buvę planuota pastatyti 1500 bunkerių (kitur teigiama, jog 403), tačiau realiai galima kalbėti apie 27. Šiandien daugiausia jų išlikę Tauragėje – tyrinėtojų nuomone, per 60. Vien pažintiniame take Pagramančio regioniniame parke pristatomi 4 bunkeriai ir 1 duobė.  

***

Pabaltijyje įtvirtinimus ties Sovietų Sąjungos ir Vokietijos siena pradėta statyti vėliausiai – tik 1940 m. vasarą. 1941 m. kovo mėnesį baigti projektavimo darbai ir jau balandžio mėnesį prasidėjo keturių rajonų (Telšių, Šiaulių, Kauno, Alytaus) įtvirtinimų statybos darbai. Sovietų karinė vadovybė skubėjo. Iš fortifikacijos įrenginiams biudžeto skirto 1 mlrd. 181 mln. tuometinių rublių pusė buvo atiduota būtent Pabaltijo ypatingajai karinei apygardai.

Visame Baltijos jūros kranto ruože nuo Palangos iki Nemuno, SSRS ir Vokietijos pasienyje, sukurtos 8 SVV (statybos viršininko valdybos), kurioms skirta po 20–40 kilometrų sienos fronto. Kiekviena valdyba turėjo nuo 3 iki 5 darbų aikštelių ir, pagal planus, iki 1941 m. rudens iš viso privalėjo pastatyti 40–50 gelžbetoninių fortifikacijos įrenginių. Montavimo darbus numatyta atlikti 1941–1942 m., o visiškai baigti 1942 m. Amžinas pasienio miestas Tauragė pateko į Šiaulių įtvirtinimų rajono Nr. 42, kurį sudarė 6 įtvirtinimų punktai, ruožą. Linija driekėsi nuo Pajūrio (Šilalės r.) iki Jurbarko – iš viso apie 90 kilometrų. Įtvirtinimai turėjo apsaugoti nuo priešo puolimo svarbia Kenigsbergo–Rygos operatyvine strategine kryptimi.

***

Prisimena vienas atskirojo pionierių bataliono veteranų: „1941 m. kovo mėnesį mūsų batalionas geležinkeliu permestas į Lietuvą, į Tauragės rajoną, ir toliau į vakarus – link Pajūrio kaimo. Batalione buvo apie 350 žmonių, vėliau atvyko vadinamasis atsargos papildymas (nuteistieji), irgi panašiai tiek pat. Taigi mūsų karo statybininkų batalioną sudarė apie 700 žmonių. Ginklus turėjo tik kadriniai kariškiai, visus kitus naudojo vien kaip darbo jėgą.

Ankstyvą pavasarį ėmėmės sienos su Rytų Prūsija gynybinės juostos statybų.”

90 šaulių divizijos karys Ivanas Starovoit: „1941 m. gegužę mūsų pulkas buvo perkeltas į Lietuvos SSR pasienį su Rytų Prūsija ir dalis bataliono dirbo sienos įtvirtinimo darbus. Štabas ir pulko daliniai įsikūrė vasaros stovyklose pušynuose kažkur Tūbinių kaimelio rajone. Pasienyje apsistojo antrasis drausmės batalionas, kurį sudarė už drausmės pažeidimus karinio tribunolo nuteisti eiliniai ir seržantai. Jie vilkėjo karinę uniformą, tačiau neturėjo ginklų ir kartu statė įtvirtinimus. Tai štai, prasidėjus karui, šis batalionas traukėsi kartu su mumis ir nė vienas jo karys nedezertyravo, nors laisvai galėjo.“

Už 10, 7 ar 5 kilometrų nuo valstybinės sienos statyti ilgalaikiai betoniniai ugnies taškai – kaponieriai ir pusiau kaponieriai nedidelio kalibro artilerijai bei kulkosvaidžiams. Priekinės (fasadinės) sienos storis buvo 2 m 20 cm, perdengimai irgi tiek pat, galinė siena – 1 m 80 cm. Perdengimus sudarė 14 armatūrinio plieno sluoksnių su 12–16 cm sieteliais. Naudotas specialus greitai stingstantis cementas, žvyras, smulkintas granitas. 

Kiekvienam ugnies taškui sunaudota iki 400 vadinamųjų pusantratonių savivarčių GAZ-IA – iki 600 tonų – betono.

1987 m. Kijeve išleistoje prisiminimų knygoje buvęs 259-ojo atskirojo inžinerijos bataliono vadas T.Kuznecovas pateikė nemažai įdomios medžiagos apie to laiko įvykius Tauragėje: „Statybinės technikos praktiškai neturėjome. Akmenskaldžių buvo vos keletas, ir tai tuo metu, kai dviejų – trijų mėnesių laikotarpiu buvo būtina paruošti iki pusantro milijono kubinių metrų skaldos. Kasdien tekdavo iškasti po keturis kubinius metrus akmenuotos žemės, ant pečių tampyti rastus, cemento maišus... Darbus labai stabdė ir blogi keliai. 1941-ųjų pavasarį dėl polaidžio jie tapo iš tiesų nepravažiuojami, todėl greta autotransporto reikėjo ir nemažai arklių. Be to, skubėti vertė ir kasdien į mūsų oro erdvę įskrendantys lėktuvai su juodais kryžiais ant sparnų, stebėję statybas.“ Birželio 18 d. NKVD parengtoje pažymoje akcentuota, jog Pabaltijo kryptimi daugiausia oro sienos pažeidimų tenka būtent Tauragės pasienio būriui.

90-osios šaulių divizijos eilinis Piotras Bričiuk: „Gegužės trečią dieną atvykom į Tauragę. Iš čia pėsčiomis pasiekėme Kvėdarnos miškus. Matėme statomus dotus, prie jų dirbo atsargos šauktiniai. Kitą dieną ir mes ėmėme kasti prieštankinius griovius, prieštankines kliūtis – eskarpus, įrenginėti pamatus dzotams. Rinkom ir vežėm akmenis, smėlį. Atskirais atvejais, maždaug metro dvidešimties centimetrų aukštyje, pjaudavom egles (kelmai turėjo tarnauti kaip papildomos kliūtys). Vėliau trimis eilėmis kalėme kuolus į žemę ir įrenginėjom vielų užtvaras. Gyvenom miške, palapinėse. Vykdami į darbą, būtinai nešdavomės dvi dėžes šovinių ir dėžę granatų. Darbas buvo labai sunkus, maitinimas prastas. Todėl mes kaip reikiant išsekom.“ 

***

Vėliau, po karo, buvęs vermachto karininkas Bruno Vinceris prisiminė: „Visą savaitę, slapta nuo eilinių kareivių, karininkų žvalgybos grupės tyrinėjo rusų sienos apsaugos išdėstymą bei kelių būklę. Tuo tikslu mes, saulei leidžiantis, vykdavome prie pat sienos, po to pėsčiomis prislinkdavome visai arti, kad galėtume matyti ir girdėti, kas vyksta anoje pusėje. Stebėjome sovietų pasienio postus sargybos bokšteliuose, girdėjome, kaip jie keisdamiesi kalbasi. Jie tradiciškai vaikščiojo savo siauru takeliu ir retai kada pažvelgdavo mūsų pusėn.“

***

Dirbama buvo ištisą parą, esant būtinybei, iš statybos zonos netgi iškeldinant vietos gyventojus. 1940 m. gruodį Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vadovybė kreipėsi į Lietuvos SSR darbo liaudies komisarą Mykolą Junčą–Kučinską, prašydama nuo 1941 m. balandžio mėnesio statybos darbams skirti 54360 darbininkų. 1941 m. vasario 17-ąją  užsakyta paruošėjų, krovikų, skaldos trupintojų, o kovo pabaigoje skaldos gaminimo darbams nutarta kasdien skirti po 30 tūkstančių žmonių ir 5 tūkstančius vežimų su arkliais. Tokiu būdu Lietuvos įtvirtintų rajonų statybose kasdien dirbo daugiau kaip 80 tūkstančių vietos gyventojų.

Šiaurinės dalies Pagramantyje darbus atliko SVV–91, atvykusi iš Užkaukazės karinės apygardos. Čia pat įsikūrė 804 automobilių batalionas. Pagrindinė įtvirtinimų juosta tęsėsi išilgai Jūros upės. Valdybą sudarė keturi (5-asis, 11-asis, 72-asis ir 76-asis) statybos barai. Pagrindinės valdybos pajėgos buvo išdėstytos į vakarus nuo Pagramančio, Pajūrio–Didkiemio rajone. Pajūryje dirbo 5-asis, 17-asis atskirasis ir 71-asis statybos barai.

Pietinę Šiaulių įtvirtintojo rajono dalį statė taip pat iš Užkaukazės atvykusi ir Tauragėje įsikūrusi SVV-93. Ji jungė taip pat penkis statybos barus: 71, 73, 74, 75, 117. Pagrindinės valdybos pajėgos buvo sutelktos Tauragės gynybinio mazgo statyboje, o šiauriausias – statybos baras Nr.73 Sungališkiuose. Daugiausiai jėgų reikalavo pietiniame Tauragės pakraštyje dirbęs 77-asis baras. Į jį įėjo 125 ir 126 šaulių divizijos, 175, 189 ir 259 atskirieji pionierių batalionai. Piečiau, Stragutėje, buvo įsikūręs 71-asis, o toliau į rytus, Milgaudžiuose – 75-asis statybos barai.

***

Buvęs 17-ojo atskirojo pionierių bataliono vadas Ivanas Lisinas: „Penktajame statybos bare dirbo ir laisvai samdomi vietos žmonės. Įsiminė vienas dailidė, kuris vis stengėsi bendrauti su raudonarmiečiais ir ragino, atėjus laikui, žudyti vadus. Mano politinis vadovas, kurį kariai informuodavo apie šias kalbas, pranešdavo ypatingajam skyriui, bet čekistai vyro kažkodėl nelietė. Beveik kasdien virš statybos šimto metrų aukštyje ir žemiau sukinėjosi vokiečių lėktuvai. Likus trims dienoms iki karo pradžios atėjo įsakymas viską užbaigti ir evakuotis, bet kitą dieną naujas įsakymas liepė darbus tęsti toliau. Iki birželio 22-osios buvo pastatyti, berods, 5 dotai, tiesa, dar nesukietėjusiu betonu ir be ginkluotės. Kadangi neturėjome talpų benzinui, jį laikėme molio duobėse.“

259-ojo atskirojo inžinerijos bataliono vadas T.Kuznecovas: „Ankstų gegužės 25-osios rytą bataliono dislokacijos rajone pasirodė trys vyrai nepažįstama gerokai nudėvėta karine uniforma. Artėdami prie mūsų, jie kiek galima aukščiau iškėlė rankas ir, kažką nesuprantamai kartodami, ėmė šypsotis. Paaiškėjo, kad tai prancūzai, dirbę vokiečių fortifikacijos įrenginių statyboje. (Beje, prieš daugelį metų tauragiškis žurnalistas Aleksandras Morozovas atskleidė nemažai informacijos apie Lauksargiuose buvusią greičiausiai tą pačią prancūzų karo belaisvių stovyklą – A.J.) Visi trys perbėgėliai sakėsi nekenčią jų Tėvynę užėmusių fašistų, dabar besirengiančių pulti Sovietų Sąjungą. Vokietijos pusėje karo belaisviai įrenginėjo blindažus ir apkasus, einančius iki pat sienos. Čia, pasak prancūzų, sutelkta daug pabūklų, tankų, kasdien atvyksta vis naujų motorizuotų pėstininkų dalinių.“

Netrukus T.Kuznecovo batalionas įtvirtinimus užbaigė. Tačiau dabar iškilo dar rimtesnis uždavinys – sumontuoti ginkluotę. Deja, nei pabūklų, nei kulkosvaidžių neatsirado. Teko imti iš kariuomenės dalinių, kur tų ginklų jau ir taip trūko. Vis žadėta, jog 45 mm pabūklus atveš jeigu ne šiandien, tai rytoj...

Buvęs 17-ojo atskirojo pionierių bataliono vadas Ivanas Lisinas: „Batalionas neturėjo nė vieno dūmų užtaiso, nekalbant apie prieštankines ar kitokias minas. Tiesa, atsiuntė keletą paketų amonalo (sprogstamojo mišinio) iš lietuviškojo korpuso atsargų. Likus trims dienoms iki karo pradžios kariai gavo šautuvus be diržų...“

Dar buvo liepta priešais įtvirtinimus įrengti minų laukus. Birželio 21-osios popietę divizijos vadas generolas majoras Pavelas Bogaičiukas įsakė pradėti minuoti kelius, tiltus, kuriais numatytas vokiečių tankų judėjimas, ypatingai sustiprinti kovinę parengtį. Tačiau kartu jau minėtasis I.Lisinas birželio 21-ąją gavo įsakymą betonuoti stebėjimo punktą. Kariai dirbo be poilsio, nors čia pat, už keleto kilometrų, jau buvo šildomi vermachto tankų bei lėktuvų varikliai...

Generolo leitenanto P.Sobenikovo prisiminimai: „Birželio 19-osios rytą aš asmeniškai patikrinau, kaip vykdomi įsakymai. 10, 90 ir 125 divizijų daliniai užiminėjo tranšėjas ir iš medienos bei žemių suręstus ugnies taškus, nors dauguma įrenginių nebuvo įrengti. Turiu pastebėti, kad viskas vyko remiantis vien žodiniu apygardos vado įsakymu. Vėliau pasipylė nurodymai ankstesnius parėdymus atšaukti, po – iš naujo vykdyti... Birželio 22-osios naktį man asmeniškai apygardos štabo viršininkas P.Klionovas įsakė atitraukti kariuomenę nuo sienos. Kiekvienas bijojo „išprovokuoti karą“ ir todėl labai stigo vieningų suderintų veiksmų.“

90-osios šaulių divizijos eilinis Piotras Bričiuk: „Birželio 21-ąją toliau vargom su spygliuota viela. Valėme šaudymo sektorius, kirtom krūmus. Nupjovėm greta mūsų pozicijų augusį didžiulį seną ąžuolą, kad jis netaptų priešui orientyru. Jauna lietuvė, sodybos šeimininkė, labai prašė vado ąžuolo nekirsti, nes jis esąs tarsi šeimos relikvija, bet prašymas, kaip sakoma, liko neišgirstas.“ 

Birželio 22-osios naktį karo situacijai nesukomplektuota 125-oji šaulių divizija slapta užėmė kovines pozicijas 25 km fronte. Šiandien archyvai atskleidžia daugiau negu keistų paslapčių. Pasirodo, birželio 22-ąją, 3 valandą, 11-ojo šaulių korpuso štabo Skaudvilėje parengta operatyvinė suvestinė nurodė, jog ta pati korpusui priklausanti 125-oji divizija vis dar tęsė gynybinių rajonų tvirtinimo darbus, montavo vielų užtvaras Pagramančio, Tauragės, Burbiškių ruože. Ir tai nelikus nė valandos iki karo pradžios...

Dar vieno to meto įvykių dalyvio prisiminimas: „Pabaltijyje mus nusiuntė į Jurbarką, kur už 7 km nuo Vokietijos sienos statėme dotus. Miške parinkdavome vietą objektui, kirtome mišką, įrenginėjome pagrindus pamatams. Kartą trejetas mūsiškių štabo karių – virėjas, raštininkas ir batsiuvys – nutarė papildomai užsidirbti. Pasiėmę kuolelių, virvių, išėjo tarsi rinkti vietos statybai. Ateina prie kokio turtingesnio lietuvio kaimiečio namo ir ima matuoti teritoriją, atseit, čia bus įrengiamas dotas. Kaimietis, aišku, šokiruotas. O jie jam siūlo: „Galim susitarti...“ Ir susitardavo. O išaiškėjo viskas, kaip dažniausiai būna, atsitiktinai. Į dalinį atvežė kino filmą, į seansą pakvietė vietos gyventojus. Jie ir pažino tariamuosius „inžinierius“. Sukčiai turėjo būti teisiami, bet nespėta. Prasidėjo karas. Birželio 21-ąją mane ir dar tris mūsų bataliono vaikinus vadovybė pasiuntė krauti rąstų. Per dieną pakrovėm dvi mašinas ir likom miške nakvoti. O rytą mūsų paimti niekas neatvažiavo. Nusprendėm į dalinį Jurbarke grįžti pėsčiomis. Pakeliui sutikome pasieniečių būrį. Jie ir pasakė, kad prasidėjo karas...“

Taigi, 1941 m. birželio 22-ąją visiškai įrengtų bunkerių nebuvo, jeigu neskaičiuosime tų be ginkluotės stovėjusių 27-ių. Vertinant sausais skaičiais, iš pusės skirtojo milijardo panaudota vos 127 milijonai rublių... Neįrengti, neefektyvūs dotai kainavo daug darbo jėgos, statybinių medžiagų, o kartu ir atitraukė iš reguliariosios kariuomenės nemažai kadrinių kariškių. 1941 m. birželio mėnesį Pabaltijo ypatingoji karinė apygarda visuose keturiuose įtvirtinimo rajonuose pradėjo formuoti gynybinių įtvirtinimų dalinius: 10 kulkosvaidžių-artilerijos bataljonų, po ryšių, pionierių kuopą, artilerijos divizionus. Visa tai vyko iš apygardos rezervų, todėl korpuse ėmė labai trūkti profesionalių vadų. Kai kuriose kuopose tarnavo vos po vieną viduriniosios grandies vadą. 

Likus savaitei iki karo veiksmų pradžios, kiekvienas statybos baras turėjo po atseit užbaigtus 6–9 dotus – dar tebestingstančiu betonu, be ambrazūrų ir ginkluotės. Birželio 16-ąją gauta direktyva skubiai, per 10 dienų, tų įrenginių ambrazūrų angas užkamšyti maišais su žemėmis arba net užkalti lentomis ir pastatyti įprastinę ginkluotę...

O lemtingąją 22-osios naktį, kaip liepė „direktyva Nr. 1“, įtvirtinimuose įsikūrė tik maža dalis pasienio kariuomenės. Jokios išorinės apsaugos iš kitų kariuomenės dalinių nesulaukta, nes jos tiesiog nebuvo. Todėl Molotovo linija nesuvaidino jokio reikšmingesnio vaidmens pasienio kautynėse, greičiau pakenkė. Tuos įtvirtintus gynybos mazgus vokiečių kariuomenė paprasčiausiai apeidavo ir blokuodavo, po to šturmo grupės sunaikindavo. Kiekvienam tauragiškiui žinomame bunkeryje stačiame Jūros upės krante, netoli Švč. Trejybės bažnyčios, pirmąją karo dieną žuvo šeši 125-osios šaulių divizijos kariai. O kai kurie dotai, dargi visiškai izoliuoti, priešinosi net iki dviejų savaičių...

***

Buvęs vermachto karininkas Bruno Vinceris: „Sovietų pasieniečiai pasistatė sau slėptuves patogiai išdėstytuose bunkeriuose. Mus iš ten pasitiko darni šautuvų ir kulkosvaidžių salvė. Lėtai, trumpais perbėgimais mes prisiartinome prie blindažo. Bet tai, ką ten pamatėme, mus tiesiog šokiravo. Tai nebuvo koks įtvirtintas betono įrenginys, o tiesiog primityvi iš plonų medelių suręsta slėptuvė, užpilta žemėmis. Joje galėjo tilpti vos aštuoni kareiviai“.

***

Galima pridurti, kad dar šeštadienį, birželio 21-ąją, minuotojams buvo išdalinti buteliai su padegamuoju skysčiu (šiandien mes juos vadiname „Molotovo kokteiliais“) ir granatos. Anksti ryte nuaidėjus pirmiesiems sprogimams, minėtajam T.Kuznecovui įsakyta karių kuopą vesti į anksčiau numatytą Tauragės vakarinį pakraštį ir užimti gynybines pozicijas už geležinkelio, tarp kapinių ir mėsos kombinato. Ir pridurta, esą, jeigu tai ne eilinė provokacija, bet tikras karas, reikia trauktis Šiaulių link...

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras

SKAITOMIAUSI