Raudonų šermukšnių ilgesys(0)

Eugenijus SKIPITIS

2016-09-25 17:17

Autoriaus nuotrauka

Ką čia ir bekalbėt, apiberti pastarųjų dienų gamtos malonėmis, jaučiamės tarsi sugrįžę iš Tenerifės. Nors laukuose į kūgius sukrauti šiaudų rulonai visiškai nepanašūs į Guimaro piramides, tačiau teikia vilties, kad bus naudingai sudeginti kokioje Juknaičių ar kito pasiturinčio kaimo katilinėje. Vieniems viršūnėlės, kitiems šaknelės. 

Viršūnėlės šiemet žemdirbių nedžiugina. Derlius nelabai koks. Teks pasitenkinti tuo, ką iš gamtos gavome. Gamta – mūsų namai. Labai svarbu, kaip tuose savo namuose gyvename. O gyvename ne kažin kaip. Miestus jau supa šiukšlynų piliakalniai, aukštesni už Šatriją ir Medvėgalį. Ar savo vaikui pasakysi, kad ant tų naujųjų kalnų brendo mūsų valstybė? Seniai seniai, kai mūsų kariuomenė košę valgė auksinais šaukštais, o Seimo nariai be vargo galėjo pasiskolinti po šimtą tūkstančių, Lietuvoje buvo gražus priešrinkiminis ruduo, toks gražus kaip Tenerifėje. Lietuvos piliečiai miškuose rinko grybus ir raudami baravykus galvojo, kad rankose laiko politikus, kuriuos galės kaip nors įtakoti. O šventas naivume! Geriau jau tamstos atsidėkite internetiniams gražiausio Lietuvos medžio rinkimams. Yra gi tėvynėje ir ąžuolų, ir liepų, ir dar kai ko. Gal Vilkyškių miške auganti Raganų eglė ir neprilygsta Tenerifėje augančiam Drakono medžiui, tačiau ją pamačiusiems vietos ir užsienio turistams atvėpsta palūpis. Vadinasi, balsuoti verta. Ir tas balsavimas, ko gero, bus vaisingesnis už politinius rinkimus.

Kiek galima kalbėti apie rinkimus? Pabandykime geriau pakalbėti apie meną. Gal atostogų metu esame užklydę į Luvrą ar Prado muziejų, pažioplinėję po kokią nors galeriją Vilniuje ar atradę ką nors širdžiai mielo mūsų nenuspėjamoje provincijoje. Na, kad ir Skaudvilėje, kurioje ne per seniausiai duris atvėrė grafiko Alfonso Čepausko galerija. Be abejo, tai vienas reikšmingiausių įvykių kultūriniame Tauragės krašto gyvenime. Apmaudu, kad neteko dalyvauti šios galerijos atidaryme, tačiau viliuosi, jog buvo graži ir didelė šventė. Dabartinis galerijų gyvenimas yra įdomus. Tačiau pasitaiko  ir skandalingų akibrokštų. Ne taip seniai teko stebėti, kaip vienas estų menininkas parodos atidarymo metu stovėdamas ant laiptų žiūrovų akivaizdoje ėmė šlapintis. Ačiū jam, kad tai buvo tik šio gamtinio veiksmo imitacija. Po to sekusi šlapinimosi padarinių likvidavimo operacija buvo itin tikroviška. Žilstelėjusios parodų rūmų valytojos, tinkančios menininkui į močiutes ar motinas, su kibirais ir skudurais mikliai sukosi laiptų aikštelėje, kad panaikintų menamą genijaus kvapą. Jų santūriuose veiduose mačiau kažkokį beprasmio cinizmo, pavadinto menu, atspalvį. Taip ir kyla mintis, nejaugi kai kuriuos šiuolaikinio meno reiškinius reikia sukišti į šiukšlių kibirus, nuplauti grindšluostėmis arba į juos pažiūrėjus jaustis taip, lyg būtum taukuota mazgote gavęs per veidą? Nejaugi dabartinis menas yra Pragaro tarpeklis pietinėje Tenerifės dalyje, į kurį per dieną įleidžiama tik apie 200 žmonių?

Ach, koks ilgesingas rudeninis šermukšnių žydėjimas! Kaip koks senas kėkštas rankioji iš delno raudonas uogas, galvoji apie Lietuvą, prieš mėnesį ar du paliktą Tenerifę, kasdien stebi politines, o kartais ir menines instaliacijas, girdi, kaip rėkia danguje į žmogų panašus debesis. Tas debesies balsas nugrimzta tavo sieloje ir nurimsta. Šią Dievo dovanotą akimirką pradedi tikėti, kad šitas ruduo tau dar ne paskutinis. Tada išeini į kiemą ir pradedi skaičiuoti politinius ir meninius viščiukus. Pasirodo, kad ir viename, ir kitame lauke yra visokių. Vienas kitas pasitaiko pusaklis, bet dėl to gyvenimas neapsiverčia aukštyn kojom. Šermukšnių uogos ritinėjasi delne lyg pasvirus lėktuvui grįžtant namo iš Tenerifės. Užkaltas laikrodžio ciferblate tiksi nepavargusios tėvynės ilgesys, kuriam esame atidavę savo gyvenimus, nors pasaulis miršta, silpnas ir gražus.

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras