Pašto diližano varpeliui skambant(3)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2016-10-08 10:01

Kaskart, atvykęs į Tauragę, ypatingai jaudindamasis einu Dariaus ir Girėno gatve pro du istoriškiausius miesto pastatus – pilies rūmus, kuriuose prabėgo pradinės mokyklos dienos, ir  pro centrinį paštą, šiandien pagaliau papuoštą legendinio prancūzų rašytojo O.Balzako apsilankymą įamžinančia lenta. 

Deja, tai bene ir viskas, ką gali apie šį pastatą sužinoti. Na, nebent dar kad tai architektūros paminklas, vienas seniausių Tauragės miesto pašto komplekso su užeigos namais (1858–1861 m.) pastatų, suprojektuotas architekto Slupskio. Informacijos apie šią labai seniai veikusią įstaigą likę mažai, ateities istorikai turės ką veikti. O šiandien lieka tik spėlioti koks čia, XIX a. vidurio pašto stotyje, vyko gyvenimas, kurį tikrai dar mena išlikusios šiandieninio pašto pirmojo aukšto sienos.

XVIII a. pabaigoje, Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, pertvarkytas ir pašto susisiekimas, pradėta vežioti daugiau keleivių. Kelius imta apsodinti keturiomis beržų eilėmis, šalia iškasti grioviai vandeniui.

1836 m. baigtas tiesti pirmasis plentas, jungęs Petrapilį su Varšuva. 1830 m. prasidėjo  tarptautinio plento Berlynas–Karaliaučius–Tilžė–Lauksargiai statybos darbai. Projektuota ir tiesta magistralė atskirais etapais, per Tauragę pratęsta iki Šiaulių, Rygos ir Sankt Peterburgo. Šiaulių–Tauragės ruožas nutiestas 1836–1844 m. Nors ir šiandien internete plačiai klajoja teiginys, kad galutinai šis traktas baigtas statyti dar 1833 m.

1840 m. Rusijoje atidaryta pirmoji pašto ekipažų tarp sostinių judėjimo linija. Dar po metų, tik pagalvokime, – linija tarp Sankt Peterburgo ir Tauragės. 1851 m. Rusijos imperijoje jau veikė 17 pašto ekipažų linijų bendru 10425 varstų (daugiau kaip 11000 km) atstumu. Kauno gubernijoje pašto – plentų keliams priklausė Kauno–Dinaburgo (Daugpilio) ir Rygos–Tauragės keliai. Prie paprastų kelių, be kitų, priskirtas Kauno–Tauragės per Jurbarką.

Bene pigiausia ir masiškiausia keliavimo priemonė buvo apie 4 m ilgio balta medžiaga dengti privatūs pašto furgonai. Geru oru juos tempdavo keturi, orams pabiurus – iki šešių arklių. Furgone tilpdavo penkiolika keleivių. Važiuojantieji privalėjo turėti valdžios išduotą leidimą, vadinamąją „podorožną“, kurią išduodant buvo reikalaujama sumokėti visos kelionės kelio mokestį. Arklių skaičius šiuo atveju buvo nustatomas pagal vykstančio asmens rangą bei laipsnį.  Dėl įvairių priežasčių kelionės užtrukdavo. Šiandien sunku patikėti, bet iš Vilniaus į Kauną kartais tekdavo važiuoti pusantros paros, į Minską iki trijų parų. Kelionė iš Vilniaus į Kauną kainavo du–tris, į Minską penkis–šešis tuometinius rublius. Kauno ir Tauragės plentais riedėdavo patogesni diližanai – reguliariai, pagal tvarkaraštį. Lengvasis diližanas iš Kauno į Petrapilį išvykdavo pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Didesnis krovininis vykdavo antradieniais ir penktadieniais, o skubusis pašto diližanas – šeštadieniais. Į Tauragę  – pirmadienį, ketvirtadienį ir šeštadienį.

Apie tokią kelionę savo „Laiške iš Kijevo“ šiek tiek užsiminė ir garsusis O.Balzakas: „Mes judėjome keturių lje (apie šešių su puse kilometrų) per valandą greičiu, kaip pašto karieta, vykstanti iš Peterburgo į Tauragę.“

Ekstra (skubiojo) pašto greitis plente buvo 10 varstų (beveik 11 km), o paprastu keliu – 8 varstai (beveik 9 km) per valandą. Kurjerinis greitis plentu – 16, paprastu keliu – bemaž 13 km per valandą. Vykstant ekstra pašto greičiu, už varstą reikėjo mokėti 5 kapeikas, kurjeriniu greičiu – 7 kapeikas. Keleiviai mokėdavo ir už persikėlimą per upes keltais, tiltais, mokestį už važiavimą plentu, už ratų tepimą, ekipažo paruošimą. Pašto stotyse būdavo laikomas nustatytas arklių skaičius. Pavyzdžiui, Kauno pašto stotyje pamainai buvo privaloma turėti 60 arklių, stotyse palei Kauno plentą – po 48, o kelių sankirtoje buvusioje Ukmergėje – net 84. Pagal išlikusius Kauno gubernijos duomenis, 1857 m. pašto karietomis pasinaudojo beveik 35000 keleivių. Tauragės plentu važiavo šiek tiek daugiau nei 11000, Kauno–Raseinių–Tauragės vieškeliu – per 3000. Blogiausios kelio sąlygos, ypač pavasarį ir rudenį, buvo dešiniajame Nemuno krante iš Kauno į Tauragę vedusiame vieškelyje. Nemunui išplovus arba ledams užklojus kelią, paštą tekdavo vežti aplinkiniais maršrutais, per laukus ir nuošalius kaimelius. Tuo tarpu, kaip poetiškai pažymėjo Rusijos „Pašto kelioninis žinynas“, iš Prūsijos ateina lygus, kieto pagrindo smėlio–akmenų kelias, Tauragėje pereinantis akmeninį tiltą per Jūrą, o už miestelio pasislepiantis Raseinių miškuose ir defiliuojantis iki pat Neskučnajos (Pužų) stoties.

Pašto stočių kompleksai statyti maždaug kas 16–20 varstų 10–15 metrų nuo kelio linijos. Tai priklausė nuo pakelėje įsikūrusių didesnių gyvenviečių ir sankryžų. Pašto stotyse buvo pašto tarnyba, arklių keitimo punktas, kareivinės, viešbutis, užkandinė, „švarioji“ atvykstančių ponų ir „purvinoji“ – tarnų, važnyčiotojų, paštininkų – poilsio salės. Tauragės pašte iki šiandien išlikusios tai liudijančios patalpos, tik nežinia, kuri pusė kam buvo skirta. Dar pagal traktą kas 7–10 kilometrų kūrėsi mūrinės pusstotės, sargybinės, kelio prižiūrėtojų nameliai. Ar karietos ašis lūžtų, ar arklys apšlubtų, – pašto pristatymas neturėjo užtrukti.

Netoli Skaudvilės, Pužų kaime, išlikęs XIX a. viduryje pastatytas pašto kompleksas, įsikūręs prie šiandieninio Rygos–Karaliaučiaus plento. Dviejų fligelių mūrinis pastatas su užvažiuojamuoju uždaru kiemu jungia diližanų stotį ir pašto rūmus. Stotyje būta nakvynės kambarių, įkurtos pašto įstaigos patalpos, arklidės. Sakoma, jog apie 1844 m., baigus kelio atkarpos statybą, čia pravažiavęs Rusijos imperatorius. Ties Pužais sustojęs ir, pamatęs Ančios upės panoramą, taręs: „Neskučno zdies, neskučno“ (rus. – nenuobodu čia, nenuobodu). Vėliau būtent čia, ant Ančios kranto, esą, liepta pastatyti pašto stotį  ir pervadinti Pužus į Neskučną. Tačiau atidžiau pastudijavus istoriją tampa aišku, kad geriausiu atveju aprašytasis epizodas galėjo atsitikti su 1838 m. Tauragėje apsilankiusiu Aleksandru II Nikolajevičium, kuris imperatoriumi tapo dar tik po septyniolikos metų. O 1833 m. caras Nikolajus I Pavlovičius pralėkė keliu nė nesustojęs. Bet jeigu tai ir išgalvota legenda, ji graži.

Kadangi, be laiškų ir siuntinių, paštas vežė ir keleivius, gyvavo dvi pašto stočių sistemos – vadinamosios normalios pašto žinybos išlaikomos (prie jų akivaizdžiai priskirta Taurogeno stotis)  ir laisvosios (privačios). 1874 m. „podorožna“ europinėje Rusijos dalyje panaikinta. Mokestį imta skaičiuoti pagal varstų ir arklių skaičių: laisviesiems paštams – 4, o normaliems – 3 kapeikos už varstą ir arklį, jeigu nebuvo numatyta kitokių tarifų. Be to, važiuojantieji pro „normaliąsias“ stotis dar turėjo mokėti iždui po 10 kapeikų už kiekvieno arklio naudojimą. 

Vadovaujantis 1831 m. nurodymu, laisvuosius paštus steigti buvo leidžiama visuose keliuose, išskyrus sostines, visų sluoksnių asmenims, galėjusiems išlaikyti nustatytą skaičių arklių ir vežioti paštą bei keliaujančius žmones. 1836 m. buvo pažadėta visaip skatinti gyventojus kuriant privačius paštus. Bet visi tie mėginimai didesnių rezultatų nedavė.

Tais pačiais 1836 m. Kauno–Daugpilio, o 1840 m. Tauragės (nuo Tauragės iki Šiaulių) traktų (vieškelių, plentų) stotys atiduotos valdyti pagal vadintąją prūsiškąją sistemą: kiekvienos stoties pelnas buvo nustatomas nuo pravažiavusiųjų skaičiaus, po to išskaičiuojamos išlaidos stočiai išlaikyti. Prie šios sumos prisidėdavo 12 procentų atlygis bei premija administratoriui. Tačiau jeigu bendrosios metinės išlaidos viršydavo stoties pelną, priemoką turėdavo padengti administratorius.

O paslaugos nebuvo pigios. Pavyzdžiui, 1830 m. laiškų siuntimas nuo 100 iki 300 varstų atstumu kainavo 20 kapeikų, o brangiausiai – vieną rublį siunčiant toliau nei  2800 varstų. Palyginimui, tais pačiais metais Sankt Peterburgo pirmosios kategorijos meistras uždirbdavo per mėnesį 20-25 rublius.

1842 m. pašto stotys perėjo iš vietos gubernijų valdžios pavaldumo tiesiogiai paštų viršininkams. Po penkerių metų įvesta kiekvienos stoties apytikslė išankstinė pajamų ir išlaidų sąmata. Tauragės pašto stotis, kaip ir visos kitos, turėjo vadinamąją virvelinę knygą, kurioje įrašydavo visus reikalingus važiuoti pašto keliais kelionės dokumentus. 1844 m. pašto taisyklės reikalavo, kad karietos savininkas pašto stotyse nurodytų savo pavardę, pareigas, laipsnį, kas keliauja drauge, kokiu keliu pageidaujama toliau važiuoti.

1821 m. buvo pasirašyta konvencija tarp Rusijos imperijos ir Prūsijos karaliaus dėl pašto siuntų apmokestinimo. 1843 m. spalio mėnesį ji papildyta tiesiogiai Tauragei svarbiais straipsniais. Kad būtų tinkamai išnaudojamas tarp Sankt Peterburgo ir Tauragės jau veikiantis lengvojo ir sunkiojo pašto pervežimas, organizuotas ištisus metus veikiantis sunkiojo pašto, keleivių ir siuntinių pervežimas tarp Tauragės ir Tilžės.

Numatyta, kad paštas iš Tauragės išvyks antradieniais ir šeštadieniais 10 valandą, gavus sunkųjį ir lengvąjį paštą iš Sankt Peterburgo. Atvyks į Tilžę tomis pat dienomis, po pietų. Iš Tilžės išvyks šeštadieniais ir antradieniais 12 valandą. Atvyks į Tauragę tomis pat dienomis po pietų ir paims siunčiamą į Sankt Peterburgą sunkųjį paštą. Pabrėžta, jog paštas bus vežamas iš Tauragės į Lauksargius Rusijos, o iš Lauksargių į Tilžę ir iš Tilžės į Tauragę – Prūsijos sąskaita.

Sutartyje pabrėžta, jog, taip vykstant judėjimui tarp Tilžės ir Tauragės, Tauragės muitinė turės pakankamai laiko patikrinti iš Tilžės su paštu gaunamus siuntinius iki sunkiojo pašto išsiuntimo į Sankt Peterburgą. Papildomai Prūsijos pašto vadovybė įsipareigojo rūpintis patogiu ir pigiu Prūsijos keliautojų, panorusių keliauti toliau iš Tauragės, siuntimu pašto karieta iš Tilžės į Tauragę su miltais arba sunkiuoju paštu, taip pat ekstra paštu, neužtrunkant Tauragėje ilgiau nei reikia laiko patikrinti muitinėje jų daiktus.

Prūsijos pašto vadovybė taip pat davė savo tarnyboms atitinkamus nurodymus neužlaikyti keliautojų iš Lauksargių į Tilžę, atvykstančių į Lauksargius su ekstra paštu iš Tauragės.

Tauragės paštas įėjo ir į Europos filatelijos istoriją. 2008 m. birželio 1 dieną Šveicarijos Lugano mieste vykusiame aukcione išparduota filatelistui Paolo Bianci priklausiusi turtinga Rusijos imperijos pašto ženklų ir vokų kolekcija, kurioje buvo ir keletas iš Lietuvos teritorijos siųstų laiškų. Brangiausiojo, su Tauragės pašto istorija susijusio, pradinė kaina nustatyta 150000 eurų. Iš kur toks brangumas? Pirmojo Rusijos pašto ženklo, kurio buvo atspausdinti 3 mln.  egzempliorių, pavyzdys patvirtintas 1857 m. spalio 20-ąją. Rusijos pašto departamentas 1857 m. gruodžio 10 d. aplinkraščiu Nr. 3 pranešė visiems paštams, kad išleidžiami pirmieji pašto ženklai ir nurodė – gavus pašto ženklus nedelsiant pradėti jų pardavimą, nuo 1858 m. sausio 1 dienos priimti persiuntimui paprastus laiškus, apmokėtus priklijuotais pašto ženklais. Ne visi paštai laikėsi šio nurodymo. Ilgai visur buvo skelbiama, jog iki 1858 m. pradžios šis ženklas oficialiai nefunkcionavo. Tačiau būtent Tauragės verslininkas John G.Kniep laišką išsiuntė 1857 m. gruodžio 31 dieną, tai liudija ant voko esantis stačiakampis Tauragės pašto datos spaudas „Taurogen 1857 gruodžio 31“. Uždėtas ir elipsės formos siuntėjo spaudas „Speditions Geschaft/ John G.Kniep/ Tauroggen“. Ženklas nuvertintas jį kryžmai perbraukiant, kaip tuo metu buvo priimta. Kaip liudija apvalus gavimo vietos spaudas, adresatą Sankt Peterburge laiškas pasiekė 1858 m. sausio 4 d. vakare. Laiškų, apmokėtų pirmuoju Rusijos pašto ženklu, iki mūsų dienų išliko labai nedaug, o  siųstų pirmosiomis ženklo išleidimo dienomis, žinoma, vos keletas. Kitas iš Tauragės į Sankt Peterburgą siųstas laiškas greičiausiai buvo sunkesnis nei 1 lotas (14,6 g), todėl apmokėtas dviejų pirmųjų ženklų horizontalia porele. Ant voko siuntėjo spaudas „Gebr. Levi/ Tauroggen“ ir stačiakampis Tauragės pašto antspaudas su 1858 m. kovo 28-osios data. Siuntėjo spaudas uždėtas tiesiai ant ženklų, paštas tokius ženklus jau turėjo laikyti nuvertintais, nebegaliojančiais. Bet pašto ženklai tada dar buvo naujiena, nedaug kas žinojo, kaip su jais elgtis, todėl Tauragės pašto viršininkas priėmė išsiuntimui ir tokį laišką. Kolekcininkai išsaugojo dar vieną įdomų laišką, siųstą 1863 m. liepos 13 dieną iš Šiaulių į Londoną per Taurogeną. Čia laiškas pažymėtas liepos 20-osios spaudu, o adresatą Anglijoje pasiekė rugpjūčio 6-ąją.

Iki 1858 m. vasario mėnesio ant vokų priklijuoti pašto ženklai buvo nuvertinami gana originaliai – perbraukiant plunksna. Tačiau tų pat metų vasarą visose pašto įstaigose buvo įvesti šešių tipų nustatytos formos taškiniai spaudai be jokios papildomos informacijos, vien tik su numeriais. Iš pasienio pašto skyriams skirtų devynių ovalių spaudų Taurogeno (Tauragės) paštui teko devintasis numeris. Kad nebūtų painiojamas su Odesos pašto spaudu – šešetuku, jis ilgiu buvo kiek mažesnis už odesietišką – apie 21,5 mm, o skaičius 9 labiau išlenktas.

Dar keletas žodžių apie Lietuvai pažįstamą, bet kartu jau užmirštą, reiškinį – perliustraciją (lot. perlustro – peržiūrinėju). Tai netgi ne oficialioji cenzūra, apie kurią visi esame girdėję. Tai Rusijos imperijoje ypatingai slaptai, pažeidžiant veikusius įstatymus, be autorių žinios vykęs laiškų atplėšinėjimas pašte. Tai daryta ne visur, bet greičiausiai svarbiausiuose tuometės imperijos taškuose. 1668 m. pradžioje pradėjo veikti pašto ryšys tarp Smolensko ir Vilniaus. Ir nuo 1690 m. tame pat Smolenske imta atplėšinėti visus į užsienį keliaujančius laiškus. Nuo 1796–ųjų visą šimtmetį ši slapta tarnyba gyvavo Vilniuje, trumpai (1800–1801 m.) – Palangoje. O Krymo karo laikotarpiu (1854 m.) laikinas perliustracijos punktas veikė ir Taurogeno pašte. Čia atsirado specialus kambarys korespondencijai peržiūrėti, čia įtartini žmonės bejausmiais veidais domėjosi visai jiems nepažįstamų žmonių mintimis.

Kaip rašo kai kurie Rusijos pašto istorijos tyrinėtojai, pavyzdžiui, Vyborgo muitinės gaunamų dokumentų registracijos žurnale galima buvo užtikti dažnai pasikartojantį įrašą: „1836 (...) m. Balandis. Taurogeno pašto kontora persiuntė neatidarytą siuntinį iš užsienio, adresuotą į Vyborgą Gakmano vardu. Svoris 2,5 svaro (apie pusantro kilogramo).“ Gerbiamam Vyborgo pirkliui liko tik ateiti į muitinę, kur, jam dalyvaujant, siuntinį turėjo atidaryti ir, neradus nieko draudžiamo, pasiimti. O gal niekada ir neatidarinėdavo... Istorija neišsaugojo, ką gi taip dažnai komersantas Gakmanas gaudavo iš Europos...  

Ir pabaigai – gal ne visai apie paštą, bet tikrai apie Tauragę. Garsus Rusijos XIX a. vidurio rašytojas Boleslovas Markevičius savo knygoje „Prieš ketvirtį amžiaus“ rašė:

„Šlykštus spalio vakaras Peterburge su košiančiu vėju ir lietumi, pusiau apšviesta pašto karietų pastato salė, konduktoriaus signalas... Po to vėl lietus, švininis dangus, nesibaigiantis kelias iki Taurogeno, bemiegė naktis ankštame ekipaže, savigarbos priekaištai ir apgailestavimai. O prie sienos abejingas pasą tikrinusio tarnautojo balsas, iki šiol tebeskambantis ausyse ir pasirodęs toks įžūlus: kunigaikšti Šastunovai, slaptasis patarėjau, ar nenorėtumėt išlipti...“ 

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras