Pagauti akmenį(3)

Eugenijus SKIPITIS

2015-05-02 20:41

Autoriaus nuotrauka

Kovo mėnuo nuo Rusnės iki Tauragės ir Jurbarko kvepėjo stintomis. Staiga atėjo visiems meluojantis balandis. O, mūsų švento pavasario žuvie (jau praeityje), atnešusi fosforo, o gal ir proto, į tiesioginius merų ir savivaldybių tarybų rinkimus ir apie totalinį karą galvojančioms mūsų smegenims. „Tik neišeik į karą“, – užsimerkęs dainuoja Marijonas Mikutavičius. O kam eit? Lietuva ir taip pilna mirties savanorių. Ar ne geriau nuslinkti į kaimo barą, kuriame šio pavasario stintų kvepėjimas dar nėra mūsų laisvės pabaigtuvės, arba nusinuodyti gęstančios šeimyninės laimės smalkėmis. 

Virš Anykščių šilelio ir Maironio apdainuotų Dubysos slėnių tarsi rytmečio rūkas plaukia netekties pojūtis, kurio nepajėgus aprašyti net visų tautos skonių žinovas A.Užkalnis. Tas pojūtis sustoja ir Tauragėje, ir smagu, kad nevirsta visuotinėmis miestiečių muštynėmis prekybos centruose, draudimo agentūrose ar naudotais automobiliais ir dviračiais prekiaujančiose įmonėse. Tai beveik kieta vertybė.

Va... ir pasibaigė. Blogai užmesti rinkiminiai tinklai pranašauja Tauragės mero Prano Petrošiaus politinę netektį. Kas turi įvykti – įvyksta, bet kodėl taip staigiai, kaip renovuotų daugiabučių apšildymo pabrangimas. Tikėkime, kad už Europos pinigus  gražėjanti Tauragės savivaldybė P.Petrošiui – ne akmuo po kaklu. Ramiame Pagramančio medelių ir meldų pavėsyje šis, reikia manyti, dar įtakingas politikas suregs dar ne vieną pavasarinę intrigą, pilną ne tik žibuoklių ir pakalnučių kvapo. O jeigu, neduok Dieve, ne jis, tai už jį tai padarys aukštas pareigas užimantys jo vaikai. Politiškai angažuoto gandro lizdas nebūna tuščias. Toks mūsų tėvynės pavasaris.

Šioje vietoje galėtume dėti daugtaškį, tačiau mūsų politikos karo vyrų žingsniai neprognozuojami. Anot vieno netyčia  prasitarusio kultūros paveldo specialisto, šį pavasarį lauksime naujai išrinktos valdžios kalavijų skambėjimo. Ar tie kalavijai atsidurs krašto muziejuje, dar neaišku, kaip neaišku, ar mūsų krašto muziejui rūpi mūsų nūdiena, kas valandą ir kas minutę tampanti praeitimi. Žiūrint į jo dabartinę ekspoziciją ir ją organizuojančius protus – nepanašu.

Kaip Saulės užtemimas mirtimis paženklinta šio mėnesio pradžia. Netekome Atgimimo sąjūdžio ąžuolų Algirdo Patacko ir Romualdo Ozolo. Taurių prisiminimų miškas retėja. Liekame su savižudžių lėktuvais, su eilėmis Rygos, Kauno, Vilniaus oro uostuose, su lagaminais, kuriuose – lašiniai ir lietuviška duona, liekame be Dievo, be pažinimo, kaip tą Dievą suprasti, ką jis iš mūsų atima ir ką jis mums duoda. Pamažu tampame greitojo maisto vartotojais nuo Norvegijos iki Kanarų. Neobliuota kaimo lenta, nykstanti pašalėje, ir akmuo prie senelių trobos slenksčio jau nėra mūsų dvasinės kultūros paveldas, o tik objektas, aprašytas Kultūros paveldo departamento analuose. Ach, kaip skauda širdį ir smegenis! Ir jokie maisto papildai neįstengia šio skausmo numalšinti.

Neabejotinai sunku auksinės žuvelės tinklais pagauti akmenį... Bet viltis visuomet miršta paskutinė. Akmenį galima padėti į geresnio gyvenimo pamatą, ant kurio užlipusi brangiausia visų laikų Tavo moteris gali iš naujo pradėti diriguoti gyvenimą. Kad ji nepavargtų, kaip moralinį paskatinimą Tu jai atneši puokštę žibučių. Pavasaris grįžta ir pasilieka visam laikui mūsų akyse, gyvenimuose ir širdyse. Jam visiškai nesvarbu, kokio sunkumo akmenį turime savo gyvenimo tinkluose. Mums svarbu, kad tai nebūtų inkstų ir tulžies akmuo.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras