Natkiškių apylinkėse(0) 

Vytenis ALMONAITIS, Junona ALMONAITIENĖ

2015-12-27 15:25

H. Miulerio prekybos namai Natkiškiuose. Prie jų stovi Natkiškių–Pagėgių–Panemunės maršrutu kursavęs keleivinis automobilis. Maždaug XX a. 4 dešimtmetyje išleisto atviruko fragmentas

Mūsų krašto tyrinėtojai Vytenis ir Junona Almonaičiai rengia spaudai atnaujintą ir papildytą knygą „Šiaurės Skalva“. Šiek tiek sutrumpinę, spausdiname ištrauką iš šio leidinio. Publikaciją galima laikyti autorių ir redakcijos kalėdine dovana Natkiškių, Kentrių bei Vydutaičių gyventojams. Šių gyvenviečių istorija iki šiol būdavo pradedama maždaug 1702–1709 m. Autoriai jas gerokai pasendino, surado jų istorines ištakas 1540 m. šaltinyje.

Nat­kiš­kiai. Miestelio istoriją galima pradėti nuo 1540-ųjų. Tąmet sudarytuose mokestiniuose Tilžės apskrities gyventojų sąrašuose minimi kaimai Eister ir Hinter der Eister. Kaip galima suprasti iš pavadinimų, jie galėjo būti prie Eisruvos (Eistravos) upelės, kuri teka pro Natkiškius. Eister greičiausiai tapatintinas su Eisraviškių kaimu, kuris yra į pietus nuo miestelio. Hinter der Eister faktiškai neturėjo pavadinimo ir buvo aprašytas pagal užimamą geografinę padėtį. Jei žvelgtume iš Tilžės, jis turėjo būti „už“ (vok. hinter), arba šiauriau, Eisraviškių, kur įsikūrę Natkiškiai. 1540 m. kaimelyje Hinter der Eister buvo tik du činšininkų ūkiai, priklausę Pilkei (Pilke) ir Natkai (Natko). Iš pastarojo asmenvardžio ir susidarė iki šiol vartojamas miestelio pavadinimas.

Natkiškiai minimi 1709 m. sudarytame Tilžės apskrities ūkininkų sąraše. Jame išvardyta 18 natkiškiečių: Palys Margys, Enzys Vabalas, Krisas Kiupelis ir kiti. Daugiau nei pusė jų mirė maro epidemijos metu. Tačiau į ištuštėjusius Natkiškius, skirtingai nei į daugelį kaimyninių kaimų, naujakuriai kėlėsi ne iš vokiškų kraštų, o iš Žemaitijos. 1736 m. čia jau buvo įsikūrę Petras Kakta, Jonas Jukštys, Juozapas Ubrigis ir dar keturi žemaičiai su šeimomis.

XIX a. pradžioje Natkiškiai dar bu­vo eilinis, tik vos didėlesnis, kai­mas. Gyvenvietė su­kles­tė­jo XIX a. pa­bai­go­je – XX a. pra­džio­je. 1895 m. čia įkur­ta sa­va­ran­kiš­ka pa­ra­pi­ja. Plėt­rą taip pat lėmė 1897 m. nu­ties­tas ir Nat­kiš­kius kir­tęs Birš­to­niš­kių–­Sar­ti­nin­kų ke­lias. 1905 m. mies­te­ly­je bu­vo 412 gy­ven­to­jų, ir jų vis dau­gė­jo. Po I pa­sau­li­nio ka­ro ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos lai­kais Nat­kiš­kiai iš­li­ko jud­rus mies­te­lis. Čia bu­vo vals­čiaus ad­mi­nist­ra­ci­ja, vei­kė pa­štas, mėsinė, pie­ni­nė, lent­pjū­vė, ga­ri­nis ma­lū­nas, res­to­ra­nas-vieš­bu­tis, ke­lios par­duo­tu­vės ir ama­ti­nin­kų dirb­tu­vės. 1939 m. gy­ven­to­jų skai­čius iš­au­go iki 600.

Tau­ti­niu po­žiū­riu Nat­kiš­kių pa­ra­pi­jo­je vy­ra­vo lie­tu­vi­nin­kai. 1912 m. duo­me­ni­mis lie­tu­vių kal­bą pri­gim­ti­ne lai­kė bent 2/3 vi­sų pa­ra­pi­jie­čių. Pats mies­te­lis bu­vo kiek vo­kiš­kes­nis, bet ir čia lie­tu­viš­kai šne­kė­ta ko­ne kas ant­ro­je šei­mo­je. Prie lie­tu­vy­bės iš­sau­go­ji­mo pri­si­dė­jo vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Jau 1909 ir 1910 m. Nat­kiš­kiuo­se šven­tes su­ren­gė Til­žės lie­tu­vi­nin­kų drau­gi­ja „Bi­ru­tė“. Po I pa­sau­li­nio ka­ro mies­te­ly­je su­si­kū­rė jau­ni­mo kul­tū­ri­nė drau­gi­ja „Var­pa“. Nat­kiš­kiečiai reng­da­vo lie­tu­viš­kas va­ka­ro­nes, tu­rė­jo cho­rą, kuris 1928 m. dalyvavo II-joje Lietuvos dainų šventėje. Po 1923 m. miestelyje įsisteigė ir šaulių būrys. 1939 m. lietuviškų organizacijų veikla buvo paralyžiuota, o 1944 m., daugumai gyventojų pasitraukus į Vakarus, nutrūko galutinai.

So­viet­me­čiu Nat­kiš­kiai ta­po cen­tri­ne ta­ry­bi­nio ūkio gy­ven­vie­te, ge­ro­kai iš­si­plė­tė. Ta­čiau aug­ta gre­ti­mų kai­mų są­skai­ta, per­ke­liant gy­ven­to­jus iš vien­kie­mių į „ta­ry­bi­nio“ ti­po gy­ven­vie­tę. To­kia po­li­ti­ka tu­rė­jo liūd­nų pa­da­ri­nių pa­vel­dui. Nat­kiš­kių apy­lin­kė­je so­viet­me­čiu nu­šluo­ta 90 % se­nų­jų so­dy­bų. 2001 m. Nat­kiš­kiai ta­po Pa­gė­gių sa­vi­val­dy­bės se­niū­ni­jos, jun­gian­čios 17 kai­mų, cen­tru. 2015 m. mies­te­ly­je gy­ve­no apie 470 (formaliai – 643), o vi­so­je se­niū­ni­jo­je – maždaug 670 (860) gy­ven­to­jų. Natkiškiuose yra pagrindinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, paštas, kelios parduotuvės.

2014 m. Natkiškiai įgijo herbą, kuris nuspalvintas Mažosios Lietuvos vėliavos spalvomis: raudona, balta (sidabrine) ir žalia. Dailininkas Rolandas Rimkūnas herbe pavaizdavo pavasario pranašą, artojų paukštį vieversį bei tris obels žiedus, simbolizuojančius atgimimą ir klestėjimą.

Nat­kiš­kiai, ne­žiū­rint nedidelio gy­ven­to­jų skai­čiaus, mies­te­liu va­di­na­mi ne­at­si­tik­ti­nai. Pir­miau­sia tą liu­di­ja ur­ba­nis­ti­nė struk­tū­ra. Pa­čia­me cen­tre te­bė­ra se­no­ji pre­ky­vie­tė, ke­lių san­kry­žo­je su­si­for­ma­vu­si aikš­tė. 2013 m. joje pastatytas stogastulpis su Šv. Florijono skulptūra.

Aplink aikštę iš­si­ri­kia­vę XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje sta­ty­ti mū­ri­niai na­mai. Tarp jų iš­si­ski­ria bu­vęs viešbutis (Sodo g. 18). 1900 m. jį pa­si­sta­tė vie­nas iš tur­tin­ges­nių nat­kiš­kie­čių Luisas Kleinas. Pir­ma­ja­me na­mo aukš­te bu­vo res­to­ra­nas, ant­ra­ja­me – vieš­bu­čio kam­ba­riai. Iš es­mės tai Ma­žo­sios Lie­tu­vos mies­te­liams bū­din­gos is­to­ris­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros pasta­tas, ta­čiau pie­ti­nis fron­to­nas su ver­ti­ka­liais ak­cen­tais ir gė­lių for­mos me­da­lio­nais bū­din­gas an­gliš­kai ne­ogo­ti­kai. Gai­la, kad kai ku­rios pastato puo­šy­bos de­ta­lės apie 2000 m. bu­vo pa­ša­lin­tos kaip „ne­rei­ka­lin­gos“. Vos už ke­lių žings­nių nuo aikštės sto­vi ki­tas iš­skir­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tas, ma­tyt, tar­pu­ka­riu sta­ty­ta vi­la (Sodo g. 14).

Prie­šais vi­lą, ki­ta­pus gat­vės – da­bar­ti­niai evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų mal­dos na­mai, o ša­lia jų – at­mi­ni­mo ak­muo se­na­jai, 1903–1904 m. sta­ty­tai, Nat­kiš­kių baž­ny­čiai. Tai bu­vo di­din­ga ne­ogo­ti­ki­nė šven­to­vė. Deja, 1944 m. ji buvo apgriauta, prarado bokštą. Parapija nebepajėgė jo atstatyti, o sovietinė valdžia, užuot padėjusi, bažnyčią galutinai nugriovė. 1993 m. atsikūrusi evangelikų liuteronų bendruomenė į bažnyčią pertvarkė buvusius kunigo namus.

Skve­re­ly­je prie mo­kyk­los sto­vi stogastulpis me­di­kės Zo­sės Pet­rai­tie­nės at­mi­ni­mui. Jis ­pri­me­na 1982-ai­siais sau­sio 6-ąją vi­są Lie­tu­vą su­krė­tusį įvy­kį: tą­nakt fel­če­rė Z. Pet­rai­tie­nė siau­čiant pū­gai ir spau­džiant 23 laips­nių šal­čiui sku­bė­jo pas gim­dy­vę. Sustojus ją vežusiam traktoriui, toliau ryžosi eiti pėsčiomis. De­ja, pa­ke­liui pa­si­kly­do ir, sukaustyta speigo, žuvo Vydutaičių bei Eisraviškių kaimų galulaukėje, kur jos atminimui pasodinta liepaitė (žr. toliau).

Ken­triai yra keletas ki­lo­met­rų į pie­tryčius nuo Natkiškių. Per kaimą teka upeliūkštis Žardė, pastaruoju metu nevykusiai pervadintas Jordanu. Tuo tarpu šis iškraipytas hidronimas skamba ir senajame kaimo pavadinime – Kulmžardžiai (vok. Kullmen Szarden). Šis vietovardis liudijo, kad Kentriai susidarė iš dalies seno Kulmenų kaimo. 1540 m. sudarytame pastarojo gyventojų sąraše minimas Kenterweta ūkis, kuriame gyveno Viknius (Wicknus) ir jo dalininkas Jonikas (Janick). Rodos, Viknius (ar jo pirmtakas) turėjo pavardę Kentra, iš kurios ir susidarė vietovardis Kentriai. Jis matomas jau XVIII a. pabaigos žemėlapiuose, oficialiai vartotas nuo 1923 m., įsigalėjo po II pasaulinio karo.

Archyvuose išlikę Kentrių ūkininkų sąrašai, sudaryti 1709 ir 1711 m. Iš jų matyti, kad kaimas labai nukentėjo didžiojo maro metu. Pirmajame sąraše – 12 pavardžių, antrajame belikusios keturios: Enzys Damalakas, Palys Penetonis, Bergšė Uodegaitė ir Mikelis Drugnius. Ištuštėjusį kaimą greitai užpildė kolonistai. 1905 m. Kentriuose buvo 272, 1925 m. – 280 gyventojų. So­viet­me­čiu kai­mas ta­po cen­tri­ne ko­lū­kio gy­ven­vie­te, to­dėl ne­su­men­ko. 2015 m. Ken­triuo­se buvo 58 sodybos, gy­ve­no apie 200 žmo­nių.

Viena iš maloniausiai nuteikiančių vietų šiose apylinkėse – Kentrių poilsio parkas, įrengtas gyvenvietės centre vietos bendruomenės, jos pirmininko Romaldo Mančo pastangomis 2014-aisiais. Vienapus kelio – jauki vieta bendruomenės susiėjimams ar atokvėpiui: pievelė su gėlynu ir aukuru, keliais suoleliais. Kitapus kelio – originali akmenų kompozicija „Mandala“. Aplinkui didesnį centrinį akmenį ratu išdėstyti 32 mažesni, įrengti akmeniniai laiptai. Šalia išdėstyti seni žemės ūkio padargai, aplinką puošia gėlynai. „Mandala“ kviečia sustoti ir pamąstyti apie būties darnos dėsnius.

Vy­du­tai­čiai. So­džiaus bran­duo­lys su­si­tel­kęs va­ka­riau Ken­trių gy­ven­vie­tės. Kaimo pavadinimas kilęs iš pavardės. 1540 m. šaltinyje minimas Kulmenuose gyvenęs Motiejus Vydutaitis (Matheus Widuteit). Tikėtina, kad jo sodyba „atskilo“ nuo didelio Kulmenų kaimo ir tapo naujo sodžiaus užuomazga. Beje, vokiškoje tradicijoje iki pat 1944 m. buvo vartojama dvinarė vietovardžio forma Cullmen-Wiedutaten (Kulmenai-Vydutaičiai).

Vy­du­tai­čių sodžius šaltiniuose minimas nuo 1702-ųjų. Jis pažymėtas 1705 m. sudarytame Tilžės apskrities žemėlapyje. 1709 m. kaime gyveno šaltyšius (seniūnas) Dočys Penetonis ir 14 paprastų ūkininkų. Po didžiojo maro liko tik 6 gyvenami ūkiai, bet ilgainiui kaimas vėl užsipildė. Jis vi­so­je apy­lin­kė­je iš­si­sky­rė lie­tu­viš­ku­mu. XIX–XX a. sandūroje čia gyveno 42 šeimos, tik 2 iš jų buvo vokiškos kilmės. 1905 m. iš 236 gy­ven­to­jų 82% šne­kė­jo lie­tu­viš­kai. Prieš­ka­ry­je kai­mo že­mės apė­mė apie 470 ha, čia veikė vė­jo ma­lū­nas. Po II pasaulinio karo Vydutaičiai tolydžio nyko, tuštėjo. 2015 m. kaime stovėjo 7 sodybos, jose oficialiais duomenimis gyveno 43 žmonės.

Į vakarus nuo sodybų grupės matyti medžių gojelis – senosios evangelikų liuteronų kapinės. Ilgą laiką buvusios apleistos, maždaug nuo 2005 m. jos tvarkomos greta esančios sodybos šeimininkų Romualdo ir Daivos Jarusevičių pastangomis. Kapinėse tebėra apie dešimt įvairių kraštui būdingų paminklų. Ant 1901 m. mirusio M. Minčiaus kapą žyminčio obelisko tebeįskaitoma sentencija: „Jau grazei miegok / Jo paties migditas / Dźaugsmui wieta dok / Jau Giesmims gaiwitas / Angelu Pulke / Jezaus ten Dware“.

Vienas paminklas – išskirtinis. Tai vertikalus, dailiai užapvalintas granito „stulpas“. Ant jo Vydūno raštams būdingomis raidėmis iškaltas užrašas: „Czion ilsis / mūsû brangi Motinēlē / Elske Szimkienē / gim. Jůzupaitÿtē / * 14. I. 1858 / † 4. III. 1932 / Swete turime Smutnÿbēs / Bet Danguje mume Atilsis“. Šalia E. Šimkienės ilsisi jos vyras Jonas (1856–1922). Šimkų šeimoje užaugo 9 vaikai. Žymiausiais iš jų – 1889 m. gimęs sūnus Jonas. Išėjęs pradžios mokslus Vydutaičių mokykloje, I pasaulinio karo metu jis tarnavo Vokietijos armijoje, gavo leitenanto laipsnį. 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kovojo artilerijos daliniuose. 1933 m. karininkas tapo Kauno ugniagesių komandos vadu, brandmajoru. 1944-aisiais J. Šimkus pasitraukė į Vakarus, 1968-aisiais mirė JAV. Visuomeninėje veikloje pasižymėjo ir Jono brolis Mikas (1894–1977). Be kita ko, 1923 m. jis pasirašė Šilutės deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos.

Šiau­rės vakarinėje Vy­du­tai­čių pu­sė­je bo­luo­ja se­no­sios mo­kyk­los pa­sta­tas. Manoma, kad pradinė mo­kyk­la kaime įsteig­ta XIX a. vi­du­ry­je. Iš­li­kęs pa­sta­tas su­mū­ry­tas vė­liau, rodos, 1907-ai­siais. Iki pat 1944 m. mokykloje mokyta vokiškai. Pokariu čia veikė lietuviška pradinė, kuri apie 1970 m. uždaryta. Dabar pastatas naudojamas kaip gyvenamasis. Mokyklos rūmas traukia akį dailiu de­ko­ru. For­mas iš­ryš­ki­na kon­tras­tas tarp rau­do­no mū­ro ir bal­to tin­ko.

Vydutaičių ir Eisraviškių paribyje, plynuose laukuose auga vieniša liepaitė. Šalia stovi akmuo su data „1982.01.06.“ Visuomenininko Vinco Sudeikio iniciatyva taip lakoniškai pažymėta felčerės Zosės Petraitienės žuvimo vieta. 

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras