Pirmosios Lietuvos Respublikos amatų ir kitos mokymo įstaigos Tauragėje(0) 

Edmundas MAŽRIMAS

2016-01-03 17:41

Tauragės žiemos žemės ūkio mokyklos, įkurtos 1931 m., pirmoji laida su mokytojais ir egzaminuotojais 1932 m. kovo 26 d. Iš E. Mažrimo archyvo

Kuriant Nepriklausomą Lietuvą reikėjo atstatyti išdegintus, išplėštus kaimus, sugriautus miestus, statyti mokyklas, tiesti kelius, statyti tiltus, kurti savo pramonę, švietimą ir kultūrą. Reikėjo kurti naują, modernią visuomenę su nauju ūkiu ir buitimi. Tam reikėjo nemažai nagingų, išsimokslinusių įvairių sričių specialistų.

Besikurianti Lietuvos Respublika, be akademinio švietimo ir kultūros kūrimo, pirma stengėsi paruošti raštingą ir išmanančią amatus kultūringą visuomenę. Žemdirbių kraštas, vis dar gyvai atmenantis baudžiavą ir lietuviško rašto, tautiškumo draudimą, okupacijas, pirmiausia kreipė dėmesį į kultūringą žemės ūkį. Tikėta, kad mokant ūkininkus naujai kurti ūkius, statyti trobesius, auginti pasėlius, galvijus, naudotis nauja technika ir užaugintą derlių bei prieauglį sėkmingai parduoti bus galima sukurti naują Lietuvą. Pirmosios žemesnės amatų ir technikos mokyklos pradėtos steigti 1919 m. Švietimo ministerijos lėšomis įsteigta žemesnioji technikos mokykla Jurbarke ir Kaune. Tai buvo pirmosios amatų mokyklos Lietuvoje. Vėliau buvo atidaromos privačios žemesniosios mergaičių namų ruošos amatų mokyklos. 1929 m. išleistas Amatų mokslo įstatymas, vėliau išleistos visų amatų mokyklų taisyklės sureguliavo visų amatų mokyklų darbą. Buvo nustatytos dviejų tipų amatų mokyklos: vidurinės, kuriose mokslas truko ketverius metus, ir žemesniosios, kuriose mokslas truko trumpiau.

Iš pradžių amatų mokyklos didelio susidomėjimo nesulaukė. Tai lėmė per menkas Lietuvos ūkis ir vis dar senu pagrindu veikusios amatininkų dirbtuvės, perduodavusios amatus paveldėjimo principu. Egzistavo senasis amato perdavimo principas – per meistrus, dirbant gizeliais ir perimant amatus senojo meistro aplinkoje.

Mergaičių amatų ruošos mokyklos išskirtinai buvo paliktos privačiai iniciatyvai, skiriant valstybės lėšų mokytojų atlyginimams ir mokymo priemonėms įsigyti. Šiose mokyklose buvo mokoma namų ruošos, darbelių ir siuvimo, mezgimo ir audimo amatų. Buvo rūpinamasi našlaičiais ir paliegėliais.

VIENUOLIJA

Vienuolė Margarita Rimkevičaitė buvo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos Lietuvos provincijos įsteigėja. Motina Margarita (tikras vardas Zofija) Rimkevičaitė gimė 1875 m. gegužės 17 d. Latvijos ir Baltarusijos pasienyje. Tėvai, kilę iš lenkų bajorų, dukrą su kitais vaikais auklėjo giliai tikinčią. Zofija auklėjimą gavo namuose, 1896 m. įstojo į vienuolyną Lenkijoje, po dvejų metų priėmė pirmuosius įžadus ir Margaritos vardą. 1921 m. atsiųsta į Lietuvą įkurti Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos Tarnaičių kongregacijos, kuri buvo įkurta 1923 m. vasario 8 d. Lietuvoje provincijos seserys įkūrė „Lietuvaičių švietimo draugiją“ ir veikė visoje Lietuvoje. Seserys, vadovaujamos sesers Margaritos, 1923 m. įkūrė mergaičių amatų mokyklą Rokiškyje (vėliau perkelta į Panevėžį), 1927 m. Palangoje, Tauragėje ir Adakave. Draugija turėjo vaikų prieglaudas Panevėžyje, Girėnuose, Palangoje, Adakave ir keletą pradinių mokyklų bei vaikų darželių. Vienas jų veikė Tauragėje.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nauja valdžia 1940 m. uždarė draugijos ir seserų veiklą, konfiskavo turtą. Sesuo Margarita, kaip Vienuolijos vadovė, buvo suimta ir tik trūkstant įkalčių paleista. Sesuo Margarita svetima pavarde su seserimis slapstėsi visoje Lietuvoje. Mirė 1969 m. balandžio 24 d. Tauragėje. Nuo 1926 m. vienuolyno centras Lietuvoje buvo Panevėžyje, tad jos palaikai 1980 m. perkelti į kapines Panevėžyje, Ramygalos g.

MERGAIČIŲ NAMŲ RUOŠOS MOKYKLA

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Adakave veikė žemesnioji žemės ūkio mokykla, o Tauragėje – žemesnioji mergaičių amatų-ruošos mokykla.

Tauragės mergaičių amatųž-ruošos mokykla veikė Bažnyčių g. 5, greta Tauragės katalikų parapijos namų (šiandien užstatyta gimdymo namų ir kitais Bažnyčių g. pastatais). Į amatų mokyklą priėmė mergaites, baigusias pradžios mokyklą, nemokamas mokslas truko tris mėnesius. Kursantės mokydavosi kepti, virti, siūti ir kitų namų ruošos darbų. Baigusioms kursus išduodavo pažymėjimus.

Mergaičių amatų-ruošos mokykla atidaryta „Lietuvaičių švietimo draugijos“ rūpesčiu. 1927 m. joje vedėjavo J.Jocaitė. 1932 m. iš Girėnų (Rietavo vls.) perkelta ir atidaroma Žemesnioji mergaičių amatų-ruošos mokykla. Tada joje mokėsi ir bendrabutyje gyveno 28 mergaitės. Veikė kulinarijos, siuvimo-kirpimo, mezgimo mašinomis, audimo skyriai, mokslas truko dvejus metus. Mokykloje buvo mokoma bendrųjų mokslinimo dalykų: tikybos, lietuvių kalbos, istorijos ir visuomenės mokslo, geografijos, gamtos mokslo ir higienos, matematikos ir buhalterijos, pedagogikos, dainavimo. Mokinės buvo mokomos ir specialybės dalykų: piešimo, braižybos, siuvimo, nėrimo, audimo, dailės darbų, skalbimo, kepimo, virimo, konservavimo ir marinavimo, tvarkos ir maisto laikymo, pienininkystės, daržininkystės, paukštininkystės ir gyvulininkystės.

1937 m. Specialiojo mokslo departamentas mokyklai pasiūlė pasirinkti mažiau amatų šakų ir labiau specializuotis pasirinktoje srityje. Mokyklos vedėja pranešė, kad nuo 1937 m. rudens numatoma atidaryti dvejų metų kurso namų ūkio skyrių, trejų metų kurso siuvimo ir ketverių metų mezgimo skyrius. Departamentas tokiam sumanymui neprieštaravo. Taip mokykla turėjo peraugti į vidurinę, kaip numatė amatų mokyklų taisyklės. Tomis taisyklėmis buvo numatytos dviejų tipų amatų mokyklos: vidurinės, kuriose mokslas truko ketverius metus, ir žemesniosios, kuriose mokslas truko trumpiau. Taisyklės nustatė bendruosius dėstomuosius dalykus ir bendrojo lavinimo dalykų programas.

1938 m. Tauragės namų ruošos mokykloje mokėsi 33, o 1939 m. – 28 mokinės. Mokyklos kursantės visuomenei ruošdavo savo dirbinių parodas. Valstybė šiai mokyklai skyrė finansavimą mokytojų atlyginimams, 1937–1939 m. – po 7200 litų metams.

Tauragės krašte, be Tauragės žemesniosios mergaičių amatų-ruošos mokyklos, veikė Adakavo žemesnioji žemės ūkio mokykla su bendrabučiu, įkurta tos pačios kongregacijos. Adakavo mokykla atidaryta 1925 m. gruodžio 15 d. buvusiame Adakavo dvare. Pirmoji mokyklos vedėja buvo Adelė Daugėlaitė, mokytojavo sesuo Juškaitė. Į mokyklą buvo priimamos ne jaunesnės nei 15 metų mergaitės, baigusios keturias pradžios mokyklos klases. Mokslas trukdavo dvejus metus, už mokslą mokėti nereikėjo. Gyvenančios bendrabutyje mokėjo 30 litų per mėnesį. Adakavo dvare buvęs bendrabučio pastatas yra išlikęs. 1928 m. mokykla turėjo pieninę, paukštidę, gyvulių, bitininkystės, sodininkystės ir daržininkystės skyrius. Kursantės mokėsi bendrojo lavinimo ir specialiųjų dalykų: gyvulininkystės, daržininkystės, bitininkystės, kulinarijos, siuvimo, rankdarbių ir kt. 1929 m. mokėsi 22 mergaitės, 1932 m. šią mokyklą baigė 8 mokinės, 1939 m. buvo 47 kursantės. Mokykla veikė iki 1945 metų.

SIUVYKLOS

Neįsivaizduojame savo gyvenimo drabužių, kuriuos mums pasiuva siuvėjas. Beveik kiekvienas kaimas ar miestelis turėjo savo siuvėją, buvo ir keliaujančių siuvėjų. Iš šių siuvėjų retas kuris turėjo siuvimo mašiną – siūdavo rankomis. Tarp siuvėjų, išmanančių amatą, buvo „pašauktų“, garsių ir mažiau išmanančių. Tarpukario metais tradiciškai siuvėjo amato mokėsi, būdami gizeliais, pas siuvimo meistrus. Didėjanti siūtų drabužių paklausa ir jų siuvimo kokybės poreikis reikalavo visiškai kitokio amato mokymo. Žinoma, kad Tauragėje pirmoji siuvimo amato ėmėsi mokyti Tauragės mergaičių amatų-ruošos mokykla. Tačiau mokykla iki galo neparuošdavo siuvėjų, o siuvimo amato mokė kaip vieno amatų. Gerai išmanyti kirpimo-siuvimo amato ir turėti gerų siuvėjų buvo ne tik Tauragės problema, gerų amatininkų reikėjo visai Lietuvai. Šiuo klausimu susirūpino Lietuvos švietimo ministerija, kuri organizavo ir finansavo kirpimo-siuvimo kursus.

Apie Tauragėje siuvimo-kirpimo amato mokymą sužinome iš 1933 m. Tauragės laikraščio „Tauragės balsas“. Jame rašoma, kad nuo 1932 m. balandžio 1 d. Tauragėje, Plento gatvėje (šiandien Dariaus ir Girėno g.), Vlado Petrausko siuvykloje vyko aštuonių mėnesių vyriškų ir moteriškų drabužių kirpimo ir siuvimo kursai. Kursus 1933 m. balandžio 6–7 dienomis baigė devyni būsimieji siuvėjai. Būsimuosius siuvimo amatininkus egzaminavo Švietimo ministerijos paskirtas specialistas ir šio amato ekspertas. Iš laikraščio žinutės sužinome, kad kursai buvo tęstiniai. Laikraštyje buvo kviečiami iki rugpjūčio 15 d. visi norintieji išmokti šio amato. Lankyti kursus turėjo teisę tik baigę bent pradžios mokyklą ir moką šiek tiek siūti. Derėtų prisiminti, kad 1922 m. naujai priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantavo ir įpareigojo privalomą nemokamą pradžios mokslą. Kirpimo-siuvimo kursuose, be amato, dar buvo mokoma lietuvių kalbos ir istorijos.

Tauragės vyriškų ir moteriškų drabužių kirpimo-siuvimo kursų vedėjas buvo Vladas Petrauskas, kursų lektorius – Jonas Remeikis. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje Tauragėje geriausi siuvimo meistrai ir čia veikusios siuvyklos buvo žinomi: vienas geriausių kostiumų meistras buvo Adolfas Zandorius, gyvenęs Vytauto g. 55. Greta (Vytauto g. 51) veikė Nadelio baltinių (maškinių) siuvykla „Modernas“. Mieste gerai buvo žinoma Sidarų siuvėjų pora, Bažnyčių gatvėje, mažame namelyje, veikė Petro Topino siuvykla. Siuvykloje geriausiai buvo siuvami moterų drabužiai. Miesto centre veikė Gaižausko siuvykla, Jovaruose siuvo Nausėda. Jūros gatvėje, netoli 7-ojo pėstininkų pulko kareivinių, dirbo S.Karmazo ir S.Sedleckio „Kariškių ir įvairių uniformų, civilinių rūbų siuvykla“.

Bažnyčių g. 2 veikė Sergėjaus Kalašniko vyriškų ir moteriškų drabučių siuvykla. Siuvykloje buvo galima pasisiūti įvairių civilinių drabužių ir uniformų. Kaip buvo rašoma vietinėje reklamoje, siuvykloje siuvama pagal paskutinės mados žurnalus, gerai, stropiai ir sąžiningai. 1933 m. siuvykla persikėlė į Stoties g.15, į Tomo Norgelo namą.

TAURAGĖS ŽIEMOS ŽEMĖS ŪKIO MOKYKLA

Nors Didysis karas buvo padaręs Lietuvos žemės ūkiui labai daug ir gilių žaizdų, jų gydymas vyko spėriai. Norint naujai ir moderniai ūkininkauti buvo reikalingos žemės ūkio mokymo įstaigos, kurios ruošė savus specialistus. Jau 1924 m. Dotnuvoje vietoje rusų laikais veikusios vidurinės žemės ūkio mokyklos buvo įkurta Žemės ūkio akademija. Be aukštosios žemės ūkio mokyklos, buvo kuriamos aukštesniosios specialiosios žemės ūkio mokyklos. Kad ūkininkai būtų geriau paruošti, Žemės ūkio ministerija kūrė žemesnes žemės ūkio mokyklas. Be Žemės ūkio ministerijos, žemės ūkio kultūros kėlimu rūpinosi Žemės ūkio rūmai, įkurti pačių ūkininkų ir jų organizacijų 1927 m. Lietuvos Žemės ūkio rūmai, kurdami žiemos žemės ūkio mokyklas ir organizuodami kaimo jaunuomenę į jaunųjų ūkininkų ratelius, prisidėjo prie jaunosios ūkininkų kartos paruošimo gyvenimui.

Žiemos žemės ūkio mokyklos mažai skyrėsi nuo žemės ūkio mokyklų. Skyrėsi tuo, kad žiemos žemės ūkio mokyklos kursas buvo trumpesnis. Tada gerai organizuoti jaunųjų ūkininkų rateliai buvo tik nedaugelyje šalių. Lietuvoje jaunųjų ūkininkų rateliai pradėti organizuoti 1929 m. Gerai organizuotas darbas greit davė vaisių: 1937 m. pabaigoje apie 30 000 kaimo jaunuolių jau priklausė jaunųjų ūkininkų organizacijai. Jaunieji ūkininkai buvo praktiškai ir teoriškai ruošiami ūkininkavimo darbui. Būsimi ūkininkai turėjo savo žemės sklypelius, kuriuose jie praktiškai mokėsi auginti žemės ūkio produkciją. Ūkininkų organizacija atliko ir švietėjišką darbą, turėjo savo knygynus, kooperatyvėlius, skaityklas, rengė darbo ekskursijas.

Švietėjiškas darbas vyko ir tarp senųjų ūkininkų. Šį darbą 1923 m. pradėjo Žemės ūkio ministerija, vėliau ėmėsi Žemės ūkio rūmai, suorganizavę apskričių ir rajoninių agronomų tinklą. Agronomai skaitė ūkininkams paskaitas, ruošė kursus, supažindavo su pažangiausiu žemės ūkio organizavimu, rengė ekskursijas, organizavo kergimo punktus, parodas. Be apskričių ir rajonų agronomų, Žemės ūkio rūmai turėjo namų ruošos bei namų pramonės instruktores, kurios ruošė kaimo moterims kursus bei paskaitas. Tuo siekta sodžiaus moteris mokyti sudėtingesnių ir naujoviškesnių darbų. Švietėjišką darbą papildė Žemės ūkio rūmų leidžiama ūkininkų pamėgta gausi literatūra, kurią su malonumu dar ir šiandien pavartau. Mėgstamiausias buvo savaitinis „Ūkininko patarėjas“, 1937–1938 metais turėjęs apie 80 000 skaitytojų. Jauniesiems ūkininkams buvo leidžiamas laikraštis „Jaunasis ūkininkas“, kaimo moterims – „Šeimininkė“, smulkioms ūkio šakoms – „Sodas ir daržas“, žemės ūkio specialistams ir pažangiems ūkininkams – „Žemės ūkis“, „Sodžiaus menas“ ir kiti leidiniai.

1931 m. vasario 18 d. laikraštis „Lietuvos žinios“ rašo: „Žemės ūkio rūmų valdyba nutarė šiais metais įsteigti dar 3 naujas žiemos žemės ūkio mokyklas. Numatoma mokyklas steigti Tauragės; Šiaulių ir Kauno rajonuose.“ Apie mokyklos steigimą liepos 24 d. rašo ir dienraštis „Lietuvos aidas“: „Nuo mokslų metų pradžios atsirado Tauragės žiemos žemės ūkio mokykla. Manoma, kad bus daug lankytojų, nes apskrities agronomas moka tokius reikalus žmonėms tinkamai išaiškinti.“

Tad Tauragės žiemos žemės ūkio mokykla įkurta 1931 m., joje dirbo Tauragės apskrities agronomas Jonas Celiešius. Agronomas buvo baigęs Dotnuvos žemės ūkio akademiją ir švietėjišką darbą dirbo Tauragės krašte. Nuo 1934 m. prie šio darbo prisidėjo gyvulininkystės instruktoriumi paskirtas agronomas A.Laukis. 1934 m. Žiemos žemės ūkio mokykloje dirbo trys agronomai, veterinarijos gydytojas ir kiti žemės ūkio specialistai.

Tauragėje kuriantis naujai mokyklai kilo problema, kur ją įkurti. Mokyklos kūrimas sutapo su 1932 m. parduodama Kuršo sale Bažnyčių gatvės pradžioje (pastatas sugriautas Antrojo pasaulinio karo metu, šiandien sklypas Bažnyčių g.5). Kas ši Kuršo salė? Salės vardas kilo iš jo savininko Jono Kuršo (1883–1938). Amerikoje sukaupęs pinigų, apie 1922 m. J. Kuršas sugrįžo į Lietuvą ir 1923 m. apsigyveno Tauragėje. Tapo bendrovės „Rūbas“ akcininku. Bankrutavus bendrovei kaip kompensaciją Kuršams atidavė statomą namą Bažnyčių gatvėje. Šį pastatą (inž. Juozas Klimašauskas) 1924 m. pradėjo statyti bendrovės pirmininkas Jurgis Gudžiūnas (1891–1973). 1925 m. J.Kuršas užbaigė namo statybą ir didžiulį mūrinį pastatą pavadino kino sale „Spindulys“. Taip Tauragėje atsirado naujas kultūros centras. Čia buvo rodomi kino filmai, statomi dramos veikalai, ruošiami kultūriniai renginiai, aukštuomenės pokyliai, labdaros vakarai. 1932 m., J.Kuršui nutarus pastatą parduoti ir išvykti į Kauną, pastatą įsigijo Tauragės žiemos žemės ūkio mokykla.

Nemokamas mokslas Tauragės žiemos žemės ūkio mokykloje prasidėdavo spalio–lapkričio mėnesiais ir baigdavosi balandžio mėnesį. Įprastai mokslas trukdavo penkis mėnesius. Daugiausia ją lankydavo atitarnavę karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir sugrįžę į savo sodžius ūkininkų vaikai, jau kiek išmanantys žemės ūkio reikalus. Į mokyklą priimdavo ne jaunesnius nei 17 metų ir baigusius bent pradžios mokyklą, mokančius rašyti ir skaityti. Mokykloje, be teorinių žinių, kursantai atlikdavo praktinius darbus. Baigusiems Žiemos žemės ūkio mokyklą buvo išduodami Švietimo ministerijos patvirtinti pažymėjimai. Geriausiai baigusiems buvo skiriamos Žemės ūkio rūmų dovanos. Ūkininkai ar būsimieji ūkininkai, baigę Žiemos žemės ūkio mokyklą, turėjo atitinkamą statusą ir į juos buvo žiūrima kaip į perspektyvius, moderniai dirbančius ūkininkus.

JAUNŲJŲ ŪKININKŲ RATELIAI

Jaunųjų ūkininkų ratelių kūrimo idėja Lietuvą pasiekė iš Anglijos. Lietuvoje jaunųjų ūkininkų pirmieji rateliai pradėjo kurtis 1929 m. Ratelių veikloje dalyvavo 12–20 metų amžiaus jaunuoliai. Tikslas – mokytis ūkininkavimo ir vėliau sėkmingai perimti savo tėvų ūkį. Rateliuose jaunimas mokėsi žemės ūkio mokslų pagrindų, rūpintasi jaunimo kultūriniu auklėjimu, ugdomas patriotizmas. Jaunieji ūkininkai gyveno su šūkiu: „Tėvų žemę darbu puošime, ginklu ginsime.“ 1936 m. Jaunųjų ūkininkų rateliai sujungti į Jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungą. Sąjungą globojo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, jis ir skyrė sąjungos vadovą. Praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį didžioji dauguma Tauragės krašto miestelių pradžios mokyklos turėjo Jaunųjų ūkininkų ratelius, kurių veikla po sovietinės okupacijos buvo uždrausta.

Petras Mickus tarpukario metais mokėsi Žygaičių pradžios mokykloje ir priklausė Jaunųjų ūkininkų rateliui. Jis prisimena: „Mokykloje buvo organizuotas Jaunųjų ūkininkų ratelis, mokinius mokyti atvažiuodavo apskrities zootechnikas, agronomas. Namuose turėjome įsirengę daržą, užsėdavome miežius, rugius ir viską prižiūrėdavome.“

Jaunųjų ūkininkų paruošimas Tauragės apskrityje buvo vienas svarbesnių klausimų. Tai patvirtintų 1935 m. kovo 1–2 d. Tauragėje vykusi apskrities mokytojų konferencija. Konferencijoje tarp kitų švietimo klausimų Tauragės apskrities agronomas Jonas Celiešius perskaitė paskaitą „Mokyklų sodybų ir žemių tvarkymas“.

Tauragės krašto jaunieji ūkininkai organizuodavo savo išaugintų produktų parodas. 1934 m. rugsėjo 24 d. Žiemos žemės ūkio mokyklos patalpose, Bažnyčių gatvėje, vyko Tauragės ir Kangailų jaunųjų ūkininkų ratelių gaminių paroda, joje buvo eksponuojama, kas per vasarą išauginta. Parodoje buvo galima išvysti užaugintų burokų, agurkų, morkų, bulvių, svogūnų, pomidorų, žirnių ir kitko. Iš viso parodoje buvo apie 80 eksponatų. Po parodos buvo susumuoti rezultatai ir išdalintos premijos. Už 1-ąją premiją paskirta po 8 litus, už 2-ąją – po 5 litus, trečiąją – po 3 litus. Tauragės jauniesiems ūkininkams paskirti 198 litai, o Kangailų – 65 litai.

1930 m. Lietuvos žemės ūkio rūmai, padedant vietos savivaldybėms, organizavo žemės ūkio parodas, kurios vyko šešiolikoje rajonų. Tauragėje parodos organizavimu rūpinosi komitetas, kurio pirmininkas buvo apskrities agronomas P.Zumbakis, nariai nuo apskrities valdybos I.Aleksa, J.Skyrius ir Vaivada, žemės tvarkytojas L.Straukas ir burmistras K.Voldemaras.

Didelė žemės ūkio paroda vyko Tauragės miesto valdybos sodo aikštėje rugpjūčio 24–25 dienomis. Pirmąją dieną sodo aikštėje įvyko iškilmingas parodos atidarymas. Šiaulių karo orkestras sugrojo tautos himną. Po pietų vyko karvių melžimo konkursas. Daugelis ūkininkų pamatė, kaip taisyklingai milžti karves. Parodoje buvo eksponuojama gausi gyvulių ekspozicija, namudininkų ir liaudies meno dirbinių. Į parodą gausią gyvulių ekspoziciją atvežė ūkininkai iš Klaipėdos krašto, Šiaulių, artimesnių apylinkės miestų ir miestelių. Vakare „Spindulio“ (Kuršo) salėje vyko Šaulių teatro vakaras-koncertas.

1934 m. rugsėjo 2 d. Tauragės apskrityje, Žemaičių Naumiesčio miestelyje, vyko didelė žemės ūkio paroda. Vykstantiems į parodą iš Tauragės geležinkelio stoties iki Šilutės bilietas kainavo tik pusę kainos.

1936 m. rugsėjo 6–7 dienomis Alytuje ir Tauragėje vyko respublikinės žemės ūkio parodos. Vykstantiems geležinkeliu į parodas bei vežantiems eksponatus į parodas buvo taikomos nuolaidos. Keleiviams, važiuojantiems iš visų geležinkelio stočių, atskirai ar grupėmis, buvo suteikta 50% nuolaida pagrindinio tarifo visų vagonų klasių bilietų kainos. Nuolaidos nuvežti eksponatus į parodą prekiniais vagonais nebuvo taikomos, tačiau parvežant iš parodos eksponatus mokėti visiškai nereikėjo.

Šios gražios žemės ūkio parodų rengimo tradicijos buvo pratęstos pokariu, jos gyvos ir šiandien.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras